Rusijos veidai Alvio Hermanio spektaklyje

 

Rygoje, Naujajame teatre, įvyko Alvio Hermanio spektaklio „Post Scriptum“ premjera. Vaidina Čulpan Chamatova, kuriai šis spektaklis pirmasis po atvirų antikarinių pareiškimų pasitraukus iš Rusijos. A. Hermanis ir Č. Chamatova pasakoja apie savo naują spektaklį ir pasikeitusius požiūrius į gyvenimą.

Maskvietė mokytoja savo bute taiso mokinių rašinius. Ji visiškai vieniša, vyras ir sūnus žuvo per teroristinį antpuolį „Nord Ost“ miuzikle. Veikėjos prototipė – Ana Politkovskaja (omeny turima per šturmą artimųjų netekusi moteris, drauge su kitomis žuvusiųjų šeimomis, nepriklausomai nuo valdžios organų pradėjusi aplinkybių tyrimą ir surinktą medžiagą perdavusi A. Politkovskajai, – vert. past.). Vieno vyresniųjų klasių mokinio rašinys sukrečia. Jame rašoma apie Fiodoro Dostojevskio romano „Demonai“ skyrių „Pas Tichoną“, nagrinėjamas epizodas, kai veikėjas Nikolajus Stavroginas archirėjui Tichonui bando prisipažinti išprievartavęs dešimtmetę mergaitę. Č. Chamatova scenoje viena, ji vaidina ir Stavroginą, ir Tichoną, ir mokytoją Nadią. F. Dostojevskio tekstas susipina su A. Politkovskajos. Spektaklio kulminacija – kai nuodėmklausys Tichonas suvokia, jog Stavroginui išrišimo suteikti neįmanoma.

 

„Post Scriptum“. Janio Deinato nuotrauka

 

Kas Tichonui kelia siaubą?

Alvis Hermanis. Tas pats, kuo mes visi dabar baisimės, – prievarta.

Čulpan Chamatova. Kažkada per repeticijas Alviui pasakiau: Tichono siaubas kyla iš supratimo, kad Stavroginas neatgailaus. Vengdamas atgailos, jis prieš išpažintį įvykdys dar didesnį nusikaltimą. Stavroginas – tai Rusija. Tačiau Alvis atliepė, kad ne tik Stavroginas. Tichonas – irgi Rusija. Tai dvi Rusijos, o ir mano pačios sudedamosios dalys.

Jei Stavroginas – Rusija, kokį dar nusikaltimą ši šalis gali įvykdyti siekdama išvengti atgailos? Susprogdinti atominę bombą? Jūs gi suprantate, kad tai baisi pranašystė?

Č. Chamatova. Manau, nusikaltimas, siekiant paslėpti prieš tai buvusius, vyksta dabar. Naujas karas, kad nereikėtų atgailauti už prieš tai sukurstytus.

Tichonas Stavroginą ragina duoti savotišką paklusnumo įžadą: keletą metų pagyventi pas kokį nors šviesų vienuolį, sekti juo.

Č. Chamatova. Taip, šviesti žmones! Išjungti televizorius, nupjaustyti laidus! O jei palikti – tai rodyti tik protą ir sielą apvalančias programas. Kaip sako Tichonas: „Penkerius, septynerius metus – tiek, kiek jums pasirodys reikalinga.“

A. Hermanis. Man tai atrodo naivu. Vargu ar įmanoma Rusiją apšviesti. Aš užsienietis, ir man tiesiog baisu dėl savo šeimos, dėl šalies. Tai, kas įvyko Bučoje, vyko ir Latvijoje 1944 m., 1945 m., įžengus Raudonajai Armijai, – tokie pat žudymai ir prievartavimai. Dabar iš Putino vėl girdime apie didelius planus dėl mūsų. Man baisu, bet, kita vertus, per gyvenimą pastačiau 30 spektaklių pagal rusiškus tekstus, rusų kultūra man nesvetima ir aš vis svarstau, kaip ta šalis galėtų apsivalyti. Vokietija atgailavo, nes sąjungininkai pasiekė Berlyną. Tačiau Maskvos niekas nešturmuos, teks patiems prisiimti atsakomybę. Čia reikia atskirti: yra bendra atsakomybė, ne kaltė, o būtent atsakomybė, ir yra asmeninė kiekvieno ruso atsakomybė. Čulpan atsakomybė, mano draugų Peterburge atsakomybė – kiek­vienas žmogus turi susimąstyti, kaip jam elgtis.

Č. Chamatova. Man šis spektaklis – reabilitacija, juo Alvis man sugrąžino balsą, galiu kelti sau ir kitiems svarbius klausimus, ieškoti į juos atsakymų.

A. Hermanis. Po premjeros ir aš pajutau palengvėjimą. Nes kiekgi galima baisėtis karu socialiniuose tinkluose? Sugebėjome katastrofos pajautą išreikšti menine forma. Bet kas bus toliau? Paskutiniai spektaklyje ištarti veikėjos žodžiai, kad ji norėtų miuziklą pažiūrėti iki pabaigos. Aš irgi norėčiau.

Ar jums atrodo, kad šis karas tapo Rusijos istorijos lūžio momentu? Rusija susirgo? Išėjo iš proto?

Č. Chamatova. Ruošdamasi spektakliui atidžiai skaičiau A. Politkovskajos tekstus: visos prieš 20 metų visuomenei nustatytos diagnozės pasitvirtino. Man atrodo, Rusija išprotėjo prieš 20 metų. Tiktai tada šito nesupratau. Tada nekreipiau dėmesio, atrodė, kad Rusija atsigauna, teatre vyko tikras renesansas. Bet kažkur gilumoje ruseno TAI.

TAI?

Č. Chamatova. Pavienių žmonių atsakomybės stoka. Nesupratimas, kad mes ir esame valstybė. Noras apsigauti. Dabar, peržiūrinėjančią A. Politkovskajos medžiagą apie „Nord Ost“, mane pervėrė gėdos jausmas. Prisimenu save tada: buvau Maskvoje, rodėme premjerinį spektaklį. Ir šiandien nesuprantu, kaip galėjau nenueiti prie tos salės, kodėl nestovėjau ten tris naktis, kaip ši tragedija galėjo nepaliesti manęs?
A. Hermanis. Lengva manyti, kad katastrofa įvyko dėl valdžios apakinto žmogaus beprotybės, bet jei atsuksi įvykius atgal, būtinai surasi momentą, kai esi kaltas tu pats. Naujajame Rygos teatre su Miša Baryšnikovu statėme spektaklį pagal Josifo Brodskio eiles. Spektaklis apvažiavo daugybę šalių, bet Ukrainos nepasiekėme. Kvietė Odesa, Kyjivas, bet Miša atsisakė. Pasak jo, J. Brodskis Ukrainoje nelaukiamas, mat parašė eilėraštį „Ukrainos nepriklausomybei“. Net J. Brodskis! Net toks didis poetas nesugebėjo atsižadėti imperinio mąstymo, šiandienėje katastrofoje yra dalelė ir jo kaltės. (...)

Alvi, kodėl į savo teatrą priėmėte Čulpan? Siekėte ją apsaugoti ar, atvirkščiai, padėti pakilti?

A. Hermanis. Pirmiausia, mes – draugai. Net nesusimąsčiau, iškart pasiūliau jai vietą teatre ir šį spektaklį. Tik po premjeros pagalvojau, kad Č. Chamatova šitame kare – kaip Marlen Dietrich. Būtų galėjusi vaidinti latvių aktorė, bet tai, kad būtent ji šitą katastrofą perleidžia per save, suteikia ypatingą prasmę. Č. Chamatova jau ne šiaip aktorė, ji – misija.

Č. Chamatova. Nieko nesuprantu apie misijas, bet mano požiūris į karjerą ir vertybes labai pasikeitė. Kai tiltai sudeginti ir prarandi viską, ką mylėjai: gimtąjį miestą, jaukų butą, daugelį metų kauptas knygas, mėgstamus spektaklius, kuriais nespėjai pasisotinti, ateities planus, tada staiga supranti, kad viskas akimirksniu gali dingti. Pirmąją karo dieną, vakare, paskambinau Alviui, ar jis neturėtų man kokio nors darbo. Gal jauniems aktoriams kokius kursus galėčiau vesti? Nesitikėjau vėl išeiti į sceną, tik žinojau, kad kažkaip reikės išmaitinti tris savo vaikus. Žinojau, kad negalėsiu tylėti nekreipdama dėmesio į tai, ką pridarė mano šalis. Galėjau rinktis tarp kalėjimo Rusijoje ir pasitraukimo iš šalies. Išmokau gyventi šia diena.

A. Hermanis. O aš supratau svarbų dalyką. Jūs gi žinote, daugelis Čulpan negali atleisti kai kurių jos poelgių praeityje, bet labai svarbu tai, kad ji – ne nuosekli režimo kritikė su švarutėliu CV, bet patyrė vidinę kaitą. Čia, Lat­vijoje, ramaus gyvenimo sulauksime tik tada, kai Rusija taps normalia demokratine šalimi. Šiandien tai atrodo neįmanoma: per daug žmonių Rusijoje pateisina agresiją. Bet faktas, kad Čulpan požiūris pasikeitė, tik įrodo, kad Rusijos žmonės gali pasikeisti. Jei ji nuo pat pradžių būtų buvusi profesionali revoliucionierė, būtų neįdomu. Įdomu tuomet, kai žmogus keičiasi. (...)

Iš rusų kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Radio Svoboda“, 2022 06 24

Valerijus Paniuškinas – rusų žurnalistas, rašytojas, dirbo leidiniuose „Kommersant“, „The New Time“, „Snob“, „Naujienos“. Vedė autorinę laidą kanale „Lietus“. Nuo 2018-ųjų – vyriausiasis „Rusfond“ redaktorius, parašė knygas apie Michailą Chodorkovskį, „Gazpromą“.