Tik baigusi miuziklo studijas prestižinėje Londono aktorių mokykloje Royal Central School of Speech and Drama supratau, kiek trunka miuziklo aktorės lavinimas. Mat Lietuvoje šios studijos vos prasidėjo. Praėjusi ilgą, daug laiko ir investicijų kainavusį kelią norėčiau pagelbėti miuziklais besi­dominčiam Lietuvos jaunimui. Kodėl nėra specialistų, galinčių patarti, nukreipti tinkama linkme? Kodėl mažai medžiagos apie miuziklus lietuvių kalba (kartu su Vilniaus kolegija išleidau knygą „Pažintis su miuziklu“, 2013)? Kodėl miuziklo tradicijos Lietuvoje tokios skurdžios?

Besiruošdama magistro laipsnio tiriamajam darbui pastebėjau, kad viena pagrindinių miuziklo plėtojimo Lietuvoje kliūčių – susiklosčiusi nuomonė, jog atlikėjas gali būti arba dainininkas, arba aktorius. Kodėl gi taip sudėtinga ir dainuoti, ir vaidinti? Kur toji riba, skirianti aktorių nuo dainininko? Juk gebėjimas būti aktoriumi ir dainininku tuo pačiu metu – tai pagrindinės miuziklo aktoriaus savybės. Toks atlikimas vadinamas integruotu, nes balsas, kūnas ir emocijos yra sudedami į vieną raiškos visumą. Teko šnekinti ir Lietuvos, ir Didžiosios Britanijos pedagogus bei scenos profesionalus. Po šių pokalbių priėjau išvadą: Lietuvoje miuziklus atlieka daugiausia dainininkai, kai miuzikluose vaidinti ir dainuoti turėtų būtent miuziklų aktoriai. Didžiojoje Britanijoje miuziklai studijuojami aktorinėse, o ne muzikos mokyklose. Dauguma mūsų dainininkų, paprastai susikoncentravę į tikslą, kaip išgauti gražų balsą, pamiršta teksto svarbą ir uždavinį padaryti pasirodymą tikrovišką. Kita vertus, daugeliui Lietuvos aktorių trūksta vokalinės technikos, kad galėtų išreikšti pakylėtas dainos emocijas. Didžiojoje Britanijoje pedagogai akcentuoja: personažas spektaklyje uždainuoja, kai jo emocijos būna tokios stiprios, jog paprasto šnekėjimo nebeužtenka joms išreikšti; šokti pradedama tuomet, kai emocijos būna tokios stiprios, jog balsu jų išreikšti nebeįmanoma. Tad pirmasis sutiktas trukdis –­ tai pedagoginių pagrindų stygius. Esu kalbėjusi su kompozitoriumi G. Kuprevičiumi ir jis tvirtino: „Mes visiškai neturime miuziklo artistų. (...) Miuziklo artistas turi puikiai judėti, dainuoti ne operiniu balsu ir būti išsilavinęs – ne saviveiklininkas kaip daugelis dabartinių. Gaila, tačiau tokių artistų mūsų gerbiama Muzikos ir teatro akademija neruošia. (...) Kai nėra specializuotų artistų, labai sunku kurti žanrą.“

Vaidybos svarbą miuzikluose suvoksime atidžiau pažvelgę į pačią medžiagą, su kuria aktoriai turi dirbti. Tai yra dainos ir libretas. Tekstas miuzikluose yra ypač svarbus, juk būtent jis mums suteikia pagrindo vaidybai. Pastebėjau, kad lietuviškų miuziklų tekstai yra iššūkis atlikėjams, nes didžiąją jų dalį sudaro baltosios eilės, kuriose kartojamos kelios frazės. Pvz.: „Baltu šešėliu pavirtai / Sutema, sutema šaly žiedų...“ („Velnio nuotaka“, S. Geda, V. Ganelinas). Gražūs žodžiai, tačiau abstraktūs, nepadedantys aktoriui rasti tikroviškumo jausmo. Į ką kreipiamasi? Koks personažo tiks­las? Kokius vidinius veiksmus jis sau gali nusistatyti? Ar pabaigęs dainą personažas prieina kokią nors išvadą? Kokia jo vidinė emocinė kelionė atliekant dainą? Anuomet atlikusi tyrimą, padariau išvadą, kad emocinės kelionės nėra. Dainos melodija graži, žodžiai gražūs, tačiau jie – akimirkai vėjo atpūsti neapčiuopiami dūmai. Šiuos pastebėjimus teko pritaikyti ne vienam tyrinėtam Lietuvos autorių miuziklui.

Dabar besiruošdama stojamiesiems egzaminams į miuziklų doktorantūros studijas ir tyrinėdama pedagoginę literatūrą, susijusią su vaidyba per dainą, imu keisti savo nuomonę. Juk ir eiliuoto teksto, ir pakartojimo elementai šimtus metų naudojami operose, Šekspyro tekstuose... Didžiojoje Britanijoje miuziklų pedagoginės metodikos nė iš tolo negretina miuziklo su opera ar operete (kas nepasakytina apie Lietuvos miuziklo aktorių ugdymą), tačiau Šekspyro dramų tekstų analizei skiriama nemažai laiko –­ Londono karališkojoje mokykloje ilgai narpliodavome juos ieškodami tikroviškumo, personažų tikslų. Niekam net nekildavo minčių, kad Šekspyras –­ tai nenatūralu ir nerealistiška. Visi džiaugdavomės turėdami progą apčiuopti tokias aštrias emocijas, kurios po šitiek metų vis dar aktualios. Gal tuomet čia ne poezijos, o kalbos barjero problema (tai irgi taikytina dainuojant miuziklų arijas anglų kalba)? Juk verčiant Šekspyro tekstus į lietuvių kalbą atitolstama nuo jambinės eilėdaros, kuri yra tarsi natūralios šnekamosios kalbos širdies plakimas ir kurią Šekspyras lyg džiazmenas meist­riškai apipina sinkopėmis besikeičiančioms personažo emocijoms išreikšti.

Kol kas (kiek yra tekę matyti miuziklų Lietuvoje) pastatymų koncepcijose pasigendu profesoriaus D. F. Ost­­waldo miuziklo aktoriaus apibūdinimo: „Geros dainuojamosios vaidybos tiks­las –­­ perteikti visus muzikos, teksto ir personažo niuansus tam, kad žiūrovas gautų pilnavertę estetinę ir emocinę patirtį.“ Kaip jau minėjau, ne visada kaltė atitenka atlikėjui. Jeigu atliekama medžiaga stokoja, anot D. Barneso, „muzikos ir teksto vedybų“, tuomet tekstą sunku vaidinti. Tokia medžiaga atliekama lyg paprasta daina, o ne teatrinis kūrinys. Miuziklų pasaulio grando S. Sondheimo dainos parašytos taip, kad aktoriui paėmus šio kompozitoriaus ir dainų tekstų autoriaus kūrinį, nereikia per daug sukti galvos. Jo kūryba atspindi natūralios žmonių kalbėsenos ypatumus. Aktoriui užtenka gerai įsigilinti į Sondheimo idėjas ir vadovautis jomis tarsi personažo minčių, jausmų išraiškos bei istorijos pasakojimo žemėlapiu.

Pažvelkime iš arčiau į dainuojamąjį kepėjo žmonos monologą miuzikle „Into the Woods“. Kiekvienu momentu, kai žmona sudvejoja ar jos mintys nutrūksta, atsiranda pauzė arba pasikeičia muzikinis metras. Pačioje dainos pradžioje ji tikisi, kad ką tik su ja permiegojęs Pelenės princas gal iš tikro ja susižavėjo ir ilgėsis jos nematydamas. Tačiau žaibiškai perskrodus minčiai, kad žavusis princas ja pasinaudojo ir jam ji nebeįdomi, tonacija iškart pasikeičia antrindama teksto emocijoms. Visa daina aiškiai dėsto kepėjo žmonos dvejones, bandoma pasiteisinti ir imti mėgautis akimirka, be to, juntamas kaltės jausmas. Visa tai galime puikiai perskaityti tekste ir girdėti muzikoje. Galiausiai ji supranta: tik rizikuojant pradedama suvokti, kad sava buitis ir artimieji yra didelė vertybė. Tas jos suvokimas yra emocinės kelionės „galutinė stotelė“ nuo vidinės sumaišties ir kaltės jausmo iki įvertinimo.

Maža to, Sondheimas savo dainas laiko mažomis pjesėmis: „Pjesė turi būti sodri kaip sonetas ir formaliai sukontroliuota, bet taip pat ganėtinai erdvi, kad įsileistų aktoriaus ir režisieriaus meistriškumą. Sodri, bet laisva kaip geras dainos tekstas. Poetams retai tenka dirbti su siužetu; romanų rašytojai niekada nedirba su aktoriais. Dramaturgas turi dirbti ir su vienais, ir su kitais ir kartu pasiekti tokio tiesiogiškumo, kuris prikaustytų žiūrovą maždaug dviem su puse valandos. (...) Norėčiau tikėti, kad aš prikaustau jų dėmesį trumpos formos kūriniais: nedidelėmis pjesėmis, kurios vadinamos daina“ („Finishing the Hat“, 2010).

Tad taip ir lieka neaišku, kodėl nėra aktorių-dainininkų Lietuvoje: pedagoginių metodikų nepriteklius; vis dar eksperimentuojančių kūrėjų rašliava, neprilygstanti JAV ir Didžiosios Britanijos šmaikštiems tekstams bei emocionalioms melodijoms? Tikrai nesmerkiu nei mūsų pedagogų, nei mūsų kūrėjų. Juk miuziklas yra anglakalbių šalių kūdikis. Iš jų mes galime pasimokyti, o vėliau judėti sava linkme naudodami mūsų mentalitetui, mūsų kalbai, mūsų kultūrai artimus pedagoginius ir kūrybinius elementus. Tačiau nėra kaip atsikirsti girdint: jei šis žanras nėra mums toks savas ir artimas, tuomet, ko norėti ir ko lįsti prie jo? Na, K. Stanislavskio aktorinio lavinimo metodika turbūt mums nėra svetima ir ją daugelis Lietuvos aktorių pamena dar iš studijų laikų. Ta pati sistema gali būti puikiai taikoma vaidybai per dainą ieškant jau minėto tikroviškumo jausmo. Nejaugi esame taip smarkiai įpratę prie vieno režimo, kad negalime išlipti iš savo rėmų? Ang­lai tai dar vadina „think outside the box“. Yra tekę girdėti, jog Lietuvos rinka per maža, nėra finansavimo miuziklo žanrui. Labai priešinuosi tokiam teiginiui, nes tai dar vienas būdas išstumti ir išvaryti gabų jaunimą iš tėviškės. Kartais nedrįstame išeiti už savo saugumo zonos ribų ir mėginti kažką naujo. Turime keletą aukšto lygio meno sričių (džiazas, klasikinė muzika, folkloras, sportiniai šokiai, šiuolaikinis dramos teatras), bet kodėl nenorime bandyti kurti ir puoselėti naujų, tarpinių, nišinių sričių, kurios suteiktų darbo vietų, kūrybinės saviraiškos erdvės ir tarptautinio bendradarbiavimo galimybių?

Bandydama kovoti su netinkama, įsisenėjusia nuomone ir rasti atsakymus į jau užduotus klausimus sieksiu tolesnių studijų ir savęs, kaip pedagogės bei atlikėjos, tobulinimo užsienyje, tikėdamasi palaikyti glaudžius ryšius su tėviške, kur galėčiau grįžti ir dalytis įgyta patirtimi.