Vasario 23 d. Vilniaus knygų mugėje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkai aptarę išrinktą kūrybiškiausių 2018-ųjų metų knygų dvyliktuką paskelbė 17-ąjį LLTI literatūrinės premijos laureatą. Už eilėraščių knygą „Įtrūkusios mėnesienos“ (leidykla „Odilė“) apdovanojimas skirtas Kornelijui Plateliui. Spausdiname Dalios Satkauskytės laudaciją.

Pradėsiu iš toli. Visiškai neseniai poetė Giedrė Kazlauskaitė, taip pat kūrybiškiausios metų knygos premijos laureatė, LRT radijuje perskaitė, o vėliau paskelbė komentarą „Privilegijos“, išprovokuotą Liud­vikos Pociūnienės straipsnio „Aš dūstu...“ („bernardinai.lt“, 2019-02-19). Menas nėra demokratiškas – tokia yra bene pagrindinė G. Kazlauskaitės tezė.

LRT tinklalapyje publikuota komentaro versija (www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/246679/giedre-kazlauskaite-privilegijos-komentaras), pasidalyta feisbuke, išprovokavo aršias diskusijas tarp tų, kurie palaikė autorės poziciją, ir tų, kurie jai oponavo maždaug taip: jei tą jūsų literatūrą ir jos leidybą bent kiek nors remia valstybė, t. y. mokesčių mokėtojai, tai jūsų menas ir turi būti jiems suprantamas, kitaip sakant, jiems ir priklausyti. Šioje vietoje iškart prisimenu lietuvių literatūros klasikės žodžius, tik parafrazuojančius socrealizmą legitimuojančią formulę: „Menas priklauso liaudžiai, – tu jai taip pat priklausai.“

Palaikau G. Kazlauskaitės pusę. Menas pagal apibrėžimą yra nedemokratiškas, ir tai žinojo jau Platonas, pagrįstai norėjęs išvyti poetus iš valstybės. Mat poezija, kaip ir visa literatūra, nenaudinga ir dar jos reikia ilgai mokytis, žinant, kad nieko galutinai neišmoksi. Jau nekalbu apie tai, kad laikas, sugaištas šiam mokslui, neatneš jokios visiems matomos naudos. Ir, žinoma, atitrauks nuo tiesioginio BVP didinimo. Kokia iš to nauda šalies ekonomikai ir šalies (taip ir norisi sakyti – liaudies) ūkiui?

Kuo čia dėtas Kornelijus Platelis ir kodėl apie visa tai kalbu? Poezijos rinkinys „Įtrūkusios mėnesienos“, už kurią įteikiame kūrybiškiausios 2018 m. knygos premiją, kaip ir visa poeto kūryba, labai nedemokratiška. Kad galėtum ją ne tik skaityti, bet ir šį tą suprasti, turi būti išeikvojęs labai daug laiko valstybės materialinio gėrio nedidinantiems užsiėmimams: pasaulio mitų ir Antikos eilėdaros sistemų studijoms, modernios ir senovės Rytų poezijos skaitymui, žinoma, išmanyti lietuvių poezijos kontekstus (na, čia mums gali šiek tiek padėti šviesaus atminimo Algio Kalėdos monografija „Kornelijaus Platelio kūrybos kontekstai, arba tarp Dioniso ir Apolono“). Turi būti ugdęs poetinę klausą ir turėti literatūros teorijos žinių, kad gebėtum atskirti tikrovę nuo regimybių žaismo, eilėraščio balsą (kalbantįjį ar kalbančiąją, nes lyrinio subjekto terminas K. Platelio poezijai nelabai tinka) nuo poeto asmens. Na, šis atvejis gal lengvesnis, nes ant knygos viršelio parašyta – K. Platelis, o prabylama moters, karpio ar slieko balsu, tai negi K. Platelį laikysi slieku, jau nekalbu apie moterį? Reikia turėti analitinių įgūdžių, nors analitiškumas gali ir apsimesti intuicija (ta pačia, kurią kultivuoti reikia kasdien ir daugelį metų, perfrazuojant G. Kazlauskaitę). K. Platelio eilėraštis neugdo jausmų, patriotizmo, skaitytojo nemoko būti geresnio, todėl sunkiai panaudojamas didaktiniais tikslais, net jei epinis dainius kartais ir prabyla, kaip jam ir priklauso, pamokomu balsu. K. Platelio poezija apskritai ne apie jausmus, bent jau ne apie tokius, kokių tikimasi iš demokratiškos poezijos, romantizmo augintinės. Aistros, emocijos ir intelekto lydinys kalboje, ji panašaus lydinio reikalauja iš skaitytojo. Bet sukurti tokį lydinį yra darbas, o kas šiandien skaitydamas nori dirbti?

Ir tuo pat metu K. Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“ yra labai demokratiška knyga, tiesa, ne tiesioginio „priklausymo liaudžiai“ prasme. Nepaisant daugybės kultūrinių aliuzijų ir dialogo su pasaulio poezija, eilėraščio struktūra šioje knygoje kiek paprastesnė, o metafora skaidresnė. Ši poezija toleruos, jei ne viską suprasite, neatpažinsite kokių nors kultūrinių kodų (gal net nesupyks, jei prireikus pasinaudosite gūglu), ji neprieštaraus, jei pasinersite į svaigią regimybę, iš kurios galbūt išnersite turėdami naują tikrovės interpretaciją. O gal ir neišnersite, tiesiog taip ir liksite trumpam tos regimybės apsvaiginti. K. Platelio eilėraštis smagiai žaidžia auštojo ir žemojo stiliaus sankirtomis ir, tikiuosi, nesupyks, jei pasileisite smagiai kvatotis iš kalnų slidininkės meilės nuotykio, aprašyto kaip mitinio eroso proveržis, ar keksiukų transformacijų – Dionisas šioje knygoje gal net stipresnis už Apoloną. Poeto vaizduotė maitinama ne tik kultūros, bet ir kasdienybės, virtualybės, žiniasklaidos. Eilėraštis šaiposi iš socialinių stereotipų, todėl yra socialus, nors pats poetas kažin kur yra sakęs, kad socialumas literatūroje jo visai nedomina. Ji šaiposi iš socialumo (aktualioji poezija, anot vieno eilėraščio paantraštės), tačiau naudojasi ne tik rafinuotomis eilėdaros sistemomis, bet ir kalbos bei tikrovės banalybėmis, žiniasklaidos klišėmis, kuria ironiškas odes neginčijamoms demokratinėms vertybėms, tokioms kaip laisvoji rinka.

K. Platelio poezija įamžina esančius ir nykstančius daiktus, pavyzdžiui, telefono būdelę... Joje atpažinsime save – mėtančius raktus ar einančius į garažą dviračio, sustojusius parduotuvėje prie karpių akvariumo... Iš kasdienių, visų mūsų patiriamų situacijų K. Platelis geba ištraukti tikrovės esenciją, estetinę ar egzistencinę, sugeba prakalbinti daiktus, kuriuos laikome nebyliais (nors kartais su jais ir pasikalbame – kas nėra kalbėjęsis su nuolat pradingstančiais raktais?). Demokratiškumas ir elitiškumas K. Platelio knygoje tampa ne priešpriešomis, o vienas kitą papildančiomis plotmėmis. Eilėraštis, kaip aštrus, tikrovę skrodžiantis regimybės peilis, ašmenimis užkliudantis mūsų visų laikinumą, ir drauge tiesiog džiaugsmingas regimybių mirgėjimas, atsvara laiko negailestingumui.