Deimantė Daugintytė. Ne kasdien talentingai

Marčėnas A. IŠTRUPĖJUSIOS ERDVĖS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Rinkinyje „Dievų taupyklė“ sudėjęs ir pluoštą haiku, knygoje „Ištrupėjusios erdvės“ Aidas Marčėnas tęsia rytietišką temą. Rašyti haiku pastaruoju metu itin populiaru, kuriama eklektiška visuma: suskaičiuojami skiemenys, bet paties teksto mintis niekur konkrečiai neorientuota, neatstovauja nei Orientui, nei Oksidentui. A. Marčėnas šį kartą renkasi tankos žanrą. Visada, atrodo, rašęs eilėraščius arba tiesiog lyriką, po „Šokių“ jis rinkinių pavadinimams suteikia iškalbingas paantraštes: gyvenimo srauto poezija („Dievų taupyklė“), devynių gyvenimų eilės („Ištrupėjusios erdvės“). Dvyliktasis poeto rinkinys rodo aiškų kalbos taupymą (po „Dievų taupyklės“ tai visai suprantama), siekį mintį įsprausti į kuo siauresnę formą.
Autorius tikrai taupus ir vertina (paties kuriamą) klasiką, visai nesibodi rašyti buvusiomis temomis, sužaisti ankstesnių rinkinių motyvais. Mėgęs priminti savo vardo etimologiją, puse lūpų užsimena apie tai ir naujausioje knygoje: „slėnyje rūkas / ir upė vingių pilna; // balsą ir kūną / turėdamas draugas, ne // aidas, man atsilieptų“ („slėnyje rūkas...“, p. 65). Nuo „Pasaulių“ bene aiškiausiai atsisakęs perskyros tarp subjekto ir autoriaus pozicijos, A. Marčėnas linksta į skaitytojo intrigavimą, literatūrinį flirtą. Šio koketavimo partneriu yra tapęs ir jo knygų redaktorius Valentinas Sventickas, parašęs monografinę studiją „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“. Kritikas, rašydamas apie poeto gyvenimą ir tekstus, gerai pagauna jo kalbėjimo atspalvį, nesikuklindamas pasakoja subjektyviai, nukrypdamas į prisiminimus, atskleisdamas poeto biografijos detales.
A. Marčėno bibliografiją būtų galima skelti į dvi dalis – iki „Šokių“ ir po jų. Pirmuosiuose rinkiniuose jis dar nedrąsiai matuojasi poeto rūbą, bet atsakingai, kliaudamasis nuojauta. Vėliau pasitiki ir taisyklėmis – skaičiuoja, sveria. Parašęs „Pasaulius“, apsižvalgo ir išleidžia „Eilinę“, dar kiek palūkėjęs, turbūt valęs dulkes nuo apžvalgų kultūrinėje spaudoje –­ „Būtuosius kartinius“. Eilėraščių ir poezijos knyga „Šokiai“ – visiškas atsipalaidavimas ir džiazavimas, flirtas su jau patyrusiu skaitytoju ir pačia kalba. Vieni teigė: poetas pagaliau parašė savo knygą (ką jam veikti toliau?), kiti galbūt nutylėjo, kad čia poetas sustojo.
Nusprendęs būti poetas, A. Marčėnas galutinai užbaigė savo, kaip normalaus žmogaus, gyvenimą, negrįžtamai pereidamas į literatūrą. Leisiu sau pafantazuoti: o kas, jei „Ištrupėjusios erdvės“ bus paskutinė A. Marčėno poezijos knyga?.. Perėjęs devynis gyvenimus, poetas reinkarnuosis į kitą būtybę arba tiesiog apleis poeziją ir sustos prie eseistikos, prozos. (Rengiamos esė knygos „Sakiniai“ citatos pasirodo ir naujausiame rinkinyje).
Kalbėdama apie reinkarnaciją, nenutolstu nuo į Rytus atsigręžusio poeto. Rinkinio pradžioje padėkojęs mokytojams iš Rytų, autorius nusispyręs sandalus įšoka į džinsus, susigrąžindamas vakarietišką išvaizdą: tai šiam laikui aktualūs, vakarietiški tekstai Rytų poezijos forma. A. Marčėnas nenusigręžia nuo šiuolaikinio gyvenimo judesio, pats jį kuria ir užrašo, nevengia aštresnio pasakymo, slengo. Toks kartais chuliganiškai, kartais natūraliai užrašytas pasaulio matymas skaitytoją pagauna, tekstas įtraukia.
Besižvalgydamas po erdves, autorius tarsi apibrėžia savąjį tankos suvokimą: „štai ji – tanka / mąstant visatą: // girdėjau, pleties? / tad vis rečiau sutiksi poe­tų gerų; / likę linkę susitraukt, / susigūžt, susitankint“ („štai ji – tanka...“, p. 32). Tradicinėje tankoje pasaulis turėtų būti apmąstomas: per detalę kurti visumą, išreikšti dėsnį, įrėminti patirtį, juslinį patyrimą. Netikslu teigti, kad A. Marčėnas visai pakeičia tankos modelį, jis veikiau pateikia savąjį variantą, džiazinę improvizaciją, dažnai panėšėjančią į ekspromtą, staigią, todėl nebaigtą mintį. Tokį tarsi neišsipildantį judesį gerai iliustruotų vienas knygos tekstų: „paukščiai išskrido –­ / tuščia tik koks laiviūkštis / ties horizontu // pririša klajojantį / žvilgsnį –­ trūkt –­­­­­ ir paleidžia“ („paukščiai išskrido...“, p. 75). Haiku, kaip ir tanka, taip pat linkusi sugauti momentą, įrašyti sąmonės judesį –­­­­ estetinį potyrį, mąstymo riktą. Šiame tekste suskamba darnus buvimas su pasauliu – mintis ir kūnas sutampa, protas nesiveja kūno, o kūnas neatsilieka nuo jo. Autoriaus tekstuose jau nuo pirmųjų rinkinių galima įžiūrėti išminties ir teisingo santykio su aplinka paieškos motyvų.
A. Marčėnas šioje knygoje primena ir kitus savo buvusius pavidalus, nuotaikas: lengvapėdiškas, seniokiškai sunerimęs, nepraustaburnis. Kalbama tarsi netyčia, tarsi to ir nereikėtų, bet kartu nuolat grįžtama prie esminių dėsnių:

mirti – nelengvas
darbas mąstančiam žmogui!bet mums – paukštukams,
kvaileliams
    arba mintims
žmogaus mąstančio – baika
    „mirti – nelengvas...“, p. 21A.

Marčėnas aiškiai suvokia, kad poe­tas atlieka karaliaus juokdario priedermę –­ apsimesdamas kvailiu pasako tai, ko negali arba nemato kiti. Žinoma, tokios pareigos labai pavojingos – lengvai gali būti nušalintas nuo gyvenimo. Šitokią dalią priimdamas kaip neišvengiamai duotą, poetas tai primena pats sau ir rinkinio pavadinimu „Vargšas Jorikas“, ir tekstais, kuriuose žaidžiama tiek talentu, tiek gyvenimo būdu. Rašymas, atrodo, iš neturėjimo ką veikti, norint pamiklinti ranką, A. Marčėnui yra natūralus talento buvimo būdas, kurį dažnai persmelkia įkvėpimas: „ar daug reikia mums / laimės, piliarože, tu / išsistiepusi – / kamanės lanko tave, / o mane – įkvėpimai“ („ar daug reikia mums...“, p. 171). Talento laimė – įkvėpimas, šis dėsnis nuolat patvirtinamas ankstesnės autoriaus kūrybos, tiesa, naujausiame rinkinyje daugiau laukimo pauzių. Iš tokių ilgesnių pratylėjimų atsiranda pastaraisiais metais daugelio lietuvių poe­tų mėgstamas atsiminimų ar dedikacijų žanras. Šios knygos puslapiuose išmėtyti tekstai sueina į vieną „Sankalbų“ ciklą, kuriuo pagerbiami mirę menininkai. Tokios gyvosios kapinaitės dažnai pridengiamos asmeniškais santykiais ir autentiškų prisiminimų detalėmis. Čia A. Marčėnas vėl primena apie nebūtiną skaitytoją, tiesiog priimantį tokį, o ne kitokį autoriaus kalbėjimą. Ištikimas skaitytojas pastebės ir neakivaizdų pasikalbėjimą su mirtimi, kaip, pavyzdžiui:

pliaukšt, nebeliks ir
manęs, uode užtvotas!
debesys tingūsplauks kaip ir plaukę, mudu,
bjaurybės, nezysime
    „pliaukšt, nebeliks ir...“, p. 57

Viena esminių trapaus gyvenimo metaforų šioje tankoje suskamba gaiviai, netikėtai, tęsiama rytietiškos laikysenos linija – ramiai žiūrėti į pasaulį ir suvokti jo dėsnius. Čia poetas, žinoma, išvengia kalbėjimo aukštomis frazėmis. Jo eilėraščio pagrindas yra metafora – keliasluoksnė, nuolat atnaujinama ir palaikoma kituose tekstuose, visoje poetikoje. Nors naujausiuose tekstuose praleidimo, kuris ir padaro žodžių junginį metafora, dažnai nelieka, A. Marčėnas naudojasi emocija, kalbėjimo tonu, minties staigumu, netikėtu sugretinimu. Tai ryškus jo posūkis į kitokį stilių, kurį galima apčiuopti ir rinkinyje „Dievų taupyklė“. Išlaikydamas poziciją, kad poezija yra gyvenimo būdas, autorius vis kuria vidines opozicijas – apie artėjančią mirtį kalba vaikiškai žaismingai: „keista, kad senis esu, / dar keisčiau bus // nebūti, / keisčiausi šie vaikiški nustebimai“ („taip, sakyčiau, gan...“, p. 48).
Svarbi ir erdvė, atsiverianti tarp eilučių, ataidinti ir sukurianti prasmes. Tankos žanras paradoksaliai patogus savo apibrėžtumu – mintį sutalpinti į tam tikrą skiemenų skaičių. Tankos talpa techniškai ribota, bet erdvė minčiai judėti –­ begalinė. Tačiau A. Marčėnas nebepiktnaudžiauja tuo, palikęs interpretacines žaidynes ankstesniajame kūrybos etape, šiuo metu apsiriboja paprastesniais būdais.
Išminties siekiantysis nuolat išblaivomas realybės: „vos tik įgyji, / kaip čia pasivaideno, / šiek tiek išminties – // debesys, balėjoje / atmušti, storašikniai“ („vos tik įgyji...“, p. 28) – tikrovė nuolat pasirūpina sveika nuovoka. To sveiko kasdienos jausmo A. Marčėno tekstų kalbančiajam netrūksta, jis veikia įsijungdamas į pasaulio senėjimo ir protėjimo dėsnius, šliedamasis prie socialinių marginalų – vagių, idiotų. Nuolat išbandomas poeto statusas, grįžtama prie ironijos, kuri tiksliausiai nusako kalbančiojo toną. Nors daugelis tekstų užrašomi pagal dienos įspūdį, juos aštrina sarkazmas ir autoironija, nesibodima įvertinti ir įsivertinti.
Charizmatiškasis nepraustaburnis, be­si­lygiuojantis su valkatomis, vaikiškais nustebimais kalbantis pagyvenęs vyriškis –­ tokie pagrindiniai A. Marčėno naujausios knygos tekstų veidai. Savo kartos kontekste autorius lieka vienu aktyviausių poezijos užrašytojų, kol kas neiškeitusių lyrikos į kitus žanrus. Tiek K. Navakas, E. Ališanka, A. Šlepikas, G. Grajauskas, apleidę poe­ziją, intensyviau rašo prozą. Telkdamiesi į vieną temą ar įvykį, pastarieji rašytojai reiškiasi kaip nuoseklesni istorijos, intrigos kūrėjai. A. Marčėnas pošokine poetika, žinoma, artimas D. Kajokui, bet tik Rytų poezijos žanrų bandymais. D. Kajoko švelnus ir dažnai elegantiškas poezijos kalbėjimas papildytas lengva ironija, lyg neskaudžiai save supurtant už vieną ar kitą paiką mintį, A. Marčėno –­ staigesnis, ryškiai rupesnio tono.
Tankos forma šiame rinkinyje palieka šiek tiek oro, kad skaitant tekstą kažkas pokšteltų. Toks suklusimas būtinas, ir autorius puikiai tai žino. Tiesa, „Ištrupėjusių erdvių“  eilėraščiai nebeturi pirmųjų rinkinių svarumo, naujumo, – tai kompensuojama išoriniais niuansais: forma, žodynu. Prakandus kevalą, išbyra buvusių tekstų trupiniai, kas truputį nuvilia. Tai meistro, ištikimo sau ir poe­zijai, knyga iš nuostabos bei stebėjimo –­ su šiek tiek naujovių ir jau išmoktų eilučių.

Draugai