Alytaus miesto teatro jau devintą kartą rengtame dramaturgų konkurse ši pjesė buvo įvertinta pirma vieta. Spausdiname ištrauką.

 

Eugenijus Ignatavičius ir Paulius Ignatavičius. OKT archyvo nuotrauka

 

JI. Valgysi?

JIS. Valgysiu.

Pauzė.

JIS. Kas yra?

JI. Šiandien buvo labai sunki diena. Pavargau. 

JIS. Suprantu. 

JI. Ką tu supranti? Ką tu supranti?

JIS. Nepyk ant manęs iš karto. Kaip tu jautiesi?

JI. Nagi sakau, kad pavargusi. 

JIS. Bet tu ne tik pavargusi. 

JI. Ką tu nori žinoti? Atstok. 

JIS. Atleisk. Tiesiog matau, kad nėra viskas gerai. 

JI. Taip? Ir ką gi tu matai? 

JIS. Matau, kad tu kažko man nesakai. 

JI. Aš ne tu, man nereikia visko sakyti, kas yra mano galvoje. 

JIS. Prašau nusiramink. Valgykime. 

JI. Taip, būtų neblogai ir būtų neblogai valgyti be dramų. 

JIS. O taip. 

JI. Ką tu turi omenyje?

JIS. Prašau?

JI. Kai sakei: „O taip.“ 

JIS. Nieko.

JI. Ką tu turėjai omenyje?

JIS. Nieko, tikrai. 

JI. Ar tu nori pasakyti, kad aš keliu dramas?

JIS. Ne. Nusiramink.

JI. Neaiškink, kaip man jaustis.

JIS. Gerai. Valgom. 

JI. Valgom. 

JIS. Skanu. 

JI. Tikrai.

Pauzė.

JIS. Ką šiandien žiūrėsim?

JI. Nežinau. Tu išrink. 

JIS. Galim kokį fantastinį filmą.

JI. Taip, galim fantastinį. O gal geriau vieną iš tavo pornofilmų? 

JIS. Kas yra?

JI. Nieko.

JIS. Kas po velnių yra?

JI. Nieko. Viskas gerai. Aš tiesiog, aš tiesiog nebegaliu. Aš tiesiog pavargau, tiesiog pavargau. Aš nebegaliu matyti tavęs nuolatos nelaimingo ir susiraukusio. Tai mane tempia žemyn, aš tiesiog nebegaliu. O dar turiu rasti jėgų pasirūpinti vaiku, turiu rasti jėgų dirbti. Aš ne taip įsivaizdavau santykius, santykiai yra, kai žmonės vienas kitam padeda, santykiai yra, kai vienas kitam mes padedam augti, tu neaugi su manim, o aš su tavim važiuoju žemyn. Tu tempi mane žemyn. Aš pasiilgau meilės, šilumos, atjautos, kažkokios empatijos. Tu esi sušiktas egoistas, tu esi narcizas. Žaidi tą savo „išgelbėkim save nuo depresijos“ žaidimą ir nepastebi, kaip prieš tavo akis griūva visa šeima, kaip viskas eižėja, ir trūksta tik labai, labai nedaug ir viskas sudegs, susprogs ir nugarmės į bedugnę. Tu galvoji, kad gyveni su manimi ir aš esu neišsenkantis energijos šaltinis, kad mano energija niekada nesibaigs, bet paklausyk, esu tik žmogus, ir aš esu priėjusi ribą, aš tiesiog esu pavargusi, tiesiog pavargusi. Kas man padės? Ką? Kas man padės, jei paspausiu stop mygtuką. Tu gali sau leisti paspausti stop mygtuką ir patogiai – kol aš atiduodu mūsų šeimai visas jėgas, patogiai sirgti sau savo depresija, o aš turiu nuolatos tempti mus į viršų. Aš pavargau, žinok, aš labai pavargau. Nebegaliu daugiau. 

JIS. Mažyte, bet tai nesitęs visą laiką. 

JI. Iš kur tu žinai? Iš kur tu žinai, kad tai nesitęs visą laiką, o gal tai tęsis visą gyvenimą iki pat mirties, gal tai tęsis amžinai, iš kur tu gali būti tikras. 

JIS. Nes aš save pažįstu. 

JI. Aš tave irgi pažįstu ir galvoju, kad tai tęsis visą gyvenimą. Aš nebenoriu. Aš nebenoriu tokio gyvenimo. Man jau gana, man jau gana, nebegaliu. Jeigu tu sakai, kad tai baigsis, gerai, pagyvenkim atskirai. Tu sau gydykis savo depresiją ir, kai išsigydysi, susitiksim ir vėl nuspręsim, kad jau galim kartu gyventi. 

JIS. Aš atsiprašau už save. 

JI. Nebereikia, nebereikia man tavo atsiprašymų. Jie man čia, gerklėje, styro. Nebetikiu aš jokiais tavo pažadais ir atsiprašymais. Tai švilpiko diena. Mes gyvename švilpiko dienoje. Niekas niekada nesikeičia, niekas. Kas man padės? Kas man padės, kai aš perdegsiu? Kas pasirūpins šeima? Tu? Kuris negali susitvarkyt su savo depresija? Tu pasirūpinsi šeima?

JIS. Pasirūpinsiu. 

JI. Nejuokink. 

JIS. Klausyk, mažyte. Aš... Aš nežinau, ką tau pasakyti. Mes tiek daug visko ištvėrėm, ištversim ir šitą dalyką. Ką?

JI. Tiesa... Tikrai daug ištvėrėm. Bet pagyvenkim atskirai, prašau. Prašau. Tu pamatysi, ką reiškia gyventi be mūsų. Manau, kad bet kuris kitas vyras būdamas tavo vietoje, džiaugtųsi tuo, ką turi, gyventų ir tūsintųsi. O tu sulindęs visas į save, jei bent dalelę to dėmesio skirtum man, aš būčiau laimingiausia moteris visame pasaulyje. O jei tą visą dėmesį, kurį skiri sau, skirtum man, tai aš būčiau turbūt pasaulio karalienė. Sušiktas egoistas. Tu sušiktas egoistas. 

JIS. Moterys nedovanoja nesėkmės...

JI. Eik po velnių su savo citatomis, eik ir pasitark su psichoterapeutu, jūs ten gerai sutariat – galėtumėt ir gyvent kartu. Aš rimtai. 

JIS. Mažyte. 

JI. Ką mažyte, ką mažyte? Eik jau tu, nusmurgėli, nevykėli tu. 

JIS. Atleisk man...

JI. Uch, ir vėl... Švilpiko diena. Visa tai švilpiko diena. 

 

(...)

 

JIS. Visas šitas filmas sukasi kažkaip keistai, kai apie jį galvoju. Aš išeinu iš namų. Yra vakaras. Apie 9 val. Miestas eina į barus. Miestas geria. Miestas prasigeria, grįžta namo ir krenta į lovą su meilužėmis. Miestas velniškas, naktis velniška. Žvaigždės aukštai. Jos tarsi kalba su manimi. Aš girdžiu begales žvaigždžių balsų. Jos tarsi juokiasi iš manęs, viena žvaigždė kalba garsiau už visas kitas. Ji kaltina mane, kad nužudžiau vaiką. Ir juokiasi, taip baisiai, taip šaižiai. Sušikta žvaigždė, ko jai čia reikia. Jokio vaiko aš neužmušiau, tiesiog neprižiūrėjau savo vaiko, nors prižiūrėjau, tiesiog, kad jam teko viską išgyventi su manimi. Visas mano neurozes. Sako, kad vaikui gyventi su depresija sergančiu žmogumi tas pats, kas su smurtautoju. Mano mergaitė, mano mažytė. Jai teko visa tai patirti. Ko tu nori iš manęs, žvaigžde? Aš neužmušiau vaiko. Užmušei. Tu mažas sutrauka. Ei, kas čia vyksta? Manyje baimė, baimės pilnos kelnės, tiesiogine šio žodžio prasme. Aš apsimyžau. Realiai. Kodėl, kaip. Kaip aš dabar eisiu namo? Kaip pasirodysiu? Kaip grįšiu? Nejaugi tai vyksta iš tikrųjų? Panika, panikos ataka. Aš bijau. Išgelbėkit mane. Štai, štai čia mašina. Tu netiki, kad mes tave išgelbėsim? Kas čia? Nejaugi mašina kalba? Cha, jis netiki. Tik pasiklausykit. Žvaigždės, čia vėl jūs? Kur, kur man bėgti? Sakykit – kur. Aš bijau grįžti namo. Nuvežkit mane. Kur nors. Priešais mane šviesos. Raudonos. Reikia bėgti. Reikia bėgti į šviesas. Nespėjau. Ot, lochas, nespėjai, reikėjo pasivyti. Viskas – pavėlavai. Kas čia kalba? Kas čia manyje kalba? Tai aš. Tai tu. Tai mes. Tai aš kalbu. Ko tu iš manęs nori? Ach, tu suka. Neprižiūrėjai savo vaiko. Aš tave baudžiu už tai. Baudžiu, baudžiu, baudžiu. Tu turi atsibusti. Atsibusti turi. Tai nevyksta, ne, tai nevyksta. Prisimenu, kaip mano draugas daužė galvą į keptuvę, dabar aš daužau galvą į grindinį. Jis šaltas kaip akmuo, mano galva, kaip ji atlaiko? Kaip stipriai ji atlaiko. Aš nepalaužiamas, aš nušviestasis, aš nušvitęs. Aš kaip mašina. Aš mašina. Mano kūnas tvirtas. Aš galiu bėgti, miestas, šviesos, aš nenugalimas, aš esu kaip betmenas. Kariauju miesto kovose. Štai aš bėgu, greitai bėgu, štai mašina važiuoja. Balta kaip sniegas. Štai ji važiuoja, ji mane nuveš. Ji mane nuveš pas nušvitusius. Pas mano draugus. Man taip reikia draugų. Man taip reikia draugijos. Man taip reikia dėmesio. Taip reikia pagalbos. Taip reikia meilės. Šilumos. Šią akimirką prisimenu mamą. Kodėl? Net nežinau. Ji tokia gležna, atrodo tokia nekalta mano pasąmonėje. Ir aš noriu ją nužudyti. Kodėl? Kodėl aš noriu ją nužudyti? Kodėl aš nekenčiu savo mamos? Juk mamas mes turime mylėti. O aš nekenčiu. Nekenčiu jos. Nekenčiu. Mirk, suka. Mirk. 

 

Sūneliuk, sūneliuk, eikš miegoti.

 

Kodėl, kodėl tu man paklojai lovą? Kodėl man paklojai lovą šalia savęs, šalia savęs, o jeigu aš būčiau atsivedęs ką nors. Ką, kodėl šalia savęs? Suka tu, kodėl paklojai lovą šalia savęs?

 

Sūneliuk, sūneliuk, kaip tu taip sakai? Kaip tu man gali taip sakyti?

Pagailėk manęs, sūneliuk. Juk tu jaunas, kokios čia dar problemos. Kokios problemos, lemos, lemos. 

 

Aš gatvėje.

 

Aš bėgu, bėgu link mašinos. Aš ją tuoj pavysiu, ji nuveš mane, nuveš mane link tobulybės, link didžiausio gėrio, link ten, kur nušvitę žmonės renkasi. Ji nuveš mane. Aš ant stogo, aš ant stogo. Man bloga, man bloga. O ne, man gera, aš ant fucking stogo. Mes lekiam kartu su mašina. Vuhuuuuu. Mes lekiam aukštai, mes lekiam kartu su vėju. Virš manęs žvaigždėtas dangus. Sustojo. O, ne. O, ne. Sustojo. Kodėl? Kodėl ji sustojo? Mes su ja taip lėkėm per miestą. Per naktinį miestą. Juk buvo taip gera. Ech, mašinyte. Kodėl tu taip? Kodėl tu sustojai? Kodėl tu mane išdavei? Ką? Iš jos lipa žmonės? Kodėl? Tai mašinoje važiavo žmonės? Fuck. Jaunuoliai susėdę ten. Jie rėkia ant manęs, jie sako, kad kvies mentus. Marozai? Nežinau. Gal? Man reikia bėgti. Man reikia bėgti tolyn. Nuo jų tolyn. Aš nenoriu, kad mane primuštų, man reikia bėgti. Aš bėgu per naktinį miestą, nesiorientuoju truputį gal. Atrodo, lyg mane kažkas vestų. Kažkokia nematoma jėga. Štai aš jau prie tvoros. Ji aukšta, ji fucking aukšta, ta tvora. Prašau, prašau, padėkit kas nors. Reikia šokti, reikia šokti taip aukštai, kaip tik galiu. Kuo aukščiau, tuo geriau, nagi. Ei, aš turiu supergalių. Aš supermenas. Aš supermenas. Štai aš jau viršuje, užšokau. Aaa. Kokia aštri tvora, šūdas, prasidūriau rankas. Kaip aš dabar grosiu? Šūdas. Nieko, bėgam toliau. Kur mano raktai? Kur mano raktai? Panika užvaldo mano visą kūną. Kur mano raktai? Štai mašina, ji mane išgelbės. Štai ji, ji mane išgelbės. Labas vakaras. Jūs čia įsėdote, bet mes čia sėdime, čia ne jūsų mašina. Atsiprašau, atleiskit, atleiskit, atsiprašau, reikia bėgti, reikia bėgti, reikia bėgti per barą namo. Nes neturiu raktų. Per barą namo. Skambutis. Ji. Mano žmona. Mano žmonelė. Labas, aš žinau, ką pasakyti, aš žinau, ką pasakyti, aš žinau, ką pasakyti. Aš užmušiau vaiką, aš užmušiau vaiką, užmušiau vaiką. A, kur mano vaikas, kur? Tėti, tėti, tėti, šaukia iš kito kambario, nutilo. Mes su dukra tarp žvaigždžių, skraidom kartu, apsikabinę. Mes esam beribėje erdvėje, ji mane ramina, ji mane ramina, nėra bausmės, nėra bausmės, aš nenušvitęs. Man ką tik buvo panikos ataka. Psichozė. Suprantu ir laukiu atvykstant greitosios. 

...

 

JIS. Labas. 

TERAPEUTAS. Labas.

JIS. Kas tu?

TERAPEUTAS. Aš šėtonas. 

JIS. Ko tu nori iš manęs?

TERAPEUTAS. Nieko. Aš tiesiog esu. Tu manęs nepriimi. 

JIS. Aš nenoriu priimti šėtono.

TERAPEUTAS. Nes galvoji, kad esi geresnis nei kiti žmonės. Tu esi nekaltas. 

JIS. Aš žinau, kad kaltas, bet aš nenoriu priimti šėtono. 

TERAPEUTAS. Man liūdna. 

JIS. Kodėl tau liūdna? 

TERAPEUTAS. Niekas nenori manęs priimti. 

JIS. Nes tu šėtonas. 

TERAPEUTAS. Niekas manęs nemyli. 

JIS. Taip, nes tu šėtonas. 

TERAPEUTAS. Bet jie nesupranta, kad, nemylėdami manęs, jie nepamilsta savęs. Kad nemylėdami savo tamsos, negali mylėti ir savo šviesos. 

JIS. Bet tu...

TERAPEUTAS. Taip aš. Aš esu šešėlis. Tavo tamsioji pusė. Velnias. Šėtonas, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. 

JIS. Ir ko tu iš manęs nori?

TERAPEUTAS. Aš noriu, kad mane mylėtum. Lygiai taip, kaip myli gerąsias ar šviesiąsias savo savybes. Lygiai taip pat. 

JIS. Kaip man tai padaryti? 

TERAPEUTAS. Pamilti žmogų. 

JIS. Kokį?

TERAPEUTAS. Save. Su visomis savo neigiamomis savybėmis. Pamilti savo šešėlį. 

JIS. Kaip man tai padaryti?

TERAPEUTAS. Tu žinai tai giliai savo širdyje. Pagalvok, jei myli tik teigiamas savo savybes, kuo skiriesi nuo to, kuris myli vien tik neigiamas savo savybes. Ir kaip tu žiūri į kitus žmones? Ką, irgi matai tik gerąsias savybes? Ir myli irgi tik už gerąsias savybes? Juk labai paprasta mylėti žmogų už gerąsias jo savybes. Juk jis tada labai mielas. Bet pamilk jį visą. Su viskuo. Su viskuo, kas juoda, tamsu, šlykštu, su tuo, kas gera, miela, šviesu. Juk žmogus yra viskas. Ir juoda, ir balta, ir pilka, ir spalvota. 

JIS. Bet ką reiškia mylėti savo šešėlį?

TERAPEUTAS. Na, visų pirma neteisti savęs. Nebausti savęs. Kad ir ką būtum padaręs, negraužti savęs. Nes tai veda prie susireikšminimo ir prie nemeilės sau. Tiksliau, prie savo gerųjų savybių išaukštinimo ir savo blogųjų savybių ignoravimo. Tikroji meilė yra pamilti save visą.

JIS. Bet kaip aš savęs nebausiu, jeigu nenoriu priimti savo klaidų ir blogųjų savybių. 

TERAPEUTAS. Teks priimti ir paleisti. 

JIS. Kaip?

TERAPEUTAS. Tu tai pats žinai. 

 

JIS. Koks jis juokingas iš tiesų, tas šėtonas. Aš jį įsivaizduoju skraidantį, sparnais plasnojantį, visą rudą, blizgantį, šūdo spalvos. Ir nuolat gadinantį man gyvenimą. 

Prisimenu sapną, kurį sapnavau. Kažkas man sakė apie mamą, kad ji yra nuostabi ir tokia tyra, gležna, o aš jos nemyliu, nesuprantu. Sakė, kad turėčiau pamilti savo mamą. Taip, turbūt turėčiau ją priimti tokią, kokia ji yra ir pamilti. Mylėti besąlygiškai, netgi jei ji irgi yra su defektu. Netobula. Neva jeigu ji būtų labiau adekvati, ne auka, labiau draugiška, tada neva aš jau ją mylėčiau. Koks sušiktas, sušiktas vartotojiškas požiūris į žmogų. 

 

Prašau, leiskit man paskambinti žmonai...

 

...

 

JIS. Mažyte, labas. Atleisk man. 

JI. Viskas gerai. Tu nieko negalėjai pakeisti. 

JIS. Aš taip norėčiau būti šalia. Tu juk palauksi manęs? 

JI. Ką tu čia šneki? Visai jau. 

JIS. Gal gali atnešti man dešros? Čia nedaug maisto duoda.

JI. Taip, galiu.

JIS. Ir gal galėtum sąsiuvinį? Noriu rašyti.

JI. Neįsijausk, gerai? 

JIS. Bet man reikia. 

JI. Aš jau nebežinau, kaip man reikės su tavim gyventi. Ar tu išvis būsi pajėgus. Ar būsi kada nors adekvatus. Aš jau nebežinau. Nežinau, kaip su tavim bendrauti. Kaip aš nepastebėjau, kad jau šnekiesi su dievais. Kaip?

JIS. Atleisk, mažyte. 

JI. Atleidžiu.

JIS. Gal galiu pašnekėti su dukra?

JI. Gali. Ateik. Tėtis nori su tavim pasikalbėti.

JIS. Labas, mažyte. Ko tyli? Kaip tau sekasi? Kaip tavo diena? Tėtis truputį susirgo. Bet jis tuoj grįš. Tik pabus truputį pas daktarus. Ir greitai pasveiks. Aš gavau tavo laišką. Tavo piešinį. Jis labai gražus. Aš tau parašysiu laišką. Ir tu man dar parašyk. Gerai? Aš tave myliu, dukrele mano. Labai tave myliu. 

JI. Jau eik, mažyte. Tėčiui jau reikia eiti. 

JIS. Viskas bus gerai. Girdi? Viskas bus gerai. 

JI. Kai vežiau tave į ligoninę, pasitaikė labai fainas policininkas. Jis man sako: „Neverkit. Liga nesirenka.“ Iš tiesų. Liga nesirenka. 

JIS. Aš... Aš susitvarkysiu.

JI. Laikykis tu tenai. 

JIS. Gerai. O jūs ten – irgi.

JI. Gerai. 

JIS. Aš tau rašysiu laiškus. Ar gavai mano paskutinį?

JI. Ech, tu poezija, tu mano poezija. Laiškus man rašai. Kaip reikės mums toliau gyventi? Kaip? Žinai? 

JIS. Žinau. Kažkaip išgyvensim.

JI. Kažkaip išgyvensim. 

JIS. Atneši man, ko prašiau?

JI. Ir vėl tu apie save... Atnešiu. 

 

 

 

Paulius Ignatavičius – meno daktaras, teatro režisierius, aktorius, emocijų paleidimo instruktorius, jau daugiau nei dešimt metų kuriantis profesionalaus teatro scenoje.