Jūratė Visockaitė. Šilti ir geri vasaros / rudens filmai

Amerikiečių režisierius Ronas Howardas („Nuostabus protas“, „Dingę“, „Bitlai, aštuonios dienos per savaitę“) naują dokumentinį filmą apie garsiausią XX a. tenorą Luciano Pavarotti (1935–2007) pradeda stipriai veikiančia kolegos Wernerio Herzogo „Fickaraldo“ užuomina. Matome kadrus su besišypsančiu dainininku, plaukiančiu ta pačia Amazone į tą patį operos teatrą Brazilijos džiunglėse (žinoma, jau civilizuotose) – Luciano lipa į sceną ir dainuoja tuščioje salėje, nes čia kadaise lankėsi jo jaunystės stabas ir tėvynainis Enrico Caruso. Saliamoniškas sprendimas. L. Pavarotti juk irgi privertė mases žavėtis opera.

 

„Pavarotis“
„Pavarotis“

 

Tokių įdomių sprendimų filme „Pavarotis“ nedaug. Kritikai snobai apgailestauja, kad nebuvo pakalbinti rimtesni muzikantai, pirmenybė reikšti nuomonę atiduodama kažkokiam popsiniam Bono. Režisierius pats yra apakęs nuo susitikimo su herojumi ir pristato jį pasauliui kaip paprastas mirtingasis. Tačiau tokia „liaudiška“ maniera išklotas paties Luciano pasirinktas kelias. Kiek atsimenu, būtent nuo L. Pavarotti stadioninių arijų su draugais tigrais, nuo jo impresarijų pastangų viešinti maestro koncertus 9 dešimtmetyje, „holivudinti“ operą ir prasidėjo tos operos naujoji era. Konservatoriai teigė, kad trys tenorai nužudė operą, bet šiandien ji vis dėlto džiaugiasi populiarumu.

Filme, matyt, ir negalėjo atsirasti daugiau vietos dainininko jaunystei, filmuotos medžiagos nebuvo, o pertekliniai fotokadrai ar svarūs interviu stabdytų spontanišką veiksmą. Štai geriau paklausykim Luciano humoristinės dietos: spagečiai ir dar kartą spagečiai, kepsnys, vištiena, pabaigoje dar ledų porcija: „Na, dėl dietos, tai aš būtinai lėkštėje visada atstumsiu ir paliksiu vieną šaukštelį ledų nesuvalgęs...“ Esama ir profesionalo pasakojimų apie diafragmą, apie primadonos liemens čiupinėjimą, bet yra ir šio milžino baimė prieš išeinant į sceną, noras įsitverti bent į baltą nosinę rankoje, yra veidas ir akys, kurie nuskambėjus plojimams, sunkiai bunda iš transo.

Balsas iš plačios krūtinės liejasi tarsi savaime – išskirtinei energetikai nepripiešiami papildomi ornamentai, aiškinimai. Patiki, džiaugiesi, dainuoji kartu. Didžiulė sveiko optimizmo dozė šiandienos kine.


/ / /

Šveicarių Stephanie Chuat ir Veronique Reymond dokumentinį filmą „Damų laimė“ pas mus įsigijo ir platina „Greta Garbo Films“ – rodo jį ir naujoje 25 vietų Vilniaus salėje „Kino Deli“, į kurią patenki iš pradžių užsukęs į „Maisto turgų“ Smetonos g. 5. Ar jūs tas tipas, kuris traškina kukurūzus, o gal tas, kuris piktinasi tokiais tipais? Abu galite į mažą salę su staliukais įsinešti ne kukurūzų, bet kažko originalesnio iš turgaus. Žaidžiama va bank – pažiūrėsim, kas iš to išeis.

 

„Damų laimė“
„Damų laimė“

 

Salytėje gera akustika ir ventiliacija (to tragiškai stokoja „Skalvija“), o „Damų laimė“ dar ir pavydėtinai gerai įgarsinta. Na, gal dar suveikia ir pačios penkios damos virš 60-ies – atviros, išsilukštenančios, nesidrovinčios kalbėti pasiūlyta tema. Kuk­lioms Lietuvos pensininkėms mielaširdingi merai turėtų siūlyti nemokamą kavos puodelį drauge su šituo filmu!

Man įdomi buvo viena, lyg ir netyčia ryškėjanti pasakojimo kryptis: herojės in corpore, viduriniojo sluoksnio šveicarės, yra tarsi prancūziško raugo amazonės – jos ieško vyriškio laisvalaikiui. Suaugę vaikai ir vyrai (prašapę, numirę ir pan.) liko ankstesniame gyvenime, dabar moteriškės bazuojasi patogiuose butukuose, dabinasi, bet neišsipusto, na, išeina kartais pašokti, veda kokią muzikos pamokėlę vaikams, netgi išsiruošia pašaudyti į tirą ir į mišką, nes tokie yra damos pomėgiai. Racionalų tvarkaraštį derėtų papildyti vyriškos lyties atstovu, nulydinčiu į teatrą ar koncertą. Kažkodėl apyvartoje beveik nefigūruoja moteriškių draugės, jos visos vienišės, arba filmo autorės-moterys šitaip spraudžia jas į kampą – gyvenimo praskaidrintojas tegali būti atsitiktinis, pavyzdžiui, internete susikrapštytas padorus vyrukas.

Hm, vienai iš šauniosios penkiukės (pačiai neišvaizdžiausiai) toksai ir nuskyla... Tačiau tai jau siužetas kitam ir kitokiam filmui. O šis tiesiog gurmaniškas, įkvepiantis.


/ / /

Romaino Gary (1914–1980) autobiografinį romaną „Aušros pažadas“, manyčiau, perskaitė visa mūsų raides pažįstanti ir save gerbianti inteligentija. Jei ne, turėtų griebtis knygos, o ne pasitenkinti nauju filmu „Aušros pažadas“.

1970 m. neįtikėtiną, žydiškos autoironijos ir ilgesio sklidiną motinos ir sūnaus meilės istoriją jau yra ekranizavę amerikiečiai (motiną vaidino graikė Melina Mercouri). Dabar tai tvarkingai, paraidžiui ir per visą ištęstą filmą, deja, nesiekdamas knygos aukštų natų padarė prancūzas Éricas Barbier. Tačiau talentingosios Charlotte Gainsbourg suvaidinta Nina Kacewa šią kino istoriją gelbėja – ji nuosaikiai jaudina.

 

„Aušros pažadas“
„Aušros pažadas“

 

Šiandien, itin savarankiškos jaunuomenės eroje, mes neigiamai vertiname „mamyčių sūnelius“, jei kieno nors vaikas per ilgai užsilaiko tėvų namuose, tai pasmerkiama tiek jaunos, tiek vyresnės publikos. Kiekviena lazda, žinia, turi du galus. Išstumtas užkariauti pasaulio nebrendyla ieško partnerių, mamų ir tėčių, kuria laikiną sąjungą, tikrina, bėga ir vėl kuria – ak, bet čia jau iš kitos „operos“...

Ninos sūnus, būsimasis garsus rašytojas, Prancūzijos ambasadorius, karinių ordinų kavalierius R. Gary šiandien mus stebina būtent tuo, kad mylėjo, gerbė, dievino savo motiną, nors jinai jį buvo prisisegusi prie sijono. Ir – vienas Dievas žino, kokiu būdu, – įteigė jam aukštą savivertę, drąsą, įžūlumą mistifikuojant, populiarumą tarp moterų („Niekada neleisk moteriai mokėti“). O taip – vyro išauklėjimas – viena didžiausių moters gyvenimo mįslių.

Labiausiai filmui kenkia šimtus kartų kine išmėgintas ir dar nepalaidotas nenatūralus atsiribojimas nuo veiksmo ir laiko: sergantis rašytojas su žmona keliauja ir prisimena praeitį... O labiausiai „veža“ R. Gary vaikystė, kuri – kaip džiugu! – liečia Vilnių (nežinia kur filmuotą, bet tikrai panašią vieną iš Pohuliankos / Basanavičiaus g. bromų), kuriame jis gyveno 1921–1925 metais.

Įdėmiai sekiau lietuviškus subtitrus – suspaudė širdį, kai perskaičiau: vaikystę praleido „Vilniuje, Lenkijoje“. Faktu, kad gimė Vilniuje, Rusijos imperijoje, scenaristai nepasinaudojo.

Va, tokiais atvejais ir įvertini Lietuvos Respublikos šimtmetį.

Draugai