„Mane visada domino magija, tačiau ne ta, kai iš iliuzionisto cilindro ištraukiamas triušis, o toji, kurios pagalba bandoma pakeisti realybę, galinti pro visas sienas, kurias savo aptemusiu protu sukūrėme, prasiskverbti prie tikrosios esmės. Pavyzdžiui, tibetiečiai tam, ką mes įvardijame kaip „magija“, turi du iš esmės besiskiriančius žodžius: migtrul, kuris reiškia „akių iliuziją“ arba „akių dūmimą“, ir drub tag, kurį galima versti kaip „pasiekimo simbolį“, „prasiskverbimo į realybę ženklą“. Manyčiau, kad tiek gera poezija, tiek rimta literatūra turėtų priklausyti pastarajai magijos sričiai. Čia asmeninė mano nuomonė, prieštaraujanti tradicinei lietuvių literatūros sampratai.“ 

Jurga Ivanauskaitė. „Rytai-Vakarai meditacijų tyloje“

 

Jurga Ivanauskaitė. Ugnės Žilytės piešinys

 

Kai 1985-aisias pasirodė Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, o vėliau ir „Mėnulio vaikai“, dar nebuvau gimusi. Nepatyriau ir Sąjūdžio laikų atmosferos, tuometės J. Ivanauskaitės prozos laisvinančio poveikio mąstysenai. Kaip jos kūryba iš tiesų veikė 9 dešimt­metyje, galiu tik įsivaizduoti, perklausti, interpretuoti. Vizuali, tiršta, maištinga ir sapniška J. Ivanauskaitės proza, kurioje atsispindėjo jaunosios kartos problemos, tikriausiai puikiai derėjo prie tuometinių roko maršų, Dainuojančios revoliucijos nuotaikų. J. Ivanauskaitės proza (tuomet – ypač, o šiandien – vis dar) žymi posūkį ir moterų literatūroje išsiskirdama jos santūresniame fone. Negana to, išsamiai studijavo budizmo bei Rytų kultūras – Lietuvoje visiškai naują dalyką – ir perteikė lietuviams tiek publicistika, tiek interviu, tiek kūryba. Negana to, pasižymėjo retu talentu kurti įtraukų siužetą, pirmiausia atsispirdama nuo įvykių. Tuo ji artima Jurgiui Kunčinui, beje, abu jie neretai buvo linksniuojami drauge, vadinami populiariaisiais post­modernistais, kuriuos vertindami skaitytojai ir profe­sio­nalai neretai prasilenkdavo nuomonėmis. 

Prieštaromis kalbanti J. Ivanauskaitės proza man iškėlė nemažai klausimų, atsakymų į juos ėmiau ieškoti jos biografijoje. Ir paskui pasidžiaugiau, kad pradėjau būtent nuo prozos, ne nuo biografijos – Dovilės Zelčiūtės sudarytos beveik 700 puslapių knygos „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai“ (2008), – apie kurią reikėtų parašyti atskirą recenziją ir kuri liudija autorės asmenybės „pavojingumą“: kone kas ketvirtas, prisiminimais besidalijantis asmuo prisipažįsta ne itin mėgęs (nesupratęs jos, ji buvusi jam svetima ar pan.) J. Ivanauskaitės prozą, tačiau labai vertinęs jos įdomią, ryškią asmenybę. Ką jau kalbėti apie tuomet visus žavėjusias klajones po Indiją, Nepalą, Tibetą, į Lietuvą parvežtus Rytus. Beje, minėta D. Zelčiūtės knyga taip pat pasirodė dviprasmiška – joje gausu vertingos medžiagos apie autorę, atsimenamą iš skirtingiausių perspektyvų. Tačiau abejonių sukėlė menkai rašytoją pažinojusių žmonių impresijos ir paviešinti J. Ivanauskaitės susirašinėjimai, pvz., žinutėmis ar elektroniniais laiškais. Kai kurie užima ir 50 knygos puslapių... Ar viską buvo verta dėti į knygą? Kaip į tai žiūrėtų pati J. Ivanauskaitė, prieš mirtį sunaikinusi savo dienoraščius, negalėjusi pakęsti perdėto kišimosi į jos privatų gyvenimą? Pagaliau kur baigiasi noras patenkinti savo ar svetimą smalsumą? Ar ne geriau palikti mįsles pagarbiai neįmintas arba įmintas tiek, kiek leido pats autorius? Juolab kad J. Ivanauskaitės kūrybinis palikimas – dosnus, skaityti ir interpretuoti tikrai yra ką. Būtent jos kūrybos refleksijų minėtoje D. Zelčiūtės knygoje ir pritrūksta.

Kaip ir kur romanuose ieškoti J. Ivanauskaitės? Rašytoja ne kartą liudijo, kad kūryba ir gyvenimas susipina ir dalis jos yra kone kiekviename personaže. Tad ir skaitytojas gali prisiliesti prie kai kurių autorei svarbių įvykių, žmonių, aplankyti vietas. Kitaip tariant, vargu ar J. Ivanauskaitės romanams tinka prierašas: „...visi šioje knygoje esantys veikėjai išgalvoti, bet koks panašumas į realius asmenis yra atsitiktinis.“

Bene nuosekliausiai (bent man) J. Ivanauskaitė atsiskleidžia per romanų pasakotoją. Ar kalbėtume apie „Agnijos magiją“ (1995), ar apie „Sapnų nublokštus“ (2000), ar apie „Placebą“ (2003), visur, nors ir mainydamasis, pasirodo tas pats dinamiškas, ironiškas, kritiškas, neretai ir visažinis pasakotojas. J. Ivanauskaitės pasakojimas – organiškas, gyvybingas, plėtojamas tarp neigimo ir teigimo. Todėl nei pasakotojui, nei turbūt ir skaitytojui neįmanoma išlikti nešališkam ar abejingam. Minėtieji trys kūriniai kviečia patikrinti, kaip, J. Ivanauskaitės geografinei erdvei plečiantis į Rytus, tai paveikė jos romanų erdvę, pasaulėvoką. Romanas „Agnijos magija“ rašytas po pirmojo apsilankymo Dharamsaloje, Indijoje. „Sapnų nublokšti“ – Rytuose praleidus jau ne vienus metus. „Placebe“, paragavus Rytų, į savo kraštą pažvelgiama jau visai kitaip. Visi jie pasirodė vienas po kito, tarp jų įsiterpia tik publicistikos trilogija. Simboliška, kad „Agnijos magiją“ ir „Sapnų nublokštus“ autorė laikė mėgstamiausiais. Gal to meto kontekste abejingumas tautinei tapatybei, atvirumas pasauliui, deklaruojamas kosmopolitiškumas ir nebuvo norma, bet šiandien šie romanai ir vėl aktualūs – persisotinę kapitalizmo gėrybių, nerimo ar tiesiog vejami nesibaigiančių darbų vakariečiai vis dažniau atsigręžia į Rytų kitokybę.

„Agnijos magijoje“, „Sapnų nublokštuose“, „Placebe“ gausu žmogiškos menkystės – susvetimėjimo, konkuravimo, individualizmo, institucinės ar socialinės galios – apraiškų. „Sapnų nublokštuose“ net dvasinių mokymų centrai prilyginami kalėjimams su išrinktaisiais ir nuskriaustaisiais. Reikšmingą vietą šiuose romanuose užima neįgyvendinti tapatumai, vidinė benamystė ir meilė, mirties artumas. Legalizuodama ezoteriką, anapusybę, tai, kas už racionalaus suvokimo ribų, J. Ivanauskaitė ir šiandien gali pasiūlyti kitokių, alternatyvių erdvių ir patyrimų galimybę, atsitraukti nuo vis „moksliškesnio“ kasdienybės fono.

