Eugenijus Žmuida. Broma, atverta ing viečnastį, arba Narcizo š. kalno papėdėje

Štai knyga. Romanas, kaip skelbia antraštė. Bet ar Narcizas gali parašyti romaną? Klausimas retorinis. Romano – meilės linijos – knygoje nėra. Narcizas myli tik save. Šiek tiek šeimą, šunį – kaip savo dalis. Narcizo nuomonė apie save – pati geriausia. Todėl yra ne jis, bet Jis. Jis taria. Jis rašo. Narcizui atrodo, kad kiekvienas Jo Žodis reikalauja Kalno. Kiekviena mintis – Pergamento. Todėl Narcizas rašo ir žavisi savimi: „Nebijau neturėti laiko. Neturėdamas laiko per pastaruosius septynerius metus parašiau daug daugiau, negu tada, kai laiko turėjau. Kūryba nepriklauso nuo turimo laiko dydžio, nes ji nepriklauso laikui“ (p. 58). Taigi Narcizo kūryba nepriklauso laikui. Ji skirta amžinybei.

Gintaras Bleizgys. „Karmelio kalno papėdėje“. ‒ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017
Gintaras Bleizgys. „Karmelio kalno papėdėje“. ‒ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Kaip Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno Murk­lys, Jis rašo apie savo gyvenimą, vertą plunksnos. Gyvenimas teka laike, ir Narcizas pažymi datas. Taip formuojasi hagiografinis egodokumentas. Ainiams bus smalsu sužinoti, kaip bėgo Jo dienos, kiek daug jose būta prasmės ir gelmės. Jis nuolat rūpinasi savo kūnu, sveikata, šviežumu. Sužinome, kurias sanatorijas mėgsta, kaip vyksta masažas („Masažuoti pradeda nuo pėdų. (...) Masažuoja vieną koją, paskui – kitą, tada nugarą, tada guluosi ant vieno šono, ant kito, paskui ant nugaros, ji spaudžia iš viršaus mano krūtinę“, p. 277), ant kokio čiužinio miega, apie ką kalbėjosi soliariume. Viskas užfiksuota, pavyzdžiui: „Nubudęs padarau pratimus akims, pavalgau, nusiprausiu ir važiuodamas į darbą nusprendžiu, kad būtinai noriu pasiskiepyti nuo erkinio encefalito“ (p. 238). Dažniausiai Narcizą matome nuosavo namo balkone. Kaip dera pusdieviui, Jis bendrauja su kosminiais kūnais – dangumi, saule, vėju. Iš jų semiasi jėgų, įkvėpimo.

Kadangi kiekvienoje akimirkoje glūdi amžinybė, net menkiausias judesys ar mintis fiksuojama kaip didi tiesa, ženklas sau ir kitiems. Gili prasmė suteikiama tam, kaip romano personažai Gintaras ir Ramunė vedžiojo šunį, kaip darželyje augo gėlės ir švietė saulė. Oro aprašymui skirta daug vietos: „Graži, saulėta diena. Jau pusantros savaitės saulėtas oras lyg tyčia būna kaip tik tuo metu, kai negaliu degintis: esu arba darbe, arba bažnyčioje, ar kokiuose renginiuose“ (p. 71); „Smagu, kai šviečia saulė. Šiandien ji šviečia visą dieną“ (p. 350). Jautriai papasakota, kaip Jis neužmušė musės, įsiveržusios į asmeninę erdvę – antro aukšto balkoną („Dar nuo senų laikų, nuo ilgamečių rytų kovos menų treniruočių yra likęs tas greitis: galiu tiesiog ore užmušti skrendančią musę“, p. 35). Apie tai, kaip šį kilnų poelgį įvertintų šv. Kryžiaus Jonas („jeigu dabar į mano kambarį įžengtų“), galima pasiskaityti 35 ir 36 puslapiuose.

Narcizas yra Dievo kūrinys, todėl, mylėdamas save, myli Dievą. Galiausiai Jis tampa dvasininku – baptistų diakonu (kaip ir stačiatikių diakonas, Jis gali turėti šeimą). Kur tarti minias išganantį žodį šalyje be kalnų? Bažnyčioje. Taip, ten jį rasime. Budės, kalbėsis su atėjusiais, dvasiškai padės. Bet Jis – ne nuskriaustųjų guodėjas. Jis karys. Jis smogia ir nukerta. Kas stoja prieš Jo valią, kas Jį sunervina, kas agresyviai pažiūri – gauna, ko nusipelno. Ilgas nukirstųjų sąrašas – ne tik žmonės, bet ir šunys („Tiesiog negalėjau susilaikyti ir riaumodamas puoliau tą šunę. Norėjau mirtinai su ja susigrumti“, p. 109).

Pagal hagiografinio žanro kanoną, pateikiamas ir ekskursas į vaikystę, tiksliau, paauglystę, panašią į visų mitinių didžiavyrių, kuriems tenka neeiliniai išbandymai. Jis auga šeimoje be vyro, todėl privalo nuo priekabiautojų apginti savo mamą. Anksti Dievas pašaukė savo karį, anksti buvo patiestas pirmasis netikėlis. „Nuo to įvykio pradėjau suvokti, jog nugali ne stipresnis, bet žiauresnis. Baisus žiaurumas gimė ir subrendo manyje, vis kurstomas santechnikų, elektrikų, vairuotojų ir kitokių „tikrų vyrų“ (p. 261). Būsimo diakono gyvenime liko vien taikiniai, nes „[ž]emėje, laikiname žmogaus kūne gyvenantis Dangaus karalystės pilietis – tarsi koks desantininkas, išmestas toli į priešo teritoriją, saugomas pačios galingiausios, nenugalimos dangiškos kariuomenės, turintis įvykdyti jam paskirtą užduotį (misiją)“ (p. 93). Misijai angažuotasis turi nuolat rūpintis savo kūnu, palaikyti formą: „Kovotojo korpusas turi tapti „uola“, kurios ypatybės – tvirtumas ir pastovumas, ir kuri koordinačių sistemoje išlaiko stabilią padėtį žemės paviršiaus atžvilgiu. Kojos ir rankos tampa kardais, ietimis, botagais, kriokliais ir dar daug kuo (...)“ (p. 196); „(...) dvylika atsispaudimų ir dvi minutės smūgių į sofą, dvylika atsispaudimų ir smūgiai (...). Prieš pusantrų metų keletą mėnesių treniruodavausi triskart per dieną. Ramunė galvojo, kad išprotėjau“ (p. 224).

Olimpe, t. y. savo balkone, Narcizas ne tik mėgaujasi saule, treniruoja olimpinį kūną, bet ir mąsto aukščiausiomis kategorijomis. Lyg Paskalis aprėpia visumą ir praneša karčią tiesą: „Juk prieš Dievą mes visi esame tik menkapročiai, rūkuose paskendę bėdžiai – nesuvokiantys nei savo kelių, nei savo laiko“ (p. 12). Mąsto ir apie meną, bet ne apie kasdienį. Narcizas-dia­konas skelbia tikrojo meno manifestą: „Menininkas neturi savęs susieti su kultūriniu, politiniu ar kitokiu visuomenės gyvenimo tarpsniu, (...) menas, kuris per daug susieja save su kaukėmis, rizikuoja tapti tam tik­ros grupelės, dvarelio, politbiuro menu – iliustracija, dekoracija. Toks menas praranda fundamentalias atramas ir dažniausiai išnyksta su tuo periodu, ta politine, kultūrine ar ekonomine scena, kurios dekoracijomis tapo“ (p. 21). Taip į šiukšlyną nurašoma visa lietuvių literatūra, kuri krimtosi dėl būrų, lietuviško rašto, istorijos, nepriklausomybės ir t. t. Pasaulio kultūra, žvelgiant nuo Kalno, ne ką vertesnė.

Liūdna ir prie žemiškojo meno prigludusio mokslo padėtis. Diakonas pateikia iškalbingą pavyzdį apie mūsų literatūros korifėjų, taip pat Dievo tarną: „Kiek man tekę skaityti Maironio poezijos interpretacijų, nė vienas tyrinėtojas nekalbėjo, kad tas Maironio „dūmas“ yra Senojo Testamento „dūmas“. (...) Didžioji lietuvių literatūros tyrinėtojų problema – dauguma jų nėra skaitę Biblijos. (...) Jie kalba apie Maironio kūrybos paraštes, bet ne apie esmę“ (p. 51).

Narcizas geriau nei literatūrologai ir kiti žino, kaip rašyti visavertę literatūrą: „Norint kurti išliekamąją vertę turinčią literatūrą, reikia išdaužyti, išsprogdinti visas normas ir standartus, visus stereotipus“ (p. 34). Būtent taip rašo Narcizas, paragindamas save skambiu šūkiu „nesigręžiok atgal, Orfėjau“ (p. 34). Kas gi lieka išsprogdinus visas normas ir stereotipus? Tenka pastebėti, jog tokiame gryname užrašyme nieko ir nelieka. Todėl gali praleisti dešimtis puslapių: liks dar dešimtys ar net šimtai tokių pat – apie Narcizą, jo šunį, vienodas jų dienas. Tačiau net ir skaitydamas nuobodžiausius puslapius nesuprasi, ką Narcizas dirba. Vis važinėja po Lietuvą („Šiandien darbe kiek laisvesnė diena. Užtat kita savaitė prasidės neblogu krūviu: pirmadienį važiuoju į Kupiškį, antradienį – į Kazlų Rūdą, trečiadienį dešimtą ryto turiu būti Telšiuose (iš namų reiks išvažiuoti prieš šešias), o vakare dar turiu suspėti į Radviliškį. Ketvirtadienį – visą dieną susitikimai Vilniuje. Penktadienį būtų gerai nuvažiuoti į Lazdijus, o ta proga užsukčiau dar ir į Kučiūnus, į kapus“, p. 364–365), po pasaulį, dalyvauja kažin kokiuose verslo susitikimuose. Tik apie tryliką knygynų užsiminta konkrečiai: „Pardaviau knygynų verslą. Nuostolingą, sukėlusį man daug įtampos. Įsigijau jį lygiai prieš penkerius metus, tikėdamasis, kad su knygomis dirbti bus leng­viau negu su verslo konsultacijomis“ (p. 134–135). Taigi tai stambus verslininkas. Kaip ir dera stambiam verslininkui, yra sėdėjęs kalėjime. Apie tai ne kartą užsimenama. Lyg ir suglumus. Bet didžiuojantis: tai buvęs Dievo pirštas, patvirtinąs Jį – išrinktąjį ir pateptąjį.

Apie ką, be Narcizo, ši knyga? Apie kinologiją ir teologiją. Tai, pasirodo, glaudžiai susiję: pavyzdžiais apie šunį ir jo šeimininką įrodomas Dievo buvimas. Taip pat apie meną iš dangiškosios perspektyvos. Narcizas ir pats menininkas. Jis nuolat važinėja į susitikimus su skaitytojais (su Valentinu Sventicku). Tačiau be važiavimo ir susitikimo fakto nėra jokio įspūdžio nei iš aplankyto miestelio, nei iš paties susitikimo, lyg renginiuose žmonių nebūta, vien kėdės. Skaitytojai – paprasti žmonės, todėl Narcizui neįdomūs. Vis dėlto tikrinių vardų knygoje nemažai. Kas tie išrinktieji? Šių personažų vardai ir pavardės girdėti, pagarbiai ir tiksliai užrašyti: Ramūnas Gerbutavičius, Rimvydas Stankevičius („Abu intensyviai rašome ir leidžiame knygas“, p. 33), Mindaugas Nastaravičius, Alvydas Šlepikas, Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Brigita Speičytė, Mindaugas Kvietkauskas, Vladas Braziūnas ir kiti. Nesuklydome – tai to paties Olimpo gyventojai, rašantieji. Gražiai juos paminėjus, nemaža tikimybė, kad ir jie tave paminės viešojoje erdvėje, pasidžiaugs. Literatūriniai ir vertybiniai mainai.

Tiesa, dažnai primenama, jog aukščiau visų esąs Dievas, prieš kurį mes – tik akli šunyčiai. Dėl metafizinio įsipareigojimo ši knyga – pusiau teologinis traktatas, pažiūrų apie Dievą išdėstymas. Jei toks svarbus Dievas, turi būti ir velnias. Jis yra. Šio padaro buvimą diakonas gražiai ir paprastai išaiškina. Pradžioje, aptariant Kristaus nukryžiavimo sceną, velnias veikia savarankiškai („Jei jie būtų Kristų apgynę ir Jis nebūtų buvęs nukryžiuotas, žmonija nebūtų išganyta. Išsipildytų pats didžiausias šėtono troškimas“, p. 41). Taigi šėtonas troško pražudyti žmoniją, bet Kristus išgelbėjo. Tačiau vėliau autorius, įsijautęs į teologinius įsivaizdavimus, atsiriboja nuo tradicinio Dievo ir velnio dualizmo ir įdarbina baisųjį šėtoną Dievo mašinoje: „(...) jis paprasčiausiai tobulos Dievo tvarkos pasaulyje vykdo savo funkciją. Metafizinės kloakos funkciją. Šėtonas šalina iš būties į nebūtį tai, kas daugiau „nebeegzistuos“: atlieka „būties srutų“ išsiurbėjo funkcijas“ (p. 86).

Diakono ir šėtono veikla panaši – abu dirba ilgalaikiame Dievo projekte „Dangus–Žemė–Dangus“. Kiek panašios ir pažiūros, ir veikimo metodai. Iš aukštai žiūrint, žmonių kaip ir nėra: „Čia mėginu pasakyti, kad daugybės mus supančių žmonių tiesiog nėra. Jų nėra, žiūrint iš amžinybės, iš Dangaus karalystės pozicijų, jie yra tik kaip šešėliai ir draiskanos laike“ (p. 89). Štai žmonės susirinko į Martyno Levickio koncertą pagal Vivaldi muziką. Tai, ką daro M. Levickis, yra „absoliutus popsas. Niekada nenorėčiau, kad kas nors iš mano kūrybos darytų tokį popsą“ (p. 236). Visai pagrįsta baimė. Dar apie žmones: „Nė velnio jie apie muziką nesupranta (...). Iš tikrųjų jie stebisi ne muzika, o pasauliu, kurį matytų kasdien, jeigu galėtų kelioms minutėms išlįsti iš savo peliuko urvelio, apsiuostyti apsidairyti, išeiti iš savo prarasto, atimto, negyvento, pro šalį praėjusio, šūdmalystėmis grįsto laiko“ (p. 235). Kaip gi reikia gyventi, kad nepelnytum Narcizo paniekos? Reikia gyventi krikščioniškai. O krikščionių tikrasis gyvenimas vyksta ne čia, ne laike, o kitame matmenyje: „Krikščionis, kaip Kristaus kūno, Kristaus nuotakos sąnarys, jau dabar sėdi už stalo – vestuvių su savo mylimuoju pokylyje. Tas pokylis yra amžinybėje“ (p. 92). Kas „sėdi už stalo“, pirštais nerodysime.

Nors Narcizas vis stebisi, kaip intensyviai gyvena, skaitytojui nuobodu: siužeto nėra, o pasakotojas niekuo nesidomi, dėl nieko nesikremta ir niekas, išskyrus jį patį, nedomina. Net ir aukštoji knygos gaida – krikščioniškosios tiesos – atmintinai žinomos. Tiesa, Narcizas skaito šiuolaikinius poetus, dažnai – savo paties knygas, tačiau skaitymo eksplikacijų ar vertinimų nėra. Apskritai sunku knygoje rasti grožinės literatūros fragmentą. Jokios story, asociacijos, metaforos, jokio originalesnio palyginimo, charakterio ar peizažo – tiesiog pribloškiantis vaizduotės ir išprusimo skurdumas. Taip rašyti gali devyni iš dešimties, bet autorius įsivaizduoja išsprogdinąs ir laužąs visus stereotipus. Nuveiktą darbą, kaip dera grynakraujam Narcizui, pats įvertina aukščiausiu balu: „(...) nesugrąžinamai praėjo 2015-ųjų vasara. Ji buvo galinga. Gyvenau iš visų jėgų – taip, kad net užkimau“ (p. 246). Nei šioje frazėje, nei visoje knygoje jokio sąmojo, o žmogus be humoro dovanos baisokas dėl dviejų priežasčių.

Autorius, įtikėjęs, kad jei išleido knygą, tai, anot Alfonso Nykos-Niliūno, įsigijo „rašytojo bilietą“ visiems laikams, baugina grafomaniškąja agresija: „Būna, kad pavargstu taip, jog atėjus laikui nebegaliu taip paprastai sėsti ir rašyti, turiu pagulėti – geriausia būtų pamiegoti, bