Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Mano užsiėmimai

Man retai išeina žiūrėti į žmogų šio nemušant. Kiti gi pirmenybę teikia vidiniam monologui. Aš – ne. Labiau mėgstu mušti.

Būna, žmonės atsisėda priešais mane restorane, nieko nekalba ir kurį laiką taip kiurkso, mat yra sumanę valgyti.

O, štai vienas jų.

Žiūrėk, aš jį pastveriu, bum.

Žiūrėk, vėl pastveriu, bum.

Pakabinu ant pakabos.

Nukabinu.

Vėl pakabinu.

Metu ant stalo, primygiu ir pridusinu.

Išterlioju, aplaistau.

Jis atgyja.

Tada jį praskalauju, ištiesinu (imu nervintis, laikas su tuo baigti), suraitau, sugniaužiu, suploju ir sukišu į savo stiklinę, o tada jos turinį viešai išverčiu ant žemės ir padavėjui pasakau: „Duokite man kitą stiklinę, švaresnę.“

Tačiau kažkaip blogai pasijutęs mikliai apmoku sąskaitą ir nešdinuosi lauk.

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas