Latvijoje gimusi, Brukline gyvenanti kino režisierė, rašytoja ir animatorė Signė Baumanė yra sukūrusi daugybę apdovanotų animacinių trumpametražių filmų. Jos naujojo ilgametražio animacinio filmo „Mano meilės romanas su santuoka“ („My Love Affair With Marriage“) premjera įvyko trijuose festivaliuose skirtinguose pasaulio kraštuose – Tribekos kino festivalyje Niujorke, Anesi tarptautiniame animacijos festivalyje Prancūzijoje ir Gvadalacharos tarptautiniame kino festivalyje Meksikoje. Šis filmas yra vienas iš šiemet pretenduojančių į „Oskaro“ nominaciją geriausio animacinio filmo kategorijoje ir yra vienintelis, kurį parašė ir režisavo moteris.

S. Baumanė filmuose nuoširdžiai, žaismingai, ironiškai nagrinėja sekso ir apskritai buvimo moterimi temas.

Sausio 17–23 d. Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje bus rodoma režisierės retrospektyva „Vėlyvos fantazijos“ (N-18).

 

Signe Baumane. Nuotrauka iš festivalio rengėjų archyvo

 

Koks gyvenimas Niujorke šventiniu laikotarpiu? Ar leng­vai pakeliamas tokių gabaritų miesto šurmulyje?

Gyvenu Niujorke jau daugiau nei 30 metų, tai tarsi mano sielos namai. Pirmąsyk čia atvykusi išlipau iš traukinio Penn stotyje, kaip tik buvo gruodis, lijo... Pati piko valanda ir minios žmonių skubėjo su reikalais. Apsidairiau ir pasakiau: „O dievai, pagaliau aš namie!“ Tą akimirką pamilau Niujorką. Jis – didingas, glamūrinis, bet kartu ir neturtingas, nenugludintas – visoks. O koks jis dabar, šventiniu laikotarpiu, – nežinau, turiu tiek darbo, kad beveik nepalieku studijos. Kai pavargstu – keliauju pasivaikščioti į šalia esančias Greenwoodo kapines. Nueinu ten ir aplink – visi mirę. Tai nuramina. (Juokiasi.)

 

Ar Niujorkas jus įkvepia? Kaip gyvenimas čia veikia kūrybą?

Atvykusi turėjau vos 300 dolerių, kuriuos buvau pasiskolinusi, negalėjau sau leisti eiti į kiną. Bet to ir nereikėjo – vaikščiojau gatvėmis ir aplink mane vystėsi daugybė mikroistorijų. Tai taip stimuliuoja! Visada sakau: galite išimti iš Latvijos merginą, bet Latvijos iš merginos – niekada. Tačiau Latvijoje niekada nebūčiau galėjusi sukurti to, ką sukūriau gyvendama čia. Mano filmai labai asmeniški, dažniausiai apie santykius ir seksą. Niekas praėjusiame šimtmetyje nebūtų suteikęs finansavimo tokio turinio kūrybai. Kita priežastis – čia gyvendamas žmogus turi mokėti nuomą, o tam reikia tikrai puikiai pasirodyti. Čia tu varžaisi su pačiais geriausiais, nes tik jie gali išlikti Niujorke. Tai užveda judėti pirmyn!

 

Ar buvo lengva atvykus iš nedidelės šalies būti išgirstai Niujorke? Juolab taip atvirai kalbant apie seksualumą iš feministinės perspektyvos.

Labai geras klausimas. Bet, pirma, kalbėdama apie mažas šalis noriu paminėti, kad turiu labai artimą santykį su Lietuva. Aš, būdama septyniolikos, praradau nekaltybę su lietuviu. Filme „Paplepėkim apie seksą“ („Teat Beat of Sex“) miniu vyrą, kuriam 33-eji, – tai ir yra tas lietuvis, jo vardas Jonas. O kita sąsaja su Lietuva – mano didžiausias įkvėpėjas – Stasys Eidrigevičius. Jo vizualinė kalba – neišsemiami papildomi sluoksniai tekstui. Amerikoje žmonės neturi vaizduotės. O S. Eidrigevičius išmušė mane iš vėžių, negalėjau atsigėrėti jo piešiniais. Net parašiau jam gerbėjos laišką. Kai dabar prie manęs prieina žmonės ir sako, kad esu jiems įkvėpimas, pagalvoju: kaip gražu, S. Eid­rigevičiaus DNR per mane keliauja.

Atvykusi pirmiausia uždarbiavau pardavinėdama piešinius Broadway gatvėje. Juos gatvėje graibstė, bet niekas nenorėjo publikuoti – nežinojo, kaip juos pristatyti. Niujorke turi viską pasiekti pats, tad teko susikurti savo ratą, prisistatyti. Kai išgyvendavau sunkų laiką, žmonės iš to rato padėdavo pažvelgti į dabartį iš ateities perspektyvos – taip galima pajusti, kad dabartinis vargas – tik akimirksnis, o vėliau jis bus tiesiog patirtis, spalvinga istorija, kuria galėsiu dalintis.

 

Jūsų darbai gausiai apdovanoti ir rodomi daugybėje festivalių visame pasaulyje. Kaip pavyko pasiekti tarptautinį pripažinimą?

Filmas man – bendravimo būdas, priemonė kalbėti apie tai, kas rūpi, tačiau čia – tik pusė sakinio. Kita dalis – auditorijos reakcija. Man svarbu, kad kuo daugiau žmonių pamatytų mano filmus. Namų prietaisuose žiūrimas kinas nuvertėja, tad noriu, kad mano filmai būtų rodomi kino teatruose. Taip pat mano kūrybai reikia konteksto. Todėl stengiuosi pasiekti kuo daugiau festivalių. Jie – tinkama platforma pradėti pokalbį, suteikia ir platesnį kontekstą.

 

Kaip pasirenkate filmų temas?

Mane visada domino tarpasmeniniai ryšiai. Vieną pirmųjų mano animacinių filmų „Meilės istorija“ („Love Story“) įkvėpė „National Geographic“ kanale regėtas vaizdas, kaip aligatorius puola antilopę. Studijuodama filosofiją tyrinėjau simbolizmą, tad perskaičiau šį vaizdą kaip alegoriją. Aligatorius simbolizuoja pirmykštę jėgą, instinktus, o antilopė – labiau intelektua­linį, jausminį pasaulį. Per simbolius, humorą kalbu apie man svarbius dalykus.

 

Filmo „Paplepėkim apie seksą“ kadras

 

Apie ką kalba Vilniaus trumpųjų filmų festivalio retro­spektyvos „Vėlyvos fantazijos“ filmai?

Retrospektyvoje yra visko. Pavyzdžiui, filmas „Tarzanas“ („Tarzan“) yra vaizdo klipas dainai, kurios žodžiuose junti vyrišką pasąmoninę moters baimę – nupiešiau, kaip moteris flirtuoja su vyru ir kaip kitądien jis atsibunda be inksto. Vyras turėjo du inkstus, bet dabar jo inkstas (ir jis pats) yra vienišas, ir viskas dėl baimės. Filmas „Gimdymas“ („Birth“) įkvėptas mano asmeninės, keistos ir stiprios patirties – instinktyvaus nerimo ir nežinomybės jausmo, susijusio su nėštumu. Laukiantis mane apėmė nepažabojama pokyčio baimė.

Programos kūriniai labai skirtingi, provokuojantys. „Penki padavimai apie dulkinimąsi“ („Five Fucking Fab­les“) labai skiriasi nuo „Paplepėkim apie seksą“. Kaip sakiau, studijavau filosofiją, nesimokiau meno, tad ir piešti nemokėjau. Kai kūriau „Penkis padavimus apie dulkinimąsi“, trūko įgūdžių, jutau savo ribotumą. Tai gėdinga! Kai parodžiau tuometiniam kolegai, pasaulinio pripažinimo sulaukusiam animatoriui Billui Plymptonui pirmuosius filmus, jis pasakė: „Tai ne animacija, tai „PowerPoint“ prezentacija.“ Tačiau, pavyzdžiui, „Gimdyme“ jau esu pasimokiusi, ir tai puikiai matyti.

 

Ką kuriate dabar?

Kuriu scenarijų naujam filmui apie pasaulio pabaigos jausmą. Išgyvenome tam tikrą pabaigą 1991-aisiais, kai griuvo pragaištingas Sovietų Sąjungos režimas. Panašų jausmą pajutau pandemijos metu, taip pat jaučiuosi ir dabar, galvodama apie klimato krizę. Tada matėme pabaigos požymius, bet tuo patikėti buvo sunku – negalėjome įsivaizduoti kitokio pasaulio, nes netikėjome aplink matomais ženklais. Tą patį jaučiu su artėjančia klimato krizės katastrofa.

 

Jūsų patarimas jauniems kūrėjams...

Reikia ne lavinti stilių, o pirmiausia plėsti akiratį, domėtis aplinkiniu pasauliu, susiformuoti savo nuomonę, poziciją, vertybes. Stilius svarbu, bet kur jūs stovite, kuo tikite? O pradedančioms moterims animatorėms linkiu drąsos. Pirmąjį ilgo metro filmą pradėjau kurti tik sulaukusi 46-erių, ir tai susiję su mano auklėjimu. Moterys buvo mokomos rinktis saugesnius kelius, nerizikuoti, būti praktiškos. Atvykimas į Niujorką iš manęs pareikalavo tiek pat drąsos, kiek šuolis pro langą. Bet su ilgo metro filmais užtrukau. Nebijokite svajoti! Ir rizikuokite.

 

 

 

Indraja Vaitkūnaitė – gyvenimo, kino ir muzikos mylėtoja,  kultūrinės komunikacijos specialistė.