Liepos 28 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje „Synaesthesis“ atlieka kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės „Hado zoną“. Tamsos karalystę, vandenyno gelmes, žmonių vėles atkuria žemų registrų instrumentai. Užteko šimtmečio ir M. K. Čiurlionio „Jūra“ (1904) prasmego skradžiai mūsų sąmonės, išsivertė į kitą pusę. Kažin, kaip suskambėtų šiedu kūriniai, sudėti į pirmą ir antrą vieno koncerto dalį? 

Bažnyčios interjeras – tiesiog rojus „Hadui“: paveikslas altoriuje „Mistinės Šv. Kotrynos vestuvės“, aptrupėjusios šventųjų skulptūros, statmenas šviesos srautas su banguojančiu dūmu. Ak, gal skulptūros kartu su vėlėmis ištrauktos iš vandenų dugno ir dabar jos kartu su muzikantais mums byloja, kaip buvo ir kaip bus... 

Taip pat kaip ir klausantis „Jūros“, mane prislegia ilgas valandinis, pakankamai natūralistinio kūrinio metražas, begaliniai sūkuriai su nežymia normaliai ausiai dramaturgine veiksmo eiga. Konstatavimas, nenutrūkstamumas, kraštutinumas.

Tačiau suprantu, kad muzikantams atlikti tokį kūrinį – iššūkis, jie neria į nežinią kaip pirmeiviai. Dėl poveikio publikai suabejojau, ji, trumpai paplojusi, puolė į gatvę su lietumi. Kitaip buvo anądien (liepos 24 d.), kai čia pat pakviesti į Kristupo festivalį koncertavo britų vokalistai „The Gesualdo Six“. Ovacijos viduramžių muzikai! Įtikėjau, kad balsas yra pats tobuliausias instrumentas – tenorai lyg niekur nieko ore pjaustė tokias linijas, kokios įmanomos tik geriausio smuiko stygai. Apsamanojusi renesansinė muzika šio šešetuko a cappelloje spindėjo. Skulptūros šypsojosi, o publika prisikėlė. 

 

 

 ///

Lietuvių mistiniai meno didmeistriai Nomeda ir Gediminas Urbonai NDG atidarė retrospektyvinę parodą „Dalinai užpelkinta institucija“ (liepos 27 d.). Iš tiesų ėjau tik pažvelgti, kaip jie dabar atvykę iš Bostono gyvai atrodo ir kalba. Anksčiau užtekdavo su jų darbais susipažinti nuotraukose (labai gaila, kad vienas iš jų – veidrodiniai kubai ant Žaliojo tilto skulptūrų galvų – nebuvo realizuoti ir tilto architektūra buvo sunaikinta). Kadaise Alfonsas Andriuškevičius klausdavo, kodėl neinu ir nesimokau žiūrėti superšiuolaikinio meno, bet... Geriausiu atveju man tai menas dailėtyrininkams – kad būtų ką aprašinėti ir arogantiškai reikštis. 

Ir „Pelkė“ – tikras galvos skausmas. Mokslinė DI paskaita su protarpiniais meniniais ornamentais. Kodėl paroda ne Energetikos ir technikos muziejuje? Turbūt išmanūs kritikai ieškos ir suras šio mokslinio ir pseudomokslinio (nes jis sukergtas su meninėm fantazijom) urbonizmo šaknis. Aš gi nė neieškojau.

///

Užlipau į NDG viršų ir apėjau vieną kambarį, kuriame išsidėstė „6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“. Gaila, kad jie neužėmė „Pelkės“ vietos – pasakyti tikrai buvo ką, o nūnai tik pirstelėta atsiprašant. Paveikiausios man tapo grindys, užklotos remontiniais skydais, už kurių iš pradžių užkliuvau, o išeinant jos vienintelės trinktelėjo kaip déjà vu. 

O, taip, nuo mažumės iš savo Šnipiškių, nuo „Tėvynės“ kino teatro, autobusu buvau tempiama į Baltupius, į mūsų šeimos šešis arus. Tai buvo patys pirmieji VU kolektyviniai sodai – prie pat mūsų sklypo vėliau įkasė jubiliejinę medinę skulptūrą su ta šeimynėle, kuri lipa į pupą. Gaila, nepakvietė konsultuoti šių „Sodų“, būčiau parodžiusi nuotrauką konteinerio, kurį tėvai atsitarabanijo „bent nuo lietaus“. Čionai kažkodėl dominuoja Andriaus Ermino švelniai karikatūrinė mažoji skulptūra, o užsibaigia paroda prie visų temų derančiom švėgždiškom daržovėm. Yra ir kuklių namelių brėžinių, ir tikrų silikatinių plytų, išklotas ir ne agresyvus, o atvirkščiai – blankus dabartinių sodų-mūrų maketas, ir dar kažkas kuratoriškai išprotauta, iš aukšto ir iš šios dienos žvelgiant, tačiau tie, kas savo aruose ravėdavo, skindavo uogas ir žiūrėdavo į dangų, jokio katarsio nesulauks, o kas į juos vos įmynė, supras, kad tenai buvo ubagystė ir „priežiūra“ – taip, kaip prisako galvoti dabartinis patriotinis tautos ugdymas.

Dabar madingos parodos apie sovietinę tikrovę („tikrovę“, žinoma, reiktų rašyti kabutėse; įdomu dar ir tai, kad mūsų šnekamojoje kalboje pastaraisiais metais ausį rėžia nuolatiniai „iš tikrųjų“, „iš tiesų“). Vaizduojamojo meno vaizdeliai sovietmečio tema išgyvena pirmą išsivystymo stadiją, nors kiti menai, grožinė literatūra ano laiko išvis nereflektuoja. Apsidžiaugiau, man rodos, pirmu tokiu atviru rašytojo Sigito Parulskio paburnojimu „Mažo žmogaus sovietmetis“ (po apsilankymo parodoje „Spąstai su centriniu šildymu“ Kosciuškos gatvės Areštinėje): „Pažiūrėjau: nieko man nesiūloma apmąstyti, paprasčiausiai sakoma, kad mano praeitis – mėšlas. Aš su tuo nesutinku. (...) Peršama mintis, kad jeigu sovietmečiu žmogus ką nors darė, tai tik kentėdamas prievartą. (...) Jaučiuosi taip, tarsi iš manęs norėtų pagrobti vienintelio gyvenimo prisiminimą. Sudergti tą prisiminimą, ištrinti vaikystę ir jaunystę.“ 

Ak, jeigu muziejų ir galerijų vadovai arba, kaip sako Sigitas, „naujieji komisarai“ pagaliau apverstų nusibodusį smėlio laikrodį ir iš jo imtų byrėti koks nors ideologinis postmodernizmas, bent jau su humoru atspindintis buvusią sanklodą (kaip 1964-ųjų Raimondo Vabalo bufonada „Marš, marš, tra-ta-ta“, sovietmečiu porinęs apie smetonmetį)... 

 

Jūratės Visockaitės nuotraukos

 

///

Lietuvos teatro, muzikos, kino muziejuje visam pusmečiui įsitaisė paroda „Vilnius kine“. Nė nenorėjau eiti, nes kinui esu labai reikli – taip jau išmokyta. Ak, vis dėlto žmonės dirbo, kažko ieškojo, o čia ir kuratorės įrašytos net penkios. 

Na, išvada būtų trumpa: ...o tas vaikas be galvos.

Lietuvių filmų (vaidybinių, dokumentinių, kronikos) fragmentų grupavimas poetiškai pavadintais skyriais tiktų viskam. „Gyvenu ir myliu“, „Tamsa ir šešėliai“, „Laisva dvasia“ – čia apie ką? Juk parodos raktinis žodis yra miestas Vilnius ir jo negali užstoti, atskiesti, nustumti, pvz., „Vilniečiai“, „Vaikų miestas“ ir kuratorių montažinė vaizduotė apie Vilnių kaip kažkokį kino herojų. 

Žinoma, pirmiausia reikia apsispręsti, kokiems žmonėms šis muziejus adresuoja savo parodas: galbūt vieną – to meno profesionalams ir žinovams, kitą – mišrių lankytojų apžvalgai, trečią – moksleivių ekskursijoms. Atrodo, ši archyvinė specializuota institucija niekaip neapibrėžia savo tapatybės, tiksliau, savojo veido, rodomo publikai. Galbūt to veido išvis nerodyti, pasilikti tik svarbią istorijai kaupimo veiklą? 

Didžiausias ir vienintelis parodos „Vilnius kine“ privalumas – filmavimo vietos nurodymas kadro apačioje (ne itin įžiūrimas) – prie šio darbo teko pasukti galvą. 

O mano galva, toji konkreti Vilniaus vieta ir turėjo iškilti į parodos paviršių, tapti skyriaus pavadinimu ir subraižyti, sureguliuoti visą šį begalinį ir beprasmį kino srautą gatvių ir vietovių linijomis. Žiūrovo akis tuomet būtų mačiusi ne aktorius, ne judantį pirmąjį planą, o miesto natūrą, anuometines filmavimo lokacijas. Štai žiūrėkite skirtingu pavidalu ir laiku: Gedimino prospektas; Katedra; Basanavičiaus ir Didžioji; senamiesčio-geto mazgas; Žirmūnai ir Užupis; universitetas ir geležinkelio stotis... 

Na, jei jau norisi įkišti savo trigrašį ir paišdykauti, tai dar koks nors „Vilnius pro automobilio langą“ – kiek režisierių, nežinodami, kaip sudurti galą su galu, prifilmavo tokių gabaliukų! Tačiau ne Artūras Barysas-Baras, kurio egocentriškas kinas neišryškina Vilniaus.

Pirmajame parodos kambaryje „Sacrum“ su Vilniaus bažnyčių interjerais gal 5 ekranuose (visi kambariai užtamsinti ir atskirti užuolaidomis) Vilnių dar įžiūriu. Veiksmo vieta apribota, be to, ir filmuotojai bažnyčiose dirbdavo kitaip. Ilgiausiai sustojau kambaryje „Iš rankų į rankas“ – ten, kur prieškarinis Vilnius buvo filmuojamas Jurgio Linarto ir Juliaus Miežlaiškio. Tikėjausi pamatyti ir ką nors nematyto iš „dingusio Vilniaus“ – lenkų ar vokiečių okupacijų kronikos ar bent nuotraukų – beje, vien į tokią brangiai kainuojančią, sunkiai iš lenkų ir vokiečių archyvų išprašomą parodą į LTMK muziejų sulėktų pusė Vilniaus. 

Nūdienis Vilnius pristatomas vien tik miniomis Vingio ir Kalnų parkuose, nors jos tenai rinkosi prieš 30 metų. Kurgi kapitalistinė Lietuvos sostinė su užsienio serialų filmavimo kadrais ar fotonuotraukomis? 

Nuodugniai studijavau LTSR vaidybinius filmus, todėl galiu pridurti, kad itin ryškiai Vilnius šio žanro kine yra įamžintas filme „Ignotas grįžo namo“ (1957). Norinčius išvysti 1956-ųjų sostinę – dabartinę prezidentūrą, Arkikatedrą, Vileišių rūmus, Michailo Prozorovo pastatą Chersonskajos / Komunarų / Adomo Jakšto gatvėje ir jo interjerą ar, pavyzdžiui, itin specifinį vaizdelį – gražiųjų Gedimino prospekto namų (priešais „Vagą“) balkonuose „Internacionalą“ grojančius muzikantus – nukreipiu į šio muziejinio (tegul ir politiškai neteisingo) filmo peržiūrą internete. 

///

Savoje Antakalnio bibliotekoje jau radau „Tiesos vertikalę. Knygą apie Vytautą Anužį“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021). Ją sudarė teatrologė Elvina Baužaitė – kruopščiai ir visapusiškai, atsidavusi pamiltam tyrinėjimo objektui ir jo kolegoms, nepasilikdama vietos savo pačios kukliai nuomonei. Jos atliekamas baltojo metraštininko vaidmuo – bebalsis, foninis, nors verčiant knygą vis tiek ryškėja begalinė autorės adoracija.

Pats V. Anužis nuodugniai kalba apie vaidmens gimimą („Aktoriaus kardiograma“), ir tai turbūt vertingiausia knygos dalis – jis studijavo solidžioje Maskvos aktorystės mokykloje, visą gyvenimą dirba šio amato pedagogu, be to, „labai dažnai vaidmenį ruošiu vienas – visiškai vienas“. Taigi anužiška „vaidmens vertikalė“ galėtų būti išleista ir atskirai. Regis, į vieną foliantą sudėtos kelios knygos. 

Ištisiniai kolegų ir artimųjų ditirambai rimtą analizę atmiešia, stato 400 puslapių paminklą aktoriui, kuris „vaidina šimtu procentų ir myli šimtu procentų“, „yra XIX a. inteligentas“, „gali visą spektaklio laivą traukti paskui save“, yra „poetas ir karys“, „tikrasis užkariautojas“... Nežinau, kaip dabar reikės žiūrėti į V. Anužį spektaklyje – gal stovint?

Aktoriaus likimas, manau, buvo dramatiškas, tačiau skaitydama to nepajuntu. Aštrūs kampai apeinami: baigusį studijas Vytautą, vienintelį iš kurso, kvietė garsūs Maskvos režisieriai, tačiau jis 1978 m. išvažiavo į tėvynę Lietuvą (vienas jo dėstytojas ta tema juokavo, kad „Vytautas vadovaus nacionaliniam išsivadavimo judėjimui“). Deja, Klaipėdos scenoje, Povilo Gaidžio teatre, jam teko ilgai vegetuoti, ruletė pasisuko nesėkmingai. Tačiau V. Anužis ar knygos sudarytoja nesiima šifruoti šitos mįslės, tuo labiau1996 m. įvykusio viražo, kai Vytautas nutarė gaminti sumuštinius Londone... Aktorius parodė savo galią tik sulaukęs 40-ies, pamatytas režisierių Jono Vaitkaus bei Oskaro Koršunovo. Ar mūsų teatre dar yra panašių pavyzdžių?

Aštrų itin kultūringo, tėvų mokytojų išauginto vaiko žodį randu gal tik vieną kartą skyriuje „Tiesa kūrybos žemėje“, kuriame jis leidžia sau išsiduoti, ko netoleruoja teatre, ką reikia vyt iš teatro: „Neapkenčiu menininkų apsimetėlių, grynuolių, prakeiktų davatkų, fariziejų. Ir jų globėjų. (...) Tų parazitų sutikau ir 1978, ir dabar, 2020-aisiais, sutinku. (...) Vaidybos mene – krytis, vardo garbė apgailėtina, ir tai jau įsigalėję, normalu.“ Ak, šioje vietoje LMTA profesorius trumpam keičia idiliškai knygoje spalvinamą savo portretą. Kita vertus, dabar mūsų gausioje biografinių knygų rašyboje ir leidyboje įsigalėjo mada, kurią pavadinčiau „arba gerai, arba nieko“.

Kaip visad ir visur (jau kiek dešimtmečių!) nuginkluoja Juozo Miltinio prisiminimo akimirksniai, Vytauto iš jo perimta vertikalė. Nesusilaikau nepacitavusi: „Sveikina Klaipėdos dramos teatras... Išeiname mes trise su ta zunda, o Miltinis: Va! O! O! Atvažiavo iš Klaipėdos. Labai ačiū. Duokit man tą zundą, aš esu pats kaip ta zunda – va, toks pat spygliuotis, toks pats aštrus! Tik jos neišmeskit, kai aš numirsiu, įdėkit į grabą tą zundą, prispauskit man tą aštrią zundą...“ 

 

 

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.