Sigitas Geda. „Žalieji pergamentai“

Apie Sigito Gedos daugialypiškumą šnekėta ne sykį. Žinant jo kūryboje aprėpiamas temas, tai nestebina. Pažinę šias erdves ir patį poetą mato vis kitokį vaizdą, o asmenybei apibūdinti taikomi epitetai varijuoja nuo genijaus iki nevispročio ir girtuoklio. Ir visuose įvaizdžiuose tikrai yra bent dalelė tiesos...

Nors niekad nesu abejojęs tuo, kad S. Geda didžiųjų kūrėjų luomui priskirtas teisėtai, pirmas įspūdis perskaičius „Žaliuosius pergamentus“ tikrai ne pats geriausias: susidūriau su niūraus ir viskuo – aplinka ir savimi, praeitimi ir dabartimi – nepatenkinto, pagiežingu žvilgsniu pasaulį pro langą stebinčio senioko užrašais. Griežčiau tariant, jei žalio viršelio fone baltai nešviestų autoriaus pavardė, knyga vargu ar būtų išvydusi dienos šviesą.

Suprantu, iškilių mirtingųjų dienoraščiai (ar net padriki pakeverzojimai ant lapelių) svarbūs kaip jų požiūrio į pasaulį, santykio su konkretaus istorinio tarpsnio dvasia ar asmeninių impresijų poveikio menui atspindys. Bet ar tikrai visi pamąstymai (dažnai lėkštoki, nedaug sakantys ir keiksmais – ko jau ko, o šių žodelaičių S. Geda niekad, ypač į gyvenimo pabaigą, kišenėje neieškojo: esant reikalui, pats naujų susigalvodavo – pasodrinti) buvo verti sugulti į knygą? Gal būtų pakakę išspausdinti kokiam kultūros leidiny ar perduoti archyvui – lai meno istorikai ir literatūrologai knibinėja? Nebent leidėjai neabejoja, kad Lietuvoje šių specialistų turime bent 800 – toks knygos tiražas. Žinau kontrargumentus: būtų nevisas vaizdas, nepagautume nuotaikos... Tiesos, be abejo, yra. Kai kurios „Žaliųjų pergamentų“ atkarpos – nors ne visos, o tai irgi skatina susimąstyti, – paties poeto kadaise skelbtos periodinėje spaudoje, tad, pasak knygos sudarytojos Uršulės Gedaitės, dienoraščiai nebuvę „slaptieji“1 (tačiau interviu pripažįstama, jog iki išspausdinimo tėvas niekam neleisdavęs jų skaityti). Vis dėlto ar knygoje pateikti „raugintos kavos“ gamybos receptai ir tokie fragmentai, kaip: „Geriau tegu mane teisia 12 prisiekusiųjų negu vienas by...is“ (p. 20), tikrai čia reikalingi?

Prieštaraujantys šiai nuomonei turi dar vieną svarų motyvą: „Žalieji pergamentai“ tėra panašaus pobūdžio raštų, prasidėjusių „Žydinčiais lubinais piliakalnių fone“ (1999) ir keliaujančių jau per šeštą knygą, tęsinys. Galiniame viršelyje teigiama: „Nebūtų klaidos pasakyti, kad tai tekstai, kuriuose S. Geda giliausiai permato ir plačiausiai permąsto.“ Bet nepamirškime: pirmosios šio tipo knygos pasirodė dar autoriui esant gyvam, tad pelai nuo grūdų veikiausiai buvo bent kiek atsijoti. Tai liudija ir rašinių apimties bei juose aprašomų laikotarpių datų santykis: į pirmą dienoraštinių tekstų rinkinį tilpo 1992–1998 m. pamintijimai, o į paskutinį – tik 2006 m. užfiksuotos refleksijos. Galbūt siekį žūtbūt išspausdinti viską, kas po rašytojo mirties rasta nuolat ranka pildytuose sąsiuviniuose, paaštrino ir pastaraisiais metais padidėjęs memuaristikos populiarumas. Tačiau S. Gedos dienoraščiai sunkiai įsipaišo į šių kūrinių kategoriją ir reikalauja specifinio skaitytojo (pasak V. Gasiliūno, tai veikiau buvęs „pats sau laikraštis“2). Be to, matę bent kelis ilgesnius televizijos serialus galės įsitikinti: turinio prastėjimas kiekviename naujame sezone būdingas ne tik jiems, bet ir ilgai leidžiamoms tęstinėms knygų serijoms.

