Sigita Ivaškaitė. „ConTempo“ deriniai

Penktasis tarptautinis scenos menų festivalis Kaune

„Figuring age“. M. Plepio nuotrauka.

Vykstantis vasarą, praktiškai jos įkarštyje, „ConTempo“ – vienas iš nedaugelio scenos menų festivalių, drįstantis lįsti į šį „neteatrinį“ laiką ir jį išties užpildantis. Stodamas į tuštoką renginių erdvę (tik šiemet persidengęs su pirmąja Vilniaus performanso bienale) festivalis, atrodytų, turi iš naujo prisikviesti atostogaujantį žiūrovą.

Suprantama, festivaliui – ne pirmieji metai, tad ir dalį savo publikos jau yra sutraukęs, tačiau įprastai auditorijos auginimas užtrunka daug ilgiau. Tarkime, 1997 m. prasidėjęs ir nuo 2017 m. Gintarės Masteikaitės vadovaujamas „Naujasis Baltijos šokis“ ištikima publika pradėjo džiaugtis ne iškart. Aišku, šie dalykai nėra taip paprastai lygintini, o kadangi „Contempo“ pradėtas ir iki šiol vystomas pačios G. Masteikaitės, besilankydama abiejuose, ėmiau mąstyti ir apie jų sąveikas.

Žvelgiant iš šono ir (galbūt) labai primityviai, man „ConTempo“ visuomet yra ir jo vadovės duoklė Kaunui, kuriame ji augo ir pradėjo profesinį kelią. Vertinant festivalio programas, kyla jausmas, kad čia ji suneša viską, kas netelpa po šokio stogu ar iš esmės išsilieja iš scenos ir disciplinos ribų. Pernai didžiulį įspūdį paliko Drieso Verhoeveno kūrinys „Happiness“. Šalia Žalgirio stadiono tyliai iškilo instaliacija, kurios išorė priminė kažką tarp tualeto ir kioskelio, o akį patraukė vaistinės iškaba. Viduje esanti vaistininkė-humanoidė pasakojo mums, žmonėms, kaip, siekiant laimės, chemikalais reguliuojamos emocijos. Į 20 min. pasirodymą kūrėjai sutalpino susidūrimo su humanoidu patirtį, ir net, sakyčiau, iškėlė moralinį klausimą, ar kompiuteris gali kalbėti apie žmogaus jausmus?

Šių metų programos apžvalgą galima pradėti nuo „Cossoc“ (Anamaria Klajnšček ir Magí Serra; Slovėnija, Katalonija). Čia nerasime esmingos dramaturgijos ar pasakojimo, antra vertus, tai nėra ir pramoginis šou. Švelnus, kviečiantis būti kartu pasirodymas puikiai tiko publikai: jį stebėjo ir vaikai, ir vyriausi žiūrovai, žalumos apsuptyje gavę laisvę ir erdvę prasivalyti galvoms kiek toliau už miesto centro.

Panašiai veikia ir prancūzų „Cie Underclouds“ spektaklis „Inertie“. Akrobatų duetas – ant nuolat besisukančios, vilkelį primenančios konstrukcijos. Amą atima nepriekaištinga technika ir pats sukimosi efektas, verčiantis ne tik panirti į meditatyvią būseną, bet ir galvoje varinėti asociacijas su besisukančia planeta, gyvenimo ciklu ir kasdienybe. Pasirodymą stebėjau prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo – jo fonu tapo dangaus panorama. Tikiu, kitose vietose žavesio jis neprarado, tik įgavo naujų „scenografijos“ detalių ir reikšmių.

„Inertie“. M. Plepio nuotrauka.

Prie svetingumo žiūrovui prisideda ir minėtas akcentas: festivalyje tas pats spektaklis rodomas ne tik kelis kartus, bet ir skirtingose vietose. Taip lankytojai gali pasirinkti ir jiems tinkamą laiką, ir vietą. Pridėkime atviras erdves, faktą, kad didžiąją programos dalį sudaro nemokami, valandos neviršijantys renginiai, ir dar geriau suprasime festivalio patrauklumą, kurį padidina ir spektaklių turinio prieinamumas.

Labai jautrus ir be galo gražiai su publika bendraujantis yra ir Joanas Català (Katalonija) bei jo darbas „Pelat“. Didžiulį rąstą su savimi atsitempiantis ir su dalyviais iš publikos veiksmą kuriantis menininkas pristato gražiausias gatvės teatro, cirko puses. Jam nereikalinga reali kalba susikalbėti, o dalyviams ir žiūrovams nereikia žinoti, kas bus, jie tiesiog padės įgyvendinti autoriaus sumanymus. Žiūrovai per rankas leidžia bene trijų metrų ilgio rąstą, bet atlikėjas, padedami keturių savanorių, iš jo pasigamina stulpą ir užsilipa iki pat viršaus. Spektaklis grįstas pasitikėjimu ir tikėjimu kitu, – be šios sąveikos jis paprasčiausiai neįvyktų. Ir čia ateina mintis, kad šio festivalio komanda labai tiki savo publika.

Dar vieno dueto pasirodymas įvyko prekybos centre „Akropolis“. Claros Giambino ir Arūno Mozūraičio (Prancūzija, Lietuva) „One“ estetiškas, sukauptas, kiek užliūliuojantis, finale dramatiškas spektaklis visiems. Tačiau stebėdama jį erdvėje, kuri iš esmės yra priešinga kūriniui, vėl prisiminiau, kas legitimuoja meną, – žiūrovai, ta minia, susispietusi aplink nedidelę kvadratinę erdvę. Jie atskyrė šokėjus nuo restoranų ir užkandinių šurmulio bei atsitiktinių akių. Būdami, regis, menui nedėkingoje erdvėje, jie tarsi įrodė, kad kūryba reikalinga visur ir kad esant nuoširdžiam stebėtojui, ji gali skleistis, įprasmindama net kičinę „Akropolio“ gėlių ir rankų skulptūros kompoziciją. Tik (!!!) tam reikia tinkamo kūrinio. Ir „One“ čia tiko idealiai, kartais net atrodydavo, jog šokėjų nuoširdumas tapo tuo, ką nuo atsitiktinių žvilgsnių savo kūnais dengė publika, taip sukeldama smalsumą praeiviams.

O štai vienas prieš visus stojo Raimondas Klezys, kurio monospektaklį „Dulkėti veidrodžiai“ teko stebėti unikalioje erdvėje – buvusiame Kauno tvirtovės parako sandėlyje „P. A. R. A. K. A. S.“. Kūrinys apie jaunystę provincijoje ir nemeilėje turi nemažai pliusų, tačiau privalumus gana dažnai „nukerta“ netolygumai kūrinį atliekant. Savaip pasakotojo jaunystėje buvusios aktualios temos turėtų rasti atskambius šiandienos paauglių auditorijoje. Galbūt su jais ir būtų įdomiausia stebėti šį spektaklį.

R. Klezys neabejotinai turi puikius bendravimo su publika ir improvizacinius įgūdžius. Gaila, kad iš intermedijų pereinant į režisuotas spektaklio dalis, krenta atlikimo temperatūra. Kol kas „Dulkėti veidrodžiai“ veikia tiek, kiek „neša“ aktoriaus tiesioginis bendravimas su publika, tai yra nemažai, bet ne viskas.

Atvirkščios problemos matyti Linos Puodžiukaitės eskize „Stiklinė“. Konceptualus šokio spektaklis apie pervargimą renkasi simbolišką tuščios stiklinės, tiksliau, stiklinių lauko įvaizdį. Apraše pristatoma pervargimo tema, žinoma, galėtų pasiūlyti naudoti ir perpildytas stiklines, tik siekiant tiesiogiai įtraukti publiką tokias stiklines išnaudoti būtų sunkiau. „Šoksiu tol, kol bus bent viena stiklinė“, – rodos, beveik tiksliai cituoju atlikėjos žodžius prieš pasirodymą. L. Puodžiukaitės judesiai po stiklu suvaržytą erdvę gali tiksliai apibūdinti užsidarymo tarp pareigų ir darbų jausmą, tačiau tai, ko dar ieško choreografė, yra ta pati dalis, kurios neatrandame ir gyvenime: kaip paprašyti pagalbos, kaip pradėti traukti stiklines. Kol kas pirminis publikos įsitraukimas (bent per mano stebėtą pasirodymą) nebuvo toks sklandus, kaip norėtųsi. Tikiu, radus tinkamą sprendimą „Stiklinė“ gali tapti patirtis apjungiančia šokio terapija.

Paskutinis matytas nemokamos programos spektaklis – „Qubim“ (Portugalija). Visomis prasmėmis jaukus ir mobilus pasirodymas iš mikroautobusiuko bagažinės man priminė Shauno Tano knygos vaikams „Prarastas daiktas“ stimpanko stilistiką. Čia daug nepapasakosiu, tik tiek, kad gera matyti jaunajai publikai skirtą turinį, kuriame nuskamba tokios mintys: „Dėžutę apibrėžia ne jos pavadinimas, o turinys.“

„Qubim“. Gintarės Žaltauskaitės nuotrauka.

Į skirtingas dėžutes buvo uždaryti mokami programos pasirodymai. Pirmą mano apsilankymų vakarą Kauno kameriniame teatre publiką užbūrė Juano Ignacio Tulos darbas „Instante“. Cyro rato galimybes tyrinėjęs menininkas pristatė tai, kas gimsta sujungus tobulą atlikimą, profesionalumą ir smalsumą. Besisukančio rato vaizdinys manipuliuojamas išorinėmis priemonėmis, subtiliai, vos per 30 min. nupasakoja kiekvieno iš mūsų žmogiškąsias patirtis erdvėje ir laike taip, jog nesugebėsi atsekti momento, kai nustojai galvoti ir pasidavei užduotai tėkmei.

Kažkas panašaus turi nutikti, kai atliekamas Andreos Salustri’o kūrinys „Materia“. Didelėje Girstučio scenoje šeimininkauja vienintelis A. Salustri ir jo valdomas polistirenas. Iš jo menininkas išgauna ne tik vizualius sprendimus, bet ir garsus, šoka su juo ar net priverčia jį išnykti. Ir nors atsiranda momentų, kai vaizdiniai užburia, viso per pasirodymą neapleidžia jausmas, kad įdomiausia šio kūrino dalis yra kūrybinis procesas. Vieno kūrėjo ir jo pasirinktos materijos ieškojimai.

Galbūt todėl daug įtaigesnė pasirodė A. Salustri’o kūrinio įkvėpta paroda „Materia Explorations“, kurioje iš arti galima tyrinėti polistireną, pamatyti namuose apgyvendintas ir jį ryjančias lervas bei Marijos Baranauskaitės-Liberman sukurtą videoinstaliaciją polistirenui. Vaizdo ir garso pasakojimas atgaivina materijos ieškojimus per žmogišką ir ironišką santykį su pačia medžiaga, pavyzdžiui, prilyginant ją savo dar negimusiam vaikui, nes nei vieno, nei kito kūrėja nepergyvens. Žinoma, spektaklis ir paroda nėra lygintini, paradoksalu tik tai, kaip ekspozicijoje, kurioje nėra gyvo atlikėjo, atsiranda gerokai daugiau žmogiško santykio ir niuansų nei labai techniškame, šalto proto tyrimu užsiimančiame pasirodyme.

O štai labai žmogiškas ir emocionalus, bet ir suvaldytas Gintarės Parulytės darbas „Lovefool“. Jame suspindi aktorė Kristin Winters, puikiai valdydama storytellingo žanrą ir publikos dėmesį. Pasakodamos jautrią ir skaudžią (fiktyvią) Greisės istoriją, jos dalinasi pastaruosius kelerius metus į viešumą iškeltais moterų skauduliais ir kviečia toliau dalintis užtildytomis patirtimis. Kažkuriuo metu viskas tampa pernelyg tvarkinga, lyg iš eilės sudėtos instagraminės išpažintys. Kad ir kaip būtų baisu sakyti, Greisė tampa „taisyklinga“ auka. Kita vertus, „Lovefool“ yra puiki praėjusių penkerių metų suvestinė, nuo kurios finalo atsispyrus būtų galima brėžti naujų kūrinių pradžias, įtraukiant įvairesnes patirtis.

„Lovefool“. Gintarės Žaltauskaitės nuotrauka.

Niekur neišeina „padėti“ patirties spektaklyje „Symphonic flock“. Čia kūrėjai žiūrovų bandai ant kaklų užkabina garso kolonėles ir juos ganydami kuria bendruomenę. Vis dėlto neapleido jausmas, kad iš žiūrovo labai daug tikimasi. Norėjosi ramesnio laiko pratinantis prie naujos bandos sudėties ir ganytojų priemonių, tai suteikė tik finalinis rymojimas pievelėje. O gal aš tiesiog – labai rami avis?

Laukiau „Figuring age“ performanso. Šis performansas man buvo tobulo šiuolaikinio šokio pavyzdys. Kas yra šokis ir kam jis gali būti panaudotas? Kas yra vaidyba ir kaip ją galima suvokti? Ar atkuriamas prisiminimas gali būti laikomas realybe? Boglárka Börcsök yra tiesiog puiki, o jos atlikimas – prikaustantis. Performansas apie modernaus šokio pradininkes Vengrijoje, rodomas Lietuvos modernaus šokio lopšyje Kaune, ir dar papulk į spektaklį, kurį stebi ir „Auros“ šokio teatro įkūrėja Birutė Letukaitė. Papildomas kontekstas buvo daugiau nei galvą sprogdinantis. Ir nors būtų galima apie šį darbą kalbėti labai daug, tikiuosi, kad jis bus parodytas ir Vilniuje, į jį kviesiu ateiti visus scenos meno profesionalus.

„ConTempo“ programa gali atrodyti tarsi netilpusi į kitą jo vadovės kuruojamą festivalį, tačiau tai ne kritika. Atvirkščiai, jei yra žmogus, kuris, keliaudamas po meno pasaulį, gali atrinkti aktualiausią šiuolaikinio šokio programą profesionalams bei jau užaugintai publikai ir paraleliai sukurti vasaros atgaivos, bet ne pigios pramogos daugiau nei savaitę trunkančią programą, – belieka lenkti galvą ir laukti kitų metų.

Sigita Ivaškaitė – teatro kritikė, šokio dramaturgė, netikėtos spaudos entuziastė.