Garsus airių dramaturgas Martinas McDonaghas (g. 1970) pastaraisiais metais pelnė pasaulinį pripažinimą ir kaip kino režisierius („Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“, „Salos vaiduokliai“). „Pagalvinis“ (2003) – dar jaunystėje parašyta makabriška pjesė, prikimšta diktatūros, psichologijos, kūrybos aistrų ir iškrypimų, joje išmaniai manipuliuojama publika, kuri galiausiai lieka žmogžudžių pusėje. Siužetais perpildytus ekranus ir scenas M. McDonagho užmegzta intriga vis dar sugeba pritrenkti tiek veiksmo eiga, tiek pabaigos moralu. Vilniaus jaunimo teatre pjesę „Pagalvinis“ 2006 m. pastatė Jonas Vaitkus, Kauno miesto kameriniame teatre 2017 m. – Gintaras Varnas, Keistuolių teatre 2021 m. – Ieva Stundžytė. Spausdiname ištrauką.

 

Pirmas veiksmas

 

PIRMA SCENA

 

Tardymo kamera policijos nuovadoje. Katurjanas sėdi centre prie stalo, jam ant akių užrištas raištis. Įeina Tupolskis ir Arijelis, atsisėda priešais jį. Tupolskis laiko segtuvą su didžiule krūva popierių.

 

Tupolskis: Pone Katurjanai, čia – detektyvas Arijelis, aš – detektyvas Tupolskis... Kas jums užrišo šitą?

Katurjanas: Ką?

 

Tupolskis nuriša jam nuo akių raištį.

 

Tupolskis: Kas jums užrišo šitą?

Katurjanas: A, vyras...

Tupolskis: Kodėl nenusiėmėte? Kvailai atrodo.

Katurjanas: Nežinojau, kad galima.

Tupolskis: Kvailai atrodo.

Katurjanas (pauzė): Taip.

Tupolskis (pauzė): Kaip jau ir sakiau, čia – detektyvas Arijelis, aš – detektyvas Tupolskis.

Katurjanas: Iškart norėčiau pasakyti, jog labai gerbiu jus ir jūsų darbą ir būsiu laimingas galėdamas kuo nors padėti. Jaučiu jums didelę pagarbą.

Tupolskis: Ką gi, malonu girdėti.

Katurjanas: Nesu vienas iš tų... na, suprantate?

Tupolskis: Iš tų, kurių? Nesuprantu.

Katurjanas: Nesu iš tų žmonių, kurie nejaučia jokios pagarbos policijai. Niekada gyvenime nesu turėjęs nemalonumų su policija. Niekad gyvenime. Ir aš...

Arijelis: Norėjai pasakyti, niekad iki šiol.

Katurjanas: A?

Arijelis: Kartoju... Niekad iki šiol neturėjai nemalonumų su policija. Norėjai pasakyti.

Katurjanas: Aš turiu nemalonumų su policija?

Arijelis: O ką dar galėtum čia veikti?

Katurjanas: Padėti jūsų tyrimui, maniau.

Arijelis: Tai mes, tipo, tavo draugai, tipo, atsitempėm tave čia, nes, tipo, čia toks draugiškas vizitas, tipo, kaip pas draugus?

Katurjanas: Jūs man ne draugai, ne...

Arijelis: Tau buvo perskaitytos tavo teisės. Buvai ištemptas iš namų. Tau ant akių buvo užrištas supistas raištis. Manai, kad mes taip elgiamės su savo gerais draugais?

Katurjanas: Mes ne draugai, ne. Bet tuo pačiu, tikiuosi, mes ir ne priešai.

Arijelis (pauzė): Aš tau taip supistai skaudžiai trenksiu į galvą.

Katurjanas (pauzė): A?

Arijelis: Neaiškiai kalbu? Tupolski, aš neaiškiai kalbu?

Tupolskis: Ne, tu kalbi aiškiai. Pakankamai aiškiai.

Arijelis: Man irgi atrodė, kad aiškiai.

Katurjanas: Aiškiai... Aš atsakysiu į visus jūsų klausimus. Nereikia...

Arijelis: „Tu atsakysi į visus mūsų klausimus.“ Nebuvo tokio klausimo: „Tu atsakysi į visus mūsų klausimus.“ Klausimas kitas. „Kiek dar ruošiesi mus versti tave dulkint per visus galus?“ – štai koks klausimas.

Katurjanas: Pasistengsiu išvis jūsų neversti mane per kur nors dulkinti, nes atsakysiu į visus jūsų klausimus.

Tupolskis: Ką gi, tai jau šis tas, ar ne?

 

Nenuleisdamas akių nuo Katurjano Arijelis iš lėto nužingsniuoja prie sienos ir užsirūko cigaretę.

 

Tupolskis: Kaip jums atrodo, kodėl jus čia atsivežėme? Juk turite numanyti kokią nors priežastį.

Arijelis: Klausyk, kodėl mums nepraleidus viso šito šūdo ir iškart nepradėjus jo kankint?

Katurjanas: Ką?..

Tupolskis: Kas vadovauja šiai bylai, Arijeli, aš ar tu? (Pauzė.) Ačiū. Neklausykite jo. Taigi, kaip jums atrodo, kodėl jus čia atsivežėme?

Katurjanas: Kaip įmanydamas sukau galvą, bet nieko nesugalvojau.

Tupolskis: Kaip įmanydamas sukote galvą, bet nieko nesugalvojote?

Katurjanas: Ne.

Tupolskis: Tai, taip ar ne?

Katurjanas: Taip.

Tupolskis: Mhm?

Katurjanas: Nes nieko nepadariau. Niekada nesu padaręs nieko, kas galėtų įžeisti policiją, niekada nesu padaręs nieko, kas galėtų įžeisti valstybę...

Tupolskis: Taigi kaip įmanydamas sukote galvą ir nesugalvojote nė vienos priežasties, dėl kurios būtume galėję jus čia atsivežti?

Katurjanas: Galiu numanyti priežastį, arba, tiksliau, ne priežastį, bet kažkokį ryšį, nors ir nesuprantu, koks tai galėtų būti ryšys.

Tupolskis: Koks ryšys? Su kuo? Tarp ko?

Katurjanas: Koks? Kai išsivežėte mane, išsivežėte ir mano apsakymus, ir dabar juos ten turite. Tai ir yra vienintelis ryšys.

Tupolskis: Turiu juos kur? Skaitinėjote priešais mane gulinčius popierius?

Katurjanas: Aš neskaitinėjau...

Tupolskis: Popierius, kurie, kaip jums žinoma, gali būti labai labai išskirtinai slapti.

Katurjanas: Man už akių užkliuvo antraštės, tiesiog prabėgomis.

Tupolskis: Atseit, periferinis matymas?

Katurjanas: Taip.

Tupolskis: Bet palaukit, kad jas apimtų jūsų periferinis matymas, turėjote būti pasisukęs štai šitaip... (Tupolskis pasisuka šonu ir akies kraštu žiūri į popierius.) Matote, va šitaip. Šonu, šitaip...

Katurjanas: Ta prasme...

Tupolskis: Matote? Va šitaip. Šonu.

Katurjanas: Turėjau galvoj periferinį matymą nuleistomis akimis.

Tupolskis: Aaa, nuleistomis akimis.

Katurjanas: Nežinau, ar tai turi pavadinimą.

Tupolskis: Neturi. (Pauzė.) Jūsų apsakymai ir jūsų atvežimas čionai. Koks ryšys? Rašote apsakymą. Ne nusikaltimas.

Katurjanas: Man irgi taip atrodė.

Tupolskis: Paisant tam tikrų apribojimų...

Katurjanas: Žinoma.

Tupolskis: Saugi valstybė, saugi bendruomenė, ar kaip pavadintum. Netgi nevadinčiau to apribojimais.

Katurjanas: Aš tuo labiau nevadinčiau.

Tupolskis: Geriau „gairės“.

Katurjanas: Taip, gairės.

Tupolskis: Paisant tam tikrų gairių. Saugumo, kad ir kieno jis būtų. Rašote apsakymą. Ne nusikaltimas.

Katurjanas: Man irgi taip atrodė. Tokia ir visa esmė.

Tupolskis: Kur visa esmė?

Katurjanas: Ta prasme, sutinku. Skaitai visus tuos, atseit, „apsakymus“: „Policija yra tokia ir tokia“, „Valdžia yra šiokia ir anokia“. Visus tuos politinius... kaip juos pavadint? „Valdžia turėtų darytą tą ir aną.“ Tik nereikia. Nepiskit proto. Suprantat, ką turiu omeny? Turiu galvoj, kad jei turi kokių nors slaptų politinių kėslų, jei nori išreikšti savo politinius įsitikinimus, tai eik ir rašyk kokią nors supistą esė, tada žinosiu, ką skaitau. Turiu galvoj: pasilaikykit savo kairio sparno įsitikinimus ir dešinio sparno pažiūras, papasakokit man paprasčiausią istoriją! Suprantat? Vienas didis žmogus yra pasakęs: „Svarbiausioji pasakotojo pareiga – papasakoti istoriją.“ Ir aš kuo nuoširdžiausiai tuo tikiu: „Svarbiausioji pasakotojo pareiga – papasakoti istoriją.“ O gal jis pasakė: „Vienintelė pasakotojo pareiga – papasakoti istoriją“? Aha, galėjo būti ir taip: „Vienintelė pasakotojo pareiga – papasakoti istoriją.“ Nebeprisimenu, bet, šiaip ar taip, tik tuo ir užsiimu – pasakoju istorijas. Jokių slaptų kėslų. Išvis jokių kėslų. Jokio socialinio ko nors tokio. Ir dėl to nematau, jei dėl to mane čia atsivežėte, nematau jokios aiškios priežasties. Nebent ten netyčia pakliuvo kažkas politiško arba kažkas pasirodė politiška. Jei taip, parodykite. Parodykite man tą kalės vaiką. Tuoj pat jį išmesiu. Sudeginsiu velniop. Suprantate?

 

Pauzė. Tupolskis įdėmiai žiūri į Katurjaną.

 

Katurjanas: Suprantat, ką turiu galvoj?

Tupolskis: Dabar turiu užpildyti šitą anketą. Jos prireiks tuo atveju, jei jums, čia kalint, atsitiks kas nors blogo. (Pauzė.) Man atrodo, čia klaidingai užrašytas jūsų vardas. Jūsų pavardė – Katurjanas, ar ne?

Katurjanas: Taip.

Tupolskis: Na va. O čia užrašyta, kad Katurjanas – jūsų vardas.

Katurjanas: Mano vardas ir yra Katurjanas.

Tupolskis (pauzė): Jūs vardu Katurjanas?

Katurjanas: Taip.

Tupolskis: Ir jūsų pavardė – Katurjanas?

Katurjanas: Taip.

Tupolskis: Vadinasi, jūs – Katurjanas Katurjanas?

Katurjanas: Mano tėvai buvo keistoki žmonės.

Tupolskis: Mhm. Antrojo vardo pirmoji raidė?

Katurjanas: K.

 

Tupolskis pažvelgia į jį. Katurjanas linkteli ir gūžteli pečiais.

 

Tupolskis: Tai jūs – Katurjanas Katurjanas Katurjanas?

Katurjanas: Kaip jau sakiau, mano tėvai buvo keistoki žmonės.

Tupolskis: Mhm. „Keistoki“ tikriausiai reikia suprasti kaip „supisti nupušę idiotai“.

Katurjanas: Nesakau, kad nesutinku.

Tupolskis: Jūsų adresas – Kamnico 4443?

Katurjanas: Taip.

Tupolskis: Kur gyvenate su?..Katurjanas: Savo broliu. Michalu.

Tupolskis: A, su Michalu. Bent jau ne su dar vienu supistu Katurjanu!

Arijelis: Jis atsilikęs tas tavo broliukas, a?

Katurjanas: Ne, jis neatsilikęs. Tiesiog jam kartais reikia laiko susivokti.

Arijelis: Jam reikia laiko susivokti. Tvarka.

Tupolskis: Giminės ir artimieji?

Katurjanas: Michalas. Mano giminės?

Tupolskis: Tai tik formalumai, Katurjanai. Suprantant, ką turiu galvoj? (Pauzė.) Darbovietė.

Katurjanas: Kamnico skerdykla.

Arijelis: Rašytojas.

Katurjanas: Ten nėra taip jau blogai.

Tupolskis: Jums patinka ten dirbti?

Katurjanas: Ne, bet nėra taip jau blogai.

Arijelis: Pjaustai gyvulius.

Katurjanas: Aš nieko nepjaustau, aš tik valau.

Arijelis: A, nieko nepjaustai. Tik valai.

Katurjanas: Taip.

Arijelis: Aišku.

Katurjanas: Tik valau.

Arijelis: Tik valai. Nepjaustai.

Katurjanas: Taip.

Arijelis: Aišku.

 

Pauzė. Tupolskis padeda rašiklį, tada pusiau perplėšia ką tik jo paties užpildytą anketą.

 

Tupolskis: Tai nebuvo anketa, kurios prireiktų, jei jums, čia kalint, atsitiks kas nors blogo. Išsidirbinėjau.

Katurjanas: O kas ten buvo?

Tupolskis: Popieriaus lapas, kurį ketinau perplėšti pusiau.

 

Tupolskis tol varto apsakymų pluoštą, kol suranda tą istoriją, kurios ieškojo.

 

Tupolskis: Na štai – „Obuolinukai“.

Katurjanas: Ir ką?

 

Tupolskiui skaitant apsakymą, Arijelis lėtai grįžta prie stalo, atsisėda ir užgesina nuorūką.

 

Katurjanas: Tai tikrai nėra vienas geriausių mano gabalų. (Pauzė.) Nors, tiesą pasakius, visai neblogas.

Tupolskis: Štai kokia istorija: viskas prasideda nuo to, kad yra tokia maža mergaitė, su kuria labai blogai elgiasi jos tėtis...

Katurjanas: Jis ją muša ir panašiai. Jis yra...

Tupolskis: Atrodo, rašote daug ap... Jis yra kas?

Katurjanas: Kas?

Tupolskis: Tėvas.

Arijelis: Tu pasakei: „Jis yra...“ kažkas.

Tupolskis: Jis kažką simbolizuoja, ar ne?

Katurjanas: Jis simbolizuoja blogą tėvą. Jis yra blogas tėvas. Ką jūs turite galvoje, sakydamas „simbolizuoja“?

Tupolskis: Jis – blogas tėvas.

Katurjanas: Taip. Jis muša mažą mergaitę.

Tupolskis: Ir dėl to jis – blogas tėvas.

Katurjanas: Taip.

Tupolskis: Ką dar tas „blogas tėvas“ mažai mergaitei daro?

Katurjanas: Apsakymas, mano galva, pasakoja apie tėvą, kuris blogai elgiasi su maža mergaite. Galite patys pasidaryti išvadas.

Arijelis: Oho, mes galime pasidaryti išvadas, ane?

Katurjanas: A?

Arijelis: Sakai, kad galime patys pasidaryti išvadas, ane?!

Katurjanas: Ne! Taip!

Arijelis: Mes žinom, kad galim patys pasidaryti savo supistas išvadas!

Katurjanas: Žinau.

Arijelis: A?

Katurjanas: Žinau.

Arijelis: Supistas... a?!

 

Arijelis atsistoja ir pradeda nervingai žingsniuoti.

 

Tupolskis: Arijelis jaučiasi šiek tiek įžeistas, nes „patiems pasidaryti išvadas“ yra kaip ir mūsų darbas. (Pauzė.) Ir pirmoji išvada, kuri mums peršasi: kiek tiksliai parašėte apsakymų, kuriuose „blogai elgiamasi su maža mergaite“ arba „blogai elgiamasi su mažu berniuku“?

Katurjanas: Kelis. Kelis.

Arijelis: „Kelis“. Sakyčiau, ne kelis. Pirmieji dvidešimt iš visų jūsų supistų apsakymų, kurie pakliuvo mums po ranka, pasakojo apie tai, „kaip buvo padaryta maža mergytė arba kaip buvo padarytas mažas berniukas“!

Katurjanas: Bet tai dar nieko nesako. Nebandau nieko pasakyti...

Arijelis: Ko nebandai?

Katurjanas: Ką?

Arijelis: Ko nebandai?

Katurjanas: Ką? Norite pasakyti, kad bandau pasakyti, jog tie vaikai kažką simbolizuoja?

Arijelis: „Bandau pasakyti“?..

Katurjanas: Kad tie vaikai simbolizuoja Tautą ar kažką panašaus?

Arijelis (artėdamas): „Bandau pasakyti“. Jis man į lūpas bando įdėti savo supistus žodžius. „Bandau pasakyti“, jau nekalbant apie „patys pasidarykite savo supistas išvadas“...

Katurjanas: Ne!..

Arijelis: Pasak šito šūdžiaus, mes netgi nemokame kalbėti! Nuleisk savo supistas rankas!..

 

Arijelis griebia Katurjaną už plaukų, nutempia jį nuo kėdės ir spiria jam į veidą. Tupolskis pasižiūri į visa tai ir atsidūsta.

 

Tupolskis: Kai tik būsi pasiruošęs, Arijeli.

 

Arijelis nustoja spardyti Katurjaną ir sunkiai alsuodamas grįžta į savo vietą.

 

Tupolskis (Katurjanui): Grįžkite į vietą, prašau.

 

Katurjanas, kęsdamas skausmus, daro, kaip liepiamas.

 

Arijelis: A, vos nepamiršau pasakyti... Aš – gerasis faras, jis – blogasis. (Pauzė.) Taigi, grįžkime prie literatūros. Tėvas, kaip išsiaiškinome, blogai elgiasi su mergaite, ir ji vieną dieną paima kelis obuolius, iš jų išskaptuoja kelis mažus žmogučius – su mažais pirščiukais, mažom akytėm, mažom pėdutėm – paduoda juos tėvui, sakydama, kad tie žmogeliukai ne valgymui, jie – prisiminimui apie tas dienas, kai jo mažoji dukrytė buvo visai maža. Tačiau tas kiaulė tėvas nori paerzinti dukrą ir, žinoma, visus tuos obuolinukus vienu sykiu praryja, o obuolinukuose yra po skutimosi peiliuką, ir tėvas miršta baisiose kančiose.

Katurjanas: Ir čia, atseit, apsakymo pabaiga, čia, atseit, turėtų būti apsakymo pabaiga, nes tėvas gauna, ko nusipelnęs. Bet apsakymas tęsiasi.

Tupolskis: Bet apsakymas tęsiasi. Tą pačią naktį mergaitė nubunda. Jos krūtine žingsniuoja būrys obuolinukų. Jie pražiodina jos burną ir sako...

Katurjanas (silpnu balsu): „Tu nužudei mūsų mažuosius broliukus...“

Tupolskis: „Tu nužudei mūsų mažuosius broliukus.“ Jie įsliuogia jai į gerklę, ir mergaitė užspringsta savo pačios krauju. Pabaiga.

Katurjanas: Tam tikra prasme, tai netikėtas posūkis. Atrodo lyg sapnų virtinė. Bet tai ne sapnai. (Pauzė.) Ką? Sakiau, kad tai nėra geriausias mano gabalų.

Arijelis: Dažnai triniesi žydų kvartale, Katurjanai?

Katurjanas: Žydų kvartale? Ne. Retkarčiais pro jį praeinu. Pasiimu brolį iš Lameneko rajono, ten jo mokykla. Ji ne žydų kvartale, bet reikia eiti per žydų kvartalą.

Arijelis: Pasiimi brolį. Jis vyresnis už tave ir vis dar eina į mokyklą?

Katurjanas: Tai speciali mokykla. Žmonėms su mokymosi sutrikimais. (Pauzė.) Ar viskas dėl žydų? Nepažįstu jokių žydų.

Arijelis: Nepažįsti jokių žydų?

Katurjanas: Nieko neturiu prieš jokius žydus, tiesiog jokių žydų nepažįstu.

Arijelis: Bet neturi nieko prieš jokius žydus?

Katurjanas: Ne. O turėčiau turėti?

Tupolskis: „O turėčiau turėti?“ Geras atsakymas. „O turėčiau turėti?“ Toks, viena vertus, baikštus ir pataikūniškas, bet, kita vertus, nežymiai sarkastiškas ir provokuojantis. „O turėčiau turėti?“

Katurjanas: Nemėginau nieko provokuoti.

Tupolskis: Tai gal mėginote pataikauti?

Katurjanas: Ne.

Tupolskis: Vadinasi, mėginote provokuoti. O Arijelis pamėgins dar kartą jums trenkti...

Katurjanas: Klausykit, visiškai nesuprantu, ką čia veikiu. Nežinau, ką norite iš manęs išgirsti. Neturiu nieko prieš nieką. Prieš jokius žydus ar dar ką nors. Tiesiog rašau apsakymus. Tai viskas, ką darau. Tai visas mano gyvenimas. Sėdžiu namie ir rašau apsakymus. Viskas.

 

Neatpažintas kiemas. Džojos Barysaitės nuotrauka iš LM archyvo

 

Arijelis atsistoja ir pajuda link durų.

 

Arijelis: Kad jau išėjo iš kalbos, einu pasikalbėti su broliu.

 

Arijelis išeina, Tupolskis šypsosi, Katurjanas sėdi priblokštas ir išsigandęs.

 

Katurjanas: Mano brolis mokykloje.

Tupolskis: Arijelis ir aš, mes turime tokį keistą įprotį, visada sakome „kad jau išėjo iš kalbos“, kai apie tą dalyką, kuris, atseit, išėjo iš kalbos, visai nekalbėjome. Net juokinga.

Katurjanas: Mano brolis mokykloje.

Tupolskis: Jūsų brolis už gretimų durų.

Katurjanas (pauzė): Bet jis išsigąs...

Tupolskis: Jūs ir pats atrodote šiek tiek išsigandęs.

Katurjanas: Aš esu šiek tiek išsigandęs.

Tupolskis: Ko bijote?

Katurjanas: Bijau, kad mano brolis sėdi vienui vienas nepažįstamoje vietoje, bijau, kad jūsų draugas, ten nuėjęs, išmuš iš jo visą šūdą, bijau, kad sugrįžęs jis dar kartą išmuš visą šūdą iš manęs, nors tai jau tiek to, ta prasme geriau neišmuštų, bet jei tuose apsakymuose jums kas nors nepatinka, tai atsigriebkite ant manęs, bet mano brolį labai nesunku išgąsdinti, jis tokiuose dalykuose nesigaudo ir bet kokiu atveju jis neturi nieko bendro su šiais apsakymais, aš tik retkarčiais jam juos paskaitau, tad manau, jog tai nesąžininga, jūs neturėjote jo čia atvežti, ir manau, kad tuoj pat turite pyzdinti į tą kambarį ir kaip mat išleisti jį iš šitos supistos vietos!

Tupolskis (pauzė): Lažinuosi, dabar jūs visas pritvinkęs adrenalino: „Ooooo, ką tik aprėkiau mentą“, „Ooooo, tikriausiai nereikėjo, bet ooooo, aš taip baisiai susinervinau.“ Ooooo. Nuleiskit savo supistą garą. Gerai? Jūs, ką, manot, mes – gyvuliai?

Katurjanas: Ne.

Tupolskis: Tai va, mes – ne gyvuliai. Mes kartais turim reikalų su gyvuliais. Bet mes – ne gyvuliai. (Pauzė.) Jūsų broliui viskas bus gerai. Duodu žodį.

 

Tupolskis iš krūvos ištraukia dar vieną apsakymą.

 

„Pasaka apie trijų mirtininkų kryžkelę“. Atrodo, čia negvildenama jūsų tema.

Katurjanas: Kokia tema?

Tupolskis: Na, žinote, jūsų tema – „Kaip kokiam nors vargšui vaikeliui labai nepasiseka“. Jūsų tema.

Katurjanas: Tai ne tema. Kai kurie apsakymai tokie išėjo. Bet tai – ne tema.

Tupolskis: Nors gal, jei perkeltiniu būdu, čia visgi gvildenama jūsų tema.

Katurjanas: Aš neturiu temų. Esu parašęs gal kokius keturis šimtus apsakymų ir gal dešimtyje ar dvidešimtyje iš jų pasitaikė vaikų.

Tupolskis: Nužudytų vaikų.

Katurjanas: Tai ką, viskas dėl apsakymų, kuriuose pasitaikė nužudytų vaikų? Manote, noriu pasakyti „Eikit ir žudykit vaikus“?

Tupolskis: Nesakau, kad norite pasakyti „Eikite ir žudykite vaikus“. (Pauzė.) O jūs norite pasakyti „Eikite ir žudykite vaikus“?

Katurjanas: Ne! Jokiu sušiktu būdu! Juokaujat? Aš išvis nenoriu nieko pasakyti! čia ir visa esmė.

Tupolskis: Žinau, žinau, tą visą jūsų esmę, svarbiausioji pasakotojo pareiga...

Katurjanas: Taip...

Tupolskis: ...lia lia lia, viską žinau. Taigi „Trijų mirtininkų kryžkelė“...

Katurjanas: Jei juose pasitaikė vaikų, tai epizodiška. Jei į juos įsivėlė politika, tai epizodiška. Grynas atsitiktinumas.

Tupolskis: Pastaba – nepertraukinėkit manęs...

Katurjanas: Taip, atsiprašau...

Tupolskis: Jei paklausiu ko nors tiesiogiai arba akimis parodysiu, atseit, „sakykite ką nors“, suprantat, akimis, tada ką nors ir pasakysite, bet jei vystau mintį...

Katurjanas: Supratau, atsiprašau...

Tupolskis: Ir vėl darote tą patį, po velnių! Ar ko nors tiesiogiai jūsų paklausiau?! Ar akimis parodžiau, atseit, „sakykite ką nors“?!

Katurjanas: Ne.

Tupolskis: Taigi, kad ne! (Pauzė.) Supratote? Na. Dabar tai jau – tiesioginis klausimas, ir aš parodžiau akimis, atseit, „sakykite ką nors“.

Katurjanas: Atsiprašau. Nervinuosi.

Tupolskis: Turit teisę nervintis.

Katurjanas: Žinau.

Tupolskis: Ne, jūs manęs neišgirdote. Pasakiau: „Turite teisę... nervintis.“

Katurjanas: Kodėl?

 

Vertė Aistė Ptakauskaitė

 

Tęsinys kitame numeryje