Abddellatifas Kechiche'as tęsia kelionę ieškodamas moteriškumo paslapčių. Akivaizdu, kad „Juodoji Venera" neatsakė į daugybę režisieriaus klausimų. Ar „Adelės gyvenimas" patenkins jo smalsumą? Galima tuo suabejoti, nes pavadinime aiškiai parašyta, kad tai tik pirma ir antra dalys. Taigi gali būti, kad Kechiche'as jau ruošia tęsinį.
Filmas yra originalaus režisieriaus sumanymo ir Julie Maroh komikso „Žydra –­ šilčiausia spalva" adaptacijos (tai išduoda angliškas filmo pavadinimo variantas –­ „Blue Is the Warmest Colour") mišinys. Jo pagrindinė veikėja – Adelė, su kuria susipažįstame, kai jinai dar mokosi licėjuje. Kechiche'as pasakoja apie kelerius jos gyvenimo metus. Matome jos pirmus erotinius nuotykius su klasės drauge ir kaip ji atranda savo lytinę orientaciją. Vis dėlto didžiąją filmo dalį sudaro pasakojimas apie Adelės ir šiek tiek už ją vyresnės dailininkės Emos meilę.
Kadangi filmas trunka tris valandas, režisierius turi laiko parodyti visus jaunos moters gyvenimo aspektus – nuo jausmų ir sekso iki darbo. Toks požiūris pirmiausia patiks lesbiečių meilės mėgėjams. Pirma Adelės ir Emos sekso scena trunka tikrai ilgai. Kai atrodo, kad jau turėtų baigtis, režisierius ją vis tęsia ir tęsia, nuo žiūrovų praktiškai nieko neslėpdamas. Jau seniai fizinis dviejų moterų suartėjimas nebuvo taip smulkmeniškai rodytas ekrane.
Kechiche'as yra akylas stebėtojas. Viskas, kas atsitinka herojei, jam yra svarbu. Jis elgiasi taip, tarsi manytų, kad, pašalinus bet kokią gyvenimo dalelę, pagrindinės veikėjos paveikslas nebus tikslus. Bet su veikėjais jis elgiasi pagarbiai. Filme nerasime nė lašelio analizės. Be to, Kechiche'as iš esmės susilaiko ir nuo Adelės vertinimo, jos elgesio interpretavimo, motyvacijos aiškinimo. Režisierius taip pat nesiekia būti universalus. Dėl to „Adelės gyvenimas. 1 ir 2 skyrius" – tai konkrečios moters intymus paveikslas, o ne vaizdinis moteriškumo idėjos perteikimas. Vienintelis dalykas, kuriuo Kechiche'as nusižengia šiai nuostatai, – socialinės nelygybės tema. Bet ir čia jis nedaug filosofuoja, o tiesiog pasako, kad skirtinga socialinė kilmė ir įskiepytos vertybės veikia pačius intymiausius žmonių santykius.
Vis dėlto labiausiai stebina, kad filme visiškai nėra isterijos. Kino režisieriai linkę moteris paversti chimeriškomis, jausmingomis būtybėmis. Alternatyvą sudaro perdėtai emocingos veikėjos, ledo karalienės ir alfa patinai moteriškame kūne. Kechiche'as moka pasakoti apie veikėjos emocinį išgyvenimą nesinaudodamas stereotipais. Todėl jo naujausias kūrinys yra vienas geriausių pastaraisiais metais sukurtų filmų apie moteris.
Nepaisant visų šių pagyrų, tenka konstatuoti, kad, palyginti su „Juodąja Venera", Kechiche'as žengė žingsnį atgal. Dėl intelektualumo neturiu priekaištų. Deja, emocinių įspūdžių lygmeniu kažko trūksta. Režisierius yra per arti savo herojės, kad pavyzdinis objektyvumas, koks yra rodomas, nežadintų nerimo. Tai šiek tiek primena skruzdėlės, kurią seka dokumentininko kamera, padėtį. Vujarizmas čia nuėjo taip toli, kad tampa etiškai dviprasmis. Nors dar labiau būtų dviprasmis, jei herojė iš tikrųjų egzistuotų. Vis dėlto kartais sunku patikėti, kad ji – tik vaizduotės vaisius. Labiausiai dėl to nusipelnė Adèle Exarchopoulos, kuri vaidina nepaprastai natūraliai.
Kechiche'as pastatė filmą intelektualiajai kontempliacijai. Galbūt ne tokį šaltą kaip Haneke's kūriniai, vis dėlto tarp šių dviejų režisierių matau daug ką bendro. Dėl šio panašumo Kechiche'as turėtų susilaukti naujų gerbėjų, bet gali kai kuriuos turimus ir prarasti.

Filmweb.pl, 2013 05 24

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas