Kobėlios Justīns. „dā dongou nematont, bet žemē jau žėnont“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2023.

 

„Dar dangui nematant, bet žemei jau žinant“ – taip pavadinta Justino Kubiliaus poezijos knyga. 

Bet ir ne taip, tikrasis jos vardas „dā dongou nematont, bet žemē jau žėnont“ – šiaurės vakarų žemaičių kalba. Šiauriniai žemaičiai – pats žemaitiškumo santirštis, ryškiausios dvasinės sublimacijos, maždaug tarp Viliaus Orvido ir Romualdo Granausko. Dabar pridurčiau: ir J. Kubiliaus. Atrodė, kad R. Granauskas savo tekstuose bus radęs tiksliausią žemaičių ir bendrinės lietuvių kalbos sąlytį – sintaksinį-intonacinį, su atsargiais žodyno įterpiniais. Bet yra ir kitas kelias, kurį renkasi J. Kubilius, – čīst žemaitiškā, kaip yra sakiusi Žemaitė. Kitaip užrašyti, kitaip tariami ir autoriaus pavardė, vardas. Pirma užrašyta pavardė, paskui vardas: Kobėlios Justīns.

Žemaičiai kalba savo prigimta kalba. Kitiems (ar kitiems reikalams, taip pat ir dialektologijai) ši kalba gali būti ir tarmė, ir potarmė. Su bendrine lietuvių kalba esame natūraliai suaugę, ji nėra dirbtinė, kilusi iš tų pačių šaknų. 

Rašyti poeziją pačia artimiausia kalba gerai ir poezijai, ir kalbai, ir rašančiam. Pirminis vienis. Kalba veikia kartu su gamta, darbais, daiktais, augalais, gyviais, su buvimu ir buvime. Kalbėti apie poeziją (bent man) lengviau bendrine lietuvių kalba. Abstrakčiam kalbėjimui sunkiau rasti tinkamų žemaičių sąvokų, raiškos būdų; nei fonetiniai, nei morfologiniai, o ypač sintaksiniai vertiniai nėra gyvi, gyvybingi, kalbėjimui stinga tikrumo. J. Kubilius bendrine lietuvių kalba yra parašęs ir gerą poezijos knygą „Tėvas: nerimo formos“ („Vaga“, 2001), ir filosofinių etiudų rinkinį „Prasmė – kaip gyvybė“ („Versus Aureus“, 2011). Tad kalbėjęs apie kūrybą bei jos prasmę tarsi iš kalbinės distancijos. O žemaitiškai rašo iš sąmoningo pasirinkimo. 

Kalbėjimui apie poeziją apskritai reikia distancijos, atstumo, kad tikriau matytum, girdėtum. Distancijos reikia gal ir pačiai poezijai, kad ją pradėtum rašyti iš gyvenimo atokumo, tarsi nutolęs, jau tik grįžtantis, matantis lyg ir tą patį, bet kitaip. Ta pati šviesa ant laukų, bet ir kita, perkeista nežinomos galios, laiko ir to, kas virš laiko. 

Kažkas yra giliau. Tik prigimtoji kalba savo takais į tą gilumą veda, kad ir pačiais paviršiais. Kalba, kurios kasdien nebevartoji, tarsi tampa šventa, skirta tam, ko kitaip pasakyti negalima, neįmanoma. Apie ką jau reikia tylėti arba galima bandyti bent prasitarti prigimtai, jei jautiesi tos prigimtos kalbos vaikas. Kai kalba pasitraukia iš kasdienybės, vis tiek pasilieka lyg kokiame saugiame apskritime. Iš jo ir perteka į poeziją. Nutiesia tegul vos įžiūrimą transcendencijos taką: dabar ir tada, čia ir ten. Taką, skirtą ir išėjusiems iš žemaičių kalbos žemės, nebeturintiems visos žemaičių kalbos. 

Skaitydama Justiną grožiuosi ir aiškinuosi kažką man svarbaus. Žinau, kad veizūs ėš tuolė; kad gal tikrai bijau bandyti per daug arti prieiti. Panašiai ir Justinas svarsto: „nu gėlesnė rašīma sulaika gīvenėma švėntoma baimė“ (knygos paskutinis viršelis). Gal tik iš toliau galima bent trumpam išvysti, ką Justinas vadina keista šviesa. Šiaurinė Žemaitijos žemė tikrai labiau apšviesta gal nuo jūros, gal nuo dangaus, lyg kitaip į tą žemę pasvirusio – yra Lietuvoj tas „šiaurės vakarū dongos“ („Mažuosės stacėjės“, p. 158). Kaip Birutei Baltrušaitytei egzistavo tai, kas galėjo būti tik po pietvakarių dangum. 

Sigitas Geda, minimas ir Justino knygoje, vienoj dienoraščių „Pratarmėj“ yra sakęs: „...kad galėtum save, o ir kitus gerėliau pamatyti, reikia šiek tiek atsitraukti, privaloma distancija, nuotolis.“ Iš nuotolio ir ta keista šviesa regima arba prisimenama – kaip vaiko patyrimas, kurio negali užmiršti, bet atsimeni tik iš kito (dabarties) laiko, iš kito puomietės skritulio. 

Atsiminimai, prisiminimai – iškylantys, nugrimztantys – yra žmogiškojo laiko vektoriai ir kelio ženklai, iš kurių žmogus atpažįsta ėjęs, buvęs, gyvenęs, mylėjęs, kentėjęs. Bet atsimena ne tai, kas vyko, o patį atsiminimą. Kuo greičiau į priekį, tuo labiau atgal. J. Kubiliaus filosofinė parabolė: „Važioudamė smarkē, atgal lek“ (p. 120). Vaikiškoj savo atminty liekantys žmonės saugūs – tokia yra Stapūnė, vaikystėje apkurtusi: „ana liguo kažkou žėnuojė, – kažkou ėš tėkruos pradiuos“. Ji neišklysta iš tėvų žemės ribų: „liguo vākštiuotom pagal sava vaikīstės, sava žemės puomietė...“ („XXI stacėjė. Stapūnė“, p. 134) „Sava žemės puomietė“ – gal tai ir būtų J. Kubiliaus poezijos prasminė ašis. „Puomietė – kon žmuogū gel ė gel“ (taip sakytų Varnių pusės žemaičiai), o Justino knygoje yra dar kažkas, kas „īr pamatū kūliūs, / gol roustūs, / gel puomietė tau...“ (p. 159)

Struktūros principas – eiliuotų ir neeiliuotų tekstų sankabos trijuose skyriuose, tad „eilieraštē ė stacėjės“. Tos stacėjės žemaičiams – tarsi jų Kalnai. Gal ir tikrai labiau giedamos, girdimos nei stovinčios ar matomos lyg paveikslai. Justino stacijos iš sintaksinių-intonacinių elementų, įspūdingiausiai supintų XIII stacėjuo „Kas bova ta šviesa?“ (Įsiminiau, kai tik buvo paskelbta, o kada tas buvo?) Pradžia, tiksliau, pradė: „...mėslėjo, ka sunkiausē suprontamė īr paprastėijē dalīkā: če anėi skaudē iškėlst, če apėntās kažkor gėlėi nugrimzt, ėlgam laikou doudamė tau ramībė“ (p. 85). Paprastas dalykas, o ir nepaprastas. Sunkios šienapjūtės dienos pabaiga („Šėndein jau esam dėdėlē nuvargė“, – ištaria jauna motina). Du pradinukai broliai, trečio dar nėra. Tėvas „jaunos ė baisē stėpros“ – taip atrodo vaikui, į kurio atmintį įsirašys šis ypatingas vakaras, tos keistos šviesos pasirodymas. „Ana bova dėdėlē švėlni, pasakītumi, ka minkšta, ana ruodies lėngva, bet anuo bova ė kažkuoks didilis sunkoms, bova skaidri, nuorintās ė panaši i pėina“ (p. 86). Pasakojama liguo (savas ir savitas prieveiksmis, daug dažnesnis negu pietų žemaičų „lygu“, „kaip“) atsimenant, liguo savo vardu, tuo ypatingu prasminiu ir stilistiniu dvigubinimu, kurį pirmoji „Sename dvare“ išbandė Šatrijos Ragana – ir maža mergaitė, ir suaugusi, gyvenimą iš gilios patirties reflektuojanti moteris. „Tiktā pu daugībės metu, ka Vėlniou gulies apėracėjē, tievs paklausė: „Kāp, Justi, misliji, a tėn kas nuorintās bova?“ Ėš karta supratau, aple kou uns. Ne akis, bet jau širdi, parvierė ta šviesa – ėš patiū anuos gėlomū veiziejuos i vedo pati dėdiuoji nelaimė – mėrtės veiziejuos...“ (p. 87) Dvigubas pasakojimas išplečia laiką ir erdvę, išryškina tėvą ir motiną, mamalę ir mamūnę, bočių, dėdes, gentį. Rimuoti eilėraščiai tikriausiai parašyti seniau – natūrali žemaičių intonacija lengviau įsilieja į laisvąjį eiliavimą. 

Pasakojama tarsi atsigręžus į gentį. Savosios genties kalba, intonacijos, nutilimai ir nutylėjimai. Kelių genčių suėjimai, susipynimai – kuršių, lyvių, latvių: ar prieveiksmis liguo nesusišaukia su latvių lyguo?.. Pavardės, vardai. Giminystės. Nei stacijų vienas, nei Kalnų vienas ar viena neatliksi. Bendrystės – nuo trobos, tako, kelio iki giesmės, iki pasijų. Formuliška: „Kas gėntėis – gėntē“ („VII stacėjė“, p. 44). Genčiai priklauso gyvi ir mirusieji. Motinos žodžiais: „Kor tiktā veizous – nier vėitas, / kad anū nebūtom“ („I stacėjė. Saulė pažemēs“, p. 25). Stacijų pavadinimai – lyg Kelio bendrinimai, ir Saulės, ir Dangaus, ir Žmogaus, ir Kryžiaus. Vardų mėnavuojėms – atminti, prisiminti. Prisiminti ir tuos, kurie yra netikri broliai ar netikros seserys. Aukšta moralinės laikysenos kartelė. Įspūdingas genties dokumentas – našlės, su septyniais mažais ištekėjusios, įėjusios į gentį, vedybų sutartis, kad jos vaikai neliktų nuskriausti, kad vieninteliam sūnui būtų iki mažiausio daiktelio viskas, kas motinos našlės paskirta, patėvio atiduota: „vėina dalgi, vėina kirvi ė veina luopėta...“ („V stacėjė“, p. 38) Žemaitiška nuostata: su daiktais gali išbūti, prasikurti. 

Knygos centras – antroji dalis „Tomsė so žalēs: 23 paveikslā, arba Stacėjės“. Ši vaizdo (ir žemaičių pasaulėvokos) formulė „tomsė so žalēs“ turėtų įsitvirtinti su J. Kubiliaus autorystės ženklu. Tai yra. Tikrenybė. Divonai, kapos, dubultos pirštinės, vilnoniai šalikai. Languotos skepetos. Gal net ne kasdienai daiktai, gal skirti kažkam, kas iš kasdienos pakelia, kas arčiau šventumo, bent šventiškumo: divonas, kapa. Žemaičių (ir apskritai lietuvių) etnografinis opartas ryškiausias tekstilėje – tai buvo puikiai išryškinta Kazio Varnelio muziejuje surengtoje parodoje. Jūda so žali – žemaičio akis tas spalvas tikrai išskiria. Motinos žodžiais:

 

da vīresnioujė seserė mona, 

vėsuos suoduos audiejė

Stanislava.

 

Anuos dėvuonā bova 

daugiausē tomsė so žalēs.

Tomsoms tas – pati žemė, 

žaloms tas – žėima eglės. 

„XI stacėjė“ (p. 75)

 

„Pati žemė“ – didžioji suverenė. Valdovė. Dar dangus nemato to, ką žemė jau žino, – pasakyta ir knygos pavadinimu (eilutės iš vieno savičiausių mitologinės prasmės eilėraščio „Kas īr uns tuoks?“). Žemės ir dangaus priešstatoj, vienybės trokštančioj, žemaitis stos žemės pusėn, nors ir gerai žinodamas, kad:

 

Baisi tavie, žemė, īr sīla, 

je nepalėidi ni par pieda,

je stėpriau neg muotrėška vīra,

pri savės trauki, širdi 

jiestėnā jiedi...

„V stacėjė“ (p. 38)

 

Gal kalbinio savitumo vinis ir yra ta reikiamybės, būtinybės dviguboji raiška: jiestėnā jiedi, jostėnā jonto, būtom bovusi. Tas liōb laisvumas (liōb atbiegti, dvėratēs atvažioutė...). Vietovardžiai, gimtoji Kernū suoda, Muosėdė parapėjė. Erla: „mes buvuom Erlas vākā; vākā opės“ („XIX stacėjė“, p. 114). Artimiausias Justinui turbūt ir bus R. Granauskas, bet ir Marcelijus Martinaitis, dar Raimondas Jonutis, dar Tomas S. Butkus, formulės „Ka žemė bova brongesnė ož duona...“ autorius. Neapeinamas Simonas Daukantas ir gilesnis mitinis podirvis – senosios Junkienės pasakojimas apie egles, kurių niekas negalėjo „rautėnā išrautė“: „tuos aukštas, tuos senas ė joudā žalēs eglės dā ė dabā šniuokšt, dā ė dabā kap muotinas stuov... vuo kažkamė ož anū, kor sunki saulė leidas, alsou dėdėlė vundinis – tėi anuo, žaltė, nomā“ (p. 125).

Didelė yra J. Kubiliaus knyga, sunku ją aprašyti. 

Pajudini vieną, pasirodo kitas klodas. 

Baigsiu pasakydama, kad graži ir svarbi ši knyga. 

Gražiai išleista, tamsiai su žaliu, su seno rašto grafika.

Kad skaitytina ir permąstytina. 

Kad įsidėmėtina mintis iš puikiosios XIII stacijos: „Daug vieliau ton pamatini vėskuo, kas tiktai īr, dalīka įvardīsio savėi kap būtėis, vėsa svieta ė žmuogaus dvasės, anuo prigimtėis tarmėškoma“ (p. 91). 

Tarmė pagal J. Kubilių – pirminė, pamatinė, laisva viso ir visa ištartis. 

 

2023 m. kovas

 

Viktorija Daujotytė – literatūrologė.