Sigitas Geda. „Žalieji pergamentai: dienoraščiai“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Kad neatrodyčiau tik susiraukęs bambeklis, pabaigoje paminėsiu ir gerąsias knygos vietas, kurių tikrai esama. Minties gylio nestinga daugelyje puslapių apie „Dieviškosios komedijos“ ir Korano (juos S. Geda tuo metu vertė ar ruošėsi versti) epizodus. Čia dažnai gebama netikėtai subtiliai slinktelėti nuo paklaidžiojimų po asmeninės patirties zonas metafizikos ir alchemijos link. Kartais įdomiu rakursu pažvelgiama ir į lietuviško mentaliteto ypatumus: „Tie, kurie įsirašė į savo galvas metaforą apie Lietuvą kaip „ašarą Dievo aky“. Ar įmanomas didesnis sadomazochizmas?“ (p. 46) Bet, kad ir kaip gaila, pilki, už žvilgsnio nekliūvantys tekstai „Žaliuosiuose pergamentuose“ vyrauja. Tad ar mėgindami kiek dirbtinai paversti iškilius žmones nemirtingais, nepakišame sau kojos ir nepadarome jų labiau trumpaamžių? Juk, pasak Vytauto Kavolio, nemiršta nereikalingieji3.

Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“

Prie Gintaro Bleizgio artėjau atsargiai. Pastarąjį dešimtmetį pasirodę jo eilėraščių rinkiniai neretai dvelktelėdavo rutininio rašymo kvapeliu (dažniausiai dėl kiek per didelio ir vis augančio įtikėjimo savo teisumu), tad atsiversdamas „Xeranthemum“, nebuvau tikras, ar ši knyga apskritai nusipelnys apžvalgos. Užvertęs beveik džiugiai konstatavau – buvo geriau, nei tikėjausi. Gal dalį gerojo įspūdžio lėmė nekoks pradinis nusiteikimas (kai ko nors bijai, apsidžiaugi net ir dėl to, kad... nieko neįvyko)? O gal ties devintąja poezijos knyga autorius labiau susikaupė, įdėjo daugiau pastangų lipdydamas vientisą vaizdą, kiek prapurtė minkštus ir patogius lojalumo sau patalus?

Matyt, būta ir vieno, ir kito. Paveikti galėjo ir tai, jog „Xeranthemum“ ėmiausi išsyk po S. Gedos. Turbūt neapsirikčiau teigdamas, kad tarp savo kartos poetų G. Bleizgį galima vadinti turinčiu daugiausia gediškumo požymių. Jis to neslepia, priešingai – atvirai deklaruoja ryšį su dauguma ieškojusių atsakymų į žemiškus ir dangiškus klausimus dar nemelioruoto kraštovaizdžio apsuptyje: „ar dar prisimeni kai // vieną kartą stovėdamas ančios pakrantėj rėkei / kad vėžiai / giedos ir šiame ežere ir slyva žydės dar gražiau / nei snaigyne – // naivumas jaunystės – lenktynės su mirusiais – vėjas – // aputi – / strielkūnai – / sigitai – // praneškite man kaip gyvent“ (p. 61–62). Tenka pripažinti, kad nei G. Bleizgio eilėraščių stilius, nei temos labai nepasikeitė nuo pat pirmųjų rinkinių, ir skaitant panašius žodžius jo jaunystės poezijoje neretai sukirba klausimas – kiek tai autentiška. Tačiau žengiančiam į penktą dešimtį poetui („Xeranthemum“ eilėraščiai datuoti 2013–2017 m.) toks kalbėjimas, regis, pritinka.

Didesnį gyvenimiškos patirties bagažą atspindi ir vis dažnesni pamąstymai apie artėjimą pabaigos link (anksčiau poetas labiau buvo linkęs tapatinti amžinybę su savo gyvenimu): „kalbėti sau – išeinančiam – esu / vadinasi jaučiu kaip viskas baigiasi – (...) // žmogus iš molio ir žmogus / anapus molio – kas“ (p. 16). Kartais ryškėjanti akistata su ateitimi pristatoma atvirai: „kalbu iš vaikystės / ir iš būsimosios senat­vės“ (p. 77); „reikės ir mirt – kasmet aiškiau tą pajuntu“ (p. 22). Džiugina ir tai, kad rinkinyje vis dažniau suabejojama: „ar dar būsi kam įdomus? / ar kas skaitys šitą tavo pezėjimą?“ (p. 61).

Gintaras Bleizgys. „Xeranthemum“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Vis dėlto knygoje likę nemažai tradicinio, senojo (nors teisingiau turbūt būtų sakyti „jaunojo“) G. Bleizgio – pasitikinčio savimi, susitapatinančio su pasauliu, su amžinybe, neabejojančio poeto misijos svarba: „ar buvo žvaigždės iki man užgimstant? / žiūrintis į dangų vaikas – poetas – / vyras – ir pasaulio formose neišsitenkančios gyvybės mirtini spyg­liai“ (p. 11). Regis, tokią keistą savo būseną – kai lyg ir esi pasirengęs žengti gilesnių apmąstymų ir rimties link, bet niekaip neprisiruoši pakeisti jaunatviškai ambicingų apdarų – pastebi ir autorius. Tai atspindi net knygos pavadinimas: Xeranthemum (lotyniškas sausučio – klasikinės nevystančių Vilniaus verbų puošmenos – pavadinimas, kurio atvaizdais dailininkė Deimantė Rybakovienė papuošė ne tik knygos viršelį, bet ir visus tarpuskyrius), kaip koks netikrumo simbolis, iškyla jau viename įžanginių tekstų.

Kartais tuo netikrumu mėginama specialiai uždangstyti silpnesnes rinkinio vietas (prasčiausiai skamba trečias skyrius, į kurį sudėti šviežiausi – 2016–2017 m. – eilėraščiai). Pavyksta, deja, ne visada. O ir metodas – ne pats tinkamiausias: visada maniau, kad silpnų kūrinių į knygas geriau apskritai nedėti, juolab kad G. Bleizgiui tikrai nebūtina persistengti kovojant dėl vietos po saule. Dabar lieka konstatuoti: taip, turime neblogą knygą, bet ilgiau pakentėjus ir labiau nugludinus, turbūt būtume turėję geresnę.

Leonardas Gutauskas. „Pravardės“

Niekuomet – net prieš ketvirtį amžiaus, kai dažną buvo pakerėję „Vilko dantų karoliai“, – nebuvau didelis Leonardo Gutausko literatūrinės kūrybos gerbėjas. Bet iš pasąmonėje esančio skaitytinų autorių sąrašo jis taip pat nebuvo išbrauktas: šį bei tą vis paskaitydavau. Tad jo atžvilgiu jaučiuosi palyginti neutralus: nei jaunatviški sudievinimai, nei įtūžis dėl neišsipildžiusių lūkesčių, regis, neturėtų grėsti.

Vis dėlto perskaitęs naujausią rašytojo apysakų rinkinį „Pravardės“, turėjau, nors ir nenorom, pripažinti: tai būta atvejo, kai mėgini įveikti knygą iki galo tik todėl, kad pradėjai ir neketini lengvai pasiduoti. Nedrįsčiau teigti, jog knyga nepaskaitoma. Sakyčiau net priešingai: ji ras savo skaitytojų auditoriją ir, ko gero, bus išpirkta. Kai kurios atkarpos visai smagiai ėjosi ir man. Bėda, kad jų nedaug, o likusioje teksto dalyje vyrauja pilkuma, nesužavinti nei forma, nei turiniu.