Romane „Placebas“ ryškėja J. Ivanauskaitės kritika nepriklausomai Lietuvai, jos visuomenei, jau priklausomai nuo materializmo, popkultūros, bulvarinės žinia­sklaidos, (kitų) institucinių galių. Antiutopiškomis nuotaikomis rašytoja čia antrina veikiau Aldousui Huxley’ui nei George’ui Orwellui: anonimiškai „Placebo“ organizacijai manipuliuojant visuomene, svarbiausia tampa vartojimas, malonumai, priklausomybės. „Placebas“ intriguoja rasiomonišku pasakojimu dėliojant skirtingas būrėjos nužudymo versijas. Vienas įdomiausių charakterių čia – angelų manija „sergantis“ Tadas – niūrus, fanatiškas, storžievis mistikas. Perskaičiusi skyrių, kuriame jis vaizduojamas, supratau, kad vėlyvesnėje (tibetinėje, potibetinėje) J. Ivanauskaitės prozoje pritrūksta tokių prieštaringų veikėjų, už kurių nestovėtų sufleris – šališkasis pasa­­ko­tojas. Intriga, dinamiškas siužetas, įvairiopi charakteriai, ivanauskaitiškas humoras, socialinė kritika, šiek tiek filosofavimo ir fantastikos – „Placebas“ tirštas, lengvai skaitomas, įtraukiantis ir išsiskiriantis. Vis dėlto publicistiškuose romano intarpuose imama kalbėti kategoriškai, tūžmingai, peršant savo žiūrą ir išplėšiant iš skaitytojo teisę spręsti pačiam. Būtent skaitant „Placebą“ dingtelėjo, kad J. Ivanauskaitei rašymas buvo vienas iš (nedaugelio?) būdų sakyti tai, ką iš tiesų jaučia ir galvoja; minėta D. Zelčiūtės knyga, nors ir netiesiogiai, tą patvirtino. „Placebas“, beje, galėtų būti labai naudingas sociologiniam, visuomeniniam tyrimui – tiek jame užfiksuota tuomečių įvykių: reklamų turinio, realybės šou, nusikaltimų... Lyginant „Placebą“ su ankstesniais romanais – „Agnijos magija“ ir „Sapnų nublokšti“, – matyti, kad čia autorė socialesnė, visuomeniškesnė, tačiau didesnis irzulys, nukreiptas jau į savo kraštą.

Priešybė „Placebui“ – romanas „Agnijos magija“. Jame J. Ivanauskaitė liudijo užfiksavusi ir savo pačios ieškojimus – veikėja Agnija pradeda savęs tobulinimo kelią, beje, taip atvedantį į Rytus. Romanas prisodrintas gnostinių, alcheminių, budistinių tiesų, kurios išdėstomos be užuolankų, dažnai nepasistengiant jų įvilkti į įdomesnį rūbą. Pati Agnija įdomi dėl savirefleksijos, saviironijos, sąmonės konfliktų (išreiškiamų Agnija Skeptike, Cinike, Pesimiste ir pan.), tačiau jei ne šitai ir ne dinamiškas siužetas, romano nepavadintum dosniu. Jame įteisinama fantastikos plotmė, kitokios erd­vės (minčių skaitymas, pasitelkus alchemiją „gaminami“ antrininkai, savaime atsirandantys ir dingstantys daiktai) – tik dalis visų stebuklinių įvykių, kuriais įtikinti skaitytoją, regis, pritrūksta efektyvesnių literatūrinių priemonių. Nepadeda ir pasakotojos įtikinėjimai nuotykių autentiškumu bei nuoširdumu – tarp neįtikėtino ir neįtikinančio paliekama gana trapi riba. Ir J. Ivanauskaitė, ir Agnija, atvykusi į Rytus, sužino, kad tikroji magija budizme tiek pat paprasta, kiek ir sudėtinga – tai atjauta ir meilė kiekvienai būtybei. Labiausiai Agnija įtikina blaškymusi – čia ji teigia medituosianti ištisas dienas, čia leidžia naktis su simpatišku Kašmyro pirkliu rūkydama hašišą, čia bando nusitempti į lovą paslaptingą vienuolį... Gal todėl keistai nuskamba Agnijos budistinės tuštumos ir vienovės patyrimai – jie neįtikina pačiu pateikimu ir įvykių dėstymo logika. Bet juk „Agnijos magijoje“ ir „Sapnų nublokštuose“ kaip tik ir priešinamasi vakarietiškai logikai...

Greitaeigio siužeto J. Ivanauskaitės tekstai leng­vai skaitomi, pasidavus srautiniam pasakojimui – netgi suryjami. Tai skubanti, gyva proza, mėgstanti veiksmą, apibendrinimus, ne visuomet vienodai dėmesinga estetinei pusei. Šia prasme nuo „Agnijos magijos“ skiriasi „Sapnų nublokšti“. Veiksmo čia gausu, bet problematika plečiasi, sudėtingėja, kompozicijai skiriama daugiau dėmesio, o veikėjų įvairovė gožia troškimą įsteigti savo ideologiją. „Sapnų nublokštuose“ žvilgsnis į Rytus jau ne toks idealistiškas, kritiškesnis – ypač kliūva laimės ieškotojams vakariečiams. Rytai – jau nebe būdas išspręsti problemas (nors daugelis veikėjų turi tokių lūkesčių). Kiekvienam veikėjui (o jų net 12, ir daugelis jų gyvena tame pačiame „Sirdies Pleisto“ viešbutyje) skirta po skyrių, o labiau nei fizinis kontaktas visus juos, prasilenkiančius vienus su kitais, jungia dievinamo dvasinio mokytojo Tenvaro Ošaro figūra, be kurios romanas netektų ašies. Tenvaro tėvynė Šambala suprantama kaip žemės centras, pripildyta meilės energijos – galbūt todėl ir okupuota mlechų. Autorė įdomiai mezga Lietuvos ir Šambalos ryšius per kalbą (mantros tampa maldromis, dharma – darna ir pan.) ir teritoriją – aiškėja, kad daugelis personažų – atgimusios, daug klaidų pridariusios šambaliečių sielos. Intrigą čia palaiko, kad skirtingos veikėjų perspektyvos Tenvarą atskleidžia prieštaringai – vieną akimirką jis keliauja į dievų erd­ves, dalija visiems besąlygišką meilę, o kitą – jau tepa sienas savo snargliais. Mokinio ir mokytojo santykis J. Ivanauskaitės romanuose skleidžiasi dvejopai – į mokytoją žvelgiama kaip į būtinybę, į autoritetą, padėsiantį išsilaisvinti nuo kančios. Tačiau „Sapnų nublokštuose“ šis santykis išsikreipia – apžavėti Tenvaro kai kurie veikėjai suteikia jam neribotą galią ir visiškai pameta save. 

Skirtingos asmenybės lemia ir skirtingas temas, problemas: kas ilgisi transcendentinių patyrimų, ką kamuoja mirties troškimas, o kas baigia ištirpti meilės idėjoje. Visa tai paįvairina konkurencija, savanaudiškumas, savinimasis, vartojimas, troškimas laimėti. Daugelis veikėjų fanatiškai ko nors įsikibę – kito žmogaus, alkoholio, sekso, sapnų kontrolės, savo tiesų. Tik Tenvaras, kuriam pasakotojas ryškiai simpatizuoja, geba likti bent iš dalies laisvas. Jo pasaulėžiūra ir vakariečių mąstysena sukuria reikšmingą romano konfliktą – vakariečiams tenkinant savo „pernelyg žmogiškus“ troškimus, Tenvaras gyvena dievų, paralelių erdvių, Šambalos tradicijų ir prietarų pasaulyje. Šia prasme „Sapnų nublokšti“ pesimistiškai liudija susikalbėjimo tarp dviejų kultūrų negalimybę – ir J. Ivanauskaitė akcentuoja būtent vakarietiškąjį materializmą, aukštinamą proto kultą ir jo ribotumą. Mistikos, fantazijos, intuicijos pergalę prieš logiką įteisina ir romanų atmosfera. Turėtojiškos orientacijos vakariečiai, tokie kaip Džonas Hukas, į Ameriką iš Rytų „eksportuoja“ į Tenvarą panašius dvasinius mokytojus. Ar tai dar viena, tik jau neteritorinė kolonializmo forma? 

J. Ivanauskaitė yra liudijusi, jog būsimus „Sapnų nublokštų“ personažus gyvai stebėjo Himalajuose. Vakariečiams Rytuose ji priskyrė fundamentalizmą, absoliučiai priešingą Budos mokymui gyventi be iliuzijų. Šias iliuzijas regime ir romane – kiekvienas skyrius sufleruoja, kad personažai sapnuoja, o daugelio jų linijos veda į didesnę ar mažesnę savinaiką. Jie nėra laisvi, bet labai nori tokie būti. Iš kančios ir nepasitenkinimo bandoma ištrūkti išorėn, kur vėl tenka su savimi. „Sapnų nublokšti“ nelaisvę sustiprina reinkarnacijos idėja. Nesibaigiantis samsaros cikliškumas ne tik užtikrina, kad visi gaus ko „nusipelnę“ (pvz., savižudžių pragarus), bet ir primena apie būtinybę gyventi žmogiškai. Nuosekliai plėtojama mirties–atgimimo linija, meilės ir mirties paralelės taip pat kuria savotišką amžinybės, cikliškumo įvaizdį, jungiantį įprastines priešybes. Beje, aptariamuose romanuose nėra pozityvios romantinės meilės reprezentacijų; nors viltis, tikėjimas ir meilė – mėgstama autorės triada, tačiau romanuose vargiai kas nors ką nors myli. Meilė dažniau lieka gražia idėja, siekiamybe, išsigelbėjimu. Užtat aistros, tantrinės meilės reprezentacijų netrūksta – „Sapnų nublokštuose“ jomis bandoma tiesti tiltą tarp erotikos ir dvasios. 

Tiek „Agnijos magijoje“, tiek „Sapnų nublokštuose“ tikrovė skirstoma į sakraliąją ir profaniškąją, – į tai, kas „aukšta“ ir „žema“. Tiesa, veikėjai nuolat peržengia jų ribas, neišsitenka vienoje pusėje, neigia save ir sau meluoja, trokšta „ištrūkti už savo įprastinių ribų, prarasti kūniškąją formą ir išnykti, sugrįžti ten, iš kur atėjo, atgal į Kosmines Įsčias“ („Sapnų nublokšti“, p. 133). Agnija taip pat siekia griauti įprastinius tabu, normas, plėsti individualiąją tikrovę, provokuoti nuobodas tėvynainius. Laisvai jausdamasi svetimose žemėse, ji atstovauja iš postsovietinės Lietuvos – visuomenės, kurioje viskas daugiau mažiau yra „normalu“, – ištrūkusiam individui. Vilnius jai toks pats niūrus, svetimas, „geriantis“ kaip ir intelektualai, bohema, amžinai „girtų poetų draugija“ (p. 158). Itin kritiškai žvelgiama į kančios įsikibusius ir ja gyvus menininkus, tokius priešingus indų gyvybingumui. Atsispiriant nuo „Agnijos magijos“ paantraštės („tik ne intelektualams“), turbūt galima kalbėti apie autorės radikalią ieškojimų pradžią, kai norėdama perkurti savo tapatumą, ji pirmiausia siekia griežtai atsiriboti nuo ankstesniojo gyvenimo įpročių. Tačiau romane labiausiai įtikina ne mokytojos Vilijos lūpomis dėstomos bekompromisio, teisingo gyvenimo tiesos, o būtent juslingi Agnijos „nuopuoliai“, plėšymasis tarp esamo ir trokštamo. Apskritai „Sapnų nublokštuose“ budistinės tiesos dažnai perteikiamos subtiliau – ne tiek ištransliuojamos tiesiogiai, kiek siekiama parodyti, kas nutinka gyvenant iliuzijomis (sapnuojant, neprisiimant atsakomybės nei už savo likimą, laisvę, nei už santykį su pasauliu). Įdomu, kad „Placebe“ didžioji dalis šios atsakomybės permetama niveliuojančiai sistemai.

Ne visi J. Ivanauskaitės veikėjai vienodai įdomūs. „Sapnų nublokštuose“ tie, kuriems mažiausiai simpatizuojama, aprašomi tik bendriausiais bruožais. Be to, įpusėjus romaną, jų likimai tampa gana nuspėjami. Tačiau tiek šiame romane, tiek „Placebe“ akivaizdi autorės pastanga įlįsti į svetimą kailį – pasakotojas, nors ir visažinis, lengvai nardo tarp skirtingų sąmonių, nestokodamas pašaipos ir ironijos: „Ar jūs lenkas? Svinarskis pasijuto tarsi purvais aptėkštas, bet jau nebebuvo laiko pasikeisti drabužių“ („Sapnų nublokšti“, p. 296). Čia esama ir švelnaus šaržavimo, pvz., į Svinarskio ieškojimus ir mokymą, galiausiai apsiskelbus nušvitusiuoju, žvelgiama atlaidžiai, gręžiantis į veikėjo praeitį ir socialines aplinkybes.

J. Ivanauskaitės veikėjai galėtų būti skirstomi į kasdieniškus ir ypatingus – pastariesiems, pvz., Vilijai, Agnijai, būrėjai Julijai ar Tenvarui, prieinami neeiliniai patyrimai, žinios ar mistinės galios. Tačiau nuo pakylos prabylantys veikėjai, pasiduodantys norui pamokslauti, neretai byloja apie autorės troškimą įtvirtinti savas doktrinas, pačiai užimti galios poziciją. Veikėjų sienos tarp savęs ir kitų – dažnai neperžengiamos, ypač įsikibus savo kitokumo. Gal todėl romantinė meilė dažnai regima kaip išsigelbėjimas.

Teksto pradžioje minėta D. Zelčiūtės knyga patvirtina, kad drovia, uždara save laikiusi (ir kitų laikoma) J. Ivanauskaitė kūrybą pasitelkė kaip tam tikrą pasąmoninį nuolydį – kūrė fantazijų, aistrų, susitikimo su šešėliu erdvę. Turbūt šį nuolydį išlaisvina didelė dalis literatūros, bet J. Ivanauskaitės kūryboje tai ypač ryšku. Čia legalizuojami mirties, pavydo, pykčio, seksualiniai instinktai, o žmogus žmogui kartais tampa vilku. Pasąmoninę kūrybos prigimtį patvirtino ir pati rašytoja, teigusi, kad kūrybai neretai pasitelkia sapnus ar besapnį miegą, o būsima knyga kartais užplūsta kaip nepertraukiamas srautas. Rašymo strategijoje, manau, tai pasireiškia asociatyviais srautiniais aprašymais, pasikartojimais, netikėtomis sąsajomis ar jausmingu tonu. Galbūt čia ir dalis jos prozos patrauklumo? Ji savotiškai laisvina – atvirai nagrinėdama nepatogias, „nepadorias“, tradiciškai ar moraliai nepriimtinas temas, J. Ivanauskaitė kuria skaitytojui saugią erd­vę visa tai išgyventi, pažinti ir galbūt pripažinti. Svarbu, kad kai kuriuose romanuose aktualizuojamos budizmo idėjos šių šešėlio apraiškų nepanaikina – nors autorė akivaizdžiai ilgisi sakralesnių patyrimų, skaidrumo ir vientisumo, bet pasaulį tebemato kaip priešybių ir įtampų lauką. Į šią pasąmoninę raišką įdomiai įsiterpia proto pastanga: refleksija, skvarbi ironija, skepsis, išskirtinai ivanauskaitiškas humoras ar absurdiški paradoksai. O kartais, kaip, tarkim, „Placebe“, pasakotojo tonas tampa nirtus dėl pasaulio – ne tokio, koks jis turėtų būti. 

Neabejotina, kad autorės klajonės po Rytus, absoliučiai kitokia kultūrinė aplinka grįžus dar labiau pagilino konfliktą tarp to, kaip yra ir kaip turėtų būti. Išvykimo iš Himalajų motyvas kartais pasirodo ir „Sapnų nublokštuose“: „Grįžusi į tėvynę, Baltoji Lelija pirmosiomis dienomis niekaip negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad visi aplinkui – mirę. Kaliningradas tapo pačiu tik­riausiu negyvėlių miestu, nors numirėliai čia inertiškai dirbo kažkokius darbus ir netgi pramogavo. Rytais jie skaitė laikraščiuose pranešimus apie valdžios ir verslo lavonus, o vakarais, susėdę prie televizorių, sustiklėjusiomis akimis stebėjo kitus mirėsius. (...) Vienintelė gyvybės forma buvo visur tvinkčiojantis įtūžis, pyktis, klaikus abejingumas“ (p. 355). Rodos, šiame grįžimo motyve jau bręsta ir „Placebas“. 

Beje, įdomu, kad visų trijų romanų pabaigos liudija vienokį ar kitokį pabėgimą nuo šio netobulo pasaulio rūpesčių.