Bandydamas išrasti perpetuum mobile Blaise’as Pascalis  XVIII a. Prancūzijoje sukūrė ruletės prototipą. Vėlesnis jos panaudojimas kazino jau yra kitų inovatorių, eksperimentatorių ir verslininkų nuopelnas. Kažkuriuo metu, kuriant produktą, dar turėjo prisijungti ir mistikas (dabar – rinkodaros specialistas), į žaidimą įtraukęs mažą baltą kamuoliuką, likimo rate lemiantį sėkmę arba fiasko. 

 

„Ruletė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Naujausioje LNDT premjeroje „Ruletė“ (rugsėjo 6 d.) didysis inovatorius yra šio kūrinio režisierius ir idėjos autorius Jo Strømgrenas. Ėmė ir visiems pademonstravo, kad spektaklį galima išleisti ir žiūrovams nežinoma kalba, pasikliaujant tuo, kad tarptautinių žodžių šaknys ir mūsų kasdienybėje įsitvirtinusios germanų, skandinavų bei lotynų kalbų nuotrupos perteiks situacijos ir visos istorijos esmę. Sveikintinas žodžio taupymas primena, kad kelios sparnuotos frazės yra talpesnės negu ilgi monologai, ypač buitinėse scenose. Drąsu šalyje, kurioje kovojama prieš užrašus nevalstybine kalba, pusant­ros valandos kalbėti ir susikalbėti netikra šnekta, dar drąsiau, kai smagus vaikų žaidimas ar aktorinio studentų užduotis tampa profesionalaus spektaklio varikliu. Brum brum brum – štai ir užsikuria, štai ir veža į priekį, ir po keliolikos minučių žiūrovo ausis pripranta, pagauna buitinį humorą. Spektaklyje tik toks ir yra – naivus buitiškumas padaro situacijas atpažįstamas ir suprantamas intelektualinį teatro eksperimentą stebinčiam žiūrovui. 

Inovatorius J. Strømgrenas šiam eksperimentui turi patyrusią komandą, kuri jo idėją nuo popieriaus perkelia į realybę techniškai tiksliai ir profesionaliai. Dramų, santykių, kuriozų lavinoje atsidūrę aktoriai svaigsta ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Atrodo, tik vaikšto, bet kiekviename žingsnyje ir judesyje jaučiama, kad režisierius dar ir choreografas – judėjimo tikslingumas veiksmo chaose sukuria tvarkos ir lengvumo įspūdį. Spektaklis aktoriams sudaro sąlygas kurti personažus, kurių scenoje matome vis mažiau – supaprastintos karikatūrinės lėlės, dramatiškai atliekančios ribotą funkciją, dabar laikomos prastu tonu. Bet gilesni tipažai spektaklyje ir netilptų, ir netiktų. Iš to ribotumo aktoriai nulipdo atpažįstamus charakterius – nuosekli jų vaidyba net leidžia kai kuriems personažams užaugti. Įdomu stebėti, kaip keičiasi Rimantės Valiukaitės kuriama pikta materialistė viršininkė Redžina ir Ryčio Saladžiaus įkūnytas  užsispaudęs amžinas biuro Nr. 2 Helmutas. Jiems net skirta laiminga pabaiga – Helmutas gauna dovanų žydrą (skaitykit tarp eilučių) kaklaraištį ir vadovaujamą poziciją. Gerai tam šmikiui prasisuko ruletė!   

Toje puikiojoje ruletėje telpa trys atskiros erdvės, jose ir vyksta veiksmas, kartais panaudojant ir likusią scenos dalį, kulisus – ten prasideda ir gatvė, ir metro linija. Scenų ir vietų kaita nevargina – tik vienas lengvas ruletės suktelėjimas ir iš „worke worke“, kaip sako personažai, gali atsidurti miegamajame su funkcionalia lova, spinta ir burbuliuojančiu  akvariumu, o tada – niūriame, juodiems darbeliams idealiame skersgatvyje. Muzikos parinkimas ir šviesų sprendimai naudojami, kad įtampa, žaismingumas arba grėsmė dar labiau išryškėtų. Nieko naujo – tam jie ir skirti. „M-1 Plius“ klausytojams pažįstami gabalai suskamba vietoje ir laiku su koketiškai sąmoningu iliustratyvumu. 

Anotacijoje „Ruletė“ pristatomas kaip spektaklis apie mūsų užgniaužtus troškimus – užtenka vieno atsitiktinumo, vienos klaidelės, ir išlaisvinti troškimai išmuša saugiklius. Argi troškimų nereikia laisvinti? Ar laisvinti, tik kitomis priemonėmis? Bet ta nuolat scenoje gurkšnojama kava su „cukrumi“ iš netyčia ant stalo atsiradusio plastikinio maišelio su milteliais atrodo taip viliojančiai – vienas gurkšnis, ir slapčiausios fantazijos įgauna rožinį atspalvį... Dėl to, kad viskas absurdiškai komplikuojasi,  kaltesni atrodo atvirų pokalbių vengiantys ir gerai meluojantys personažai, o ne priklausomybę sukelianti medžiaga, todėl prevencinės šio spektaklio idėjos pakibusios tarp supratimo ir nesusikalbėjimo.  

Estetinės idėjos – tikslesnės. Scenografijos, dramos ir aktorinė visuma dvelkia 8 dešimtmečio situacijų komedijų stilistika arba itališko temperamento muilo opera – ilgai laukiau, kol iš užkulisių pasirodys serialo operatorių komanda ir sušuks: „Nufilmuota!“ Bet scenoje veiksmas niekada nenutrūksta – miegamajame atidarytos durys tuojau pat užsidaro biure, ir nematomas montažo režisierius be jokių trikdžių perkelia mus iš vienos scenos į kitą. Net techninius perėjimus užpildantys kapucinų vienuoliai, cituojantys „X failus“, „Simpsonus“ ir „Rožės vardą“, tuščiai šmirinėdami nesutrauko judėjimo nuoseklumo. Ar toks ir yra amžinasis variklis?

Taip, būtų, jei pasibaigus sceniniam veiksmui išėjus dar nors trumpam pasiliktum tame režisieriaus, aktorių, vaizdo, garso, šviesos ir minties sukurtame judesyje. Tačiau užkurtas be priekaištų spektaklio emocinis variklis sustoja vos tik žiūrovai atsistoja eiti. Lipant laiptais iš inercijos bendrame sraute dar patrūkčioja: „Na, kaip tau? Patiko?“ Bet ties frontono mūzomis išsikvėpę atsiduoda prospekto aktualijoms. Nueidamas dar išgirsti: „Labai kokybiškas „Domino“ teatras su profesionaliais aktoriais.“ 

Ruletė be kamuoliuko – ne kazino, o karuselė. Pasilinksminkite.   

 

/ / /

Iš Agniaus Jankevičiaus spektaklių visada galima tikėtis atvirumo – žmogiškų ydų, silpnybių ir melo spuogų režisierius nebando užpudruoti. Priešingai – leisdamas aktoriams juos išryškinti ir šaržuoti scenoje sukuria pasaulį, kuriame žiūrovas jaučiasi nepatogiai. Tokios tirštos menkystų ir savanaudžių koncentracijos kasdieniniame gyvenime gal ir nesutiksi, bet, nori nenori, Agniaus teatre gali pamatyti kaukes nusimetusius kaimynus, kolegas, o kartais ir save.

Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklį „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (rugsėjo 3 d.) ir pradeda į sceną paknopstom įvirstantys smarkiai šaržuoti, net groteskiški personažai. Kulisai tarsi išspjauna juos į rampos šviesą, kur mirksėdami visi derasi su nematomu pašnekovu. Teisėju? Žurnalistu? Publika? Sužinosime vėliau. O kol kas scenoje stovinčias rampas pildo pastorius Pitersas (akt. Laimutis Sėdžius), pamokslaujantis apie mažus Dievo stebuklėlius, plepioji ponia Aleksander (akt. Ligita Kondrotaitė), ponas Tompsonas (akt. Emilis Pavilionis) ir ponia Robins (akt. Kamilė Galkutė) – kaimynai ir liudininkai, ir aktorės Jolitos Skukauskaitės įkūnyta Specialiosios mokyklos direktorė ponia Gaskoin – vienas labiausiai šaržuotų, bet kartu vientisiausių ir įdomiausių personažų, kostiumų dailininkės Lauros Luišaitytės sumaniai paverstu ragana bobute iš japoniško animacinio filmo „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ – taip ir lauki, kada pakils skristi, nors prie žemės ją laiko pareiga ginti mokyklos garbę. 

 

„Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Arvydo Gudo nuotrauka

 

Apie spektaklyje veikiančius personažus tikrai galima spręsti „pagal viršelį“ – šiuo atveju pirmas emocinis žiūrovo įspūdis yra teisingas, ir prie to prisideda sumaniai parinktos kostiumų detalės bei grimas. Nors visi personažai apsirengę to paties modelio šviesiai mėlynais marškiniais, jų asmenybės atskleidžiamos sijonų raštais, šukuosenomis ir kitais aksesuarais. Per smulkios detalės? Bet istorijoje detalės yra svarbios, nes į jas ypač kreipia dėmesį Kristoferis Būnas. Pirmajame veiksme Kristoferis pats yra tik istorijos detalė, lengvai pasimetanti tarp susikoncentravusių į save personažų. Nors juos surinko papasakoti, kaip buvo nužudytas ponios Širs šuo ir kaip su tuo susijęs penkiolikmetis kaimynų berniukas, pirmą kartą jo vardą jau gerokai įpusėjus spektakliui ištaria mokytoja Šivon (akt. Toma Razmislavičiūtė). Ji pakyla iš žiūrovų salės, tarsi neapsikentusi balagano įsiveržia į sceną ir pasako tai, ką dalis publikos jau kurį laiką galvojo: „Jie net nepaminėjo jo vardo.“ Prireikia laiko suprasti, kad čia irgi spektaklio personažas, o ne (per) drąsi žiūrovė, nes mokytojos Šivon kalba kasdieniškai paprasta. Taip ji grąžina spektaklio veiksmą į realybę – vietoje dramatiškos mėlynos šviesos įjungiamas ryškus studijos apšvietimas, nepaliekantis abejonių, kad esame TV laidos filmavimo aikštelėje. Šviečiančios raidės DOGx (X tipo turinys – tik suaugusiems, kaip ir intarpuose pasirodančios skanukų šunims reklamos – atvira rinkodaros parodija) keičia spalvą, bet per filmavimo pertrauką jos – ryškiai geltonos. Geltona yra spalva, kurios Kristoferis bijo. Geltona yra ir realaus pasaulio, kuris laukia Kristoferio, spalva. 

Didžiąją spektaklio dalį laukia visi: spalvingi personažai laukia Kristoferio, Kristoferis laukia matematikos egzamino rezultatų, žiūrovai – kol painios istorijos fragmentai suguls į bent kiek logišką pasakojimą. Bet pirmiausia ši istorija yra detektyvas, rašomas paties Kristoferio – autizmo spektro sutrikimą turintis paaug­lys pabėga iš namų, nes detektyvinis tyrimas ieškant ponios Širs šuns žudiko atvedė prie netikėto nusikaltėlio – Kristoferio tėvo. Beveik visas pirmas veiksmas – ilga ekspozicija, vedanti į trumpą šeimos dramos paaiškinimą: našlys tėvas šilumos ieško vyro pamestos kaimynės glėbyje, bet per buitinį konfliktą ant jo laikomų šakių užšoko pudelis, o įvykį tiriantis Kristoferis, be žudiko vardo, atkapsto ir šeimos paslaptį – mama gyva! 

Mama Džiudė (akt. Ieva Labanauskaitė) įeina lėtai ir oriai.  Ji, pasak kaimynės, „gimusi ant persiškos pagalvėlės“, visada norėjo kitokio gyvenimo, todėl vieną dieną pabėgo su vedusiu kaimynu ir per daug nesidomi, kaip sekasi paliktam sūnui, kol jis pats – šlapias ir purvinas – atsiduria jos buto prieangyje. Aktorė mamą Džiudę šaržuoja subtiliai – jos kvailokas šventas naivumas, įrėmintas ikonišku galvos apdangalu, leidžia šeimos dramą romantizuoti. Emociškai vieniša, nerandanti ryšio su autistu sūnumi, kuriuo geriau sekasi rūpintis vyrui, svajotoja mama kaimynystėje randa artimą sielą ir persikelia į Londoną. A. Jankevičius gailestingas, ir mamai Džiudei, vienintelei spektaklyje, leidžiama paaugti – finale ši gegutė išdainuoja lopšinę.

Spektaklis „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Marko Haddono romaną, sulaukusį pripažinimo dėl pasirinkto žiūros taško – pasaulį aprašyti iš autizmo spektro sutrikimą turinčio jaunuolio pozicijos. Antro veiksmo pabaigoje Kristoferis Būnas (akt. Dainius Jankauskas) pagaliau prasiveržia į sceną, ir spektaklio žiūrovai išgirsta jo mintis. Jis bijo triukšmo, nežinomų erdvių, pokalbių su nepažįstamais. Jam patinka matematika. Ir šunys. Jis niekada nemeluoja. Svajoja būti astronautu – jis tam tinkamas  kandidatas, nes neliūdėtų kosmose būdamas visai vienas. Kristoferio vidinis monologas, įgarsintas aktoriaus, paveikus savo paprastumu. Jei klausytume jo nežinodami diagnozės, įspūdį darytų mąstymo logika, veiksmo ir atoveiksmio ryšys. Taip kalba tikslus ir prioritetus žinantis žmogus, suvokiantis savo ribotumą – vidinis monologas baigiasi, o išorinės Kristoferio reakcijos ir elgesys nėra patogūs aplinkiniams. D. Jankausko transformacija irgi nėra visiškai patogi, bet jaučiasi aktoriaus noras nesuprastinti autisto elgesio tik iki fizinių judesių demonstravimo.

Spektaklis pirmiausiai mums reikalingas dėl socialinio konteksto – kūrėjai sąmoningai prisiima šviečiamąją funkciją ir pasirūpina, kad žiūrovas iš spektaklio išeitų bent jau žinodamas, kad autizmas nėra liga – autizmu nesusergama, todėl jo nereikia ir gydyti. Yra ir dar viena žinia – su autizmu turi mokytis gyventi tiek šią diagnozę turintis žmogus, tiek aplinkiniai – vienpusiškų pastangų susikalbėti nepakaks. Kad kelias iki susikalbėjimo yra ilgas, rodo šarminga A. Jankevičiaus provokacija: absurdiškai komiška ir banali sveikinimo Kristoferiui daina ir šokis, į kurį įtraukiama net publika. Kol švenčiama laiminga pabaiga ir Kristoferio sugrįžimas (su mama!), mokytoja Šivon scenos pakraštyje liūdnai stebi beprotišką karnavalą. Taip, kelias iki susikalbėjimo tikrai ilgas. Bet jį pradėti galima ir nuo knygos arba spektaklio „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“.  

 

Marija Daudartaitė – skaitytoja ir žiūrovė.