Knygą sudaro trys apysakos: „Pravardės“, „Agotos rožynas“ ir „Keltas“. Pirmasis kūrinys, suteikęs visam rinkiniui pavadinimą, didžiausios apimties. Deja, tai, kad šios apysakos tekstas užima daugiau nei pusę knygos, neliudija kokybės. Iš devynių paskirų dalių sudarytos „Pravardės“ išsiskiria nebent struktūra. Kiekvienos dalies pavadinimas susietas su pagrindinio veikėjo pravarde, papasakojamas jos atsiradimas ir sykiu tapomas paveikslas, atspindintis tam tikros Lietuvos visuomenės grupės būtį skirtingais istorijos tarpsniais. Bendras vaizdas primena šukuoseną, kur kone kiekvienas plaukas nudažytas skirtinga spalva, nevienodo ilgio, o ir šukų toji kūtvėla, regis, nemačiusi... Čia aptiksime pasakojimų ir apie bohemos gyvenimą, ir apie stalininių laikų mokyklos kasdienybę. Tekste gausu buities detalių: smulkmeniškai aprašomi bendrabučių ir nuomojamų kambarėlių vaizdai, apranga, maistas ir gėrimai (tarp pastarųjų, kaip ir dera L. Gutauskui, dažniau sutinkami alkoholiniai). Ypač svarbi pasakojime erotika. Vietomis jos aiškiai per daug: nors atviru meilės vaizdavimu siekta įtraukti skaitytoją, bet kai panašios scenos pradeda gožti bendrą reginį, jas sekti tampa nuobodu. Už lango seniai ne sovietmetis, tad, norint išlaikyti dėmesį, negana vien kūniškų vilionių ir pigaus vyno aromato. Toks perlenkimas itin ryškus pradinėje „Pravardžių“ istorijoje „Odisėjas“.

Leonardas Gutauskas. „Pravardės“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

„Agotos rožynas“ ir „Keltas“, palyginus su pirmąja apysaka, tolygesni, siužetiškesni. Autentikos ir nuoširdumo, ko gero, daugiau „Agotos rožyne“. Manyčiau, tai labiausiai vykusi knygos dalis. Kita vertus, karta, geriau pamenanti Juozo Baltušio ir kitų ano meto novelistų braižą, Agotos Pakišalės istorijoje vaizduojamų personažų gyvenime tikrai įžvelgs nemažai sąsajų su lietuvių proza prieš 40–50 metų. Nors šiandien tokia stilistika nebemadinga ir kiek atgyvenusi, vyresniems skaitytojams dvi paskutinės apysakos turėtų patikti.

Naujosios L. Gutausko knygos skaitytojams patariu iš anksto susitaikyti su padriko skaitymo būtinybe: jei nenorite ilgam įklimpti nuobodesnėse vietose, geriau jas praleisti. Ir nesijaudinkite – praleidę dažnai nieko neprarasite, nes be vaizduojamo laikotarpio ir pravardžių gausos pasakojimo atkarpas mažai kas sieja.

O pabaigoje apie pavadinime minėtą „kai ką“ – visoms aptartoms knygoms labiausiai trūksta atsakingesnio autorių, kartais ir leidėjų, požiūrio ir kruopštesnio triūso, atrenkant spaudai rengiamus tekstus.

1 www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytojo-sigito-gedos-dukra-ursule-jis-buvo-ryto-zmogus-pusryciai-kava-radijas-o-tada-jau-sedasi-prie-stalo-iki-pietu-286-1033162

2 virginijusg.blogspot.com

3 Algimantas Mackus. „Ir mirtis nebus nugalėta“. – V.: „Vaga“, 1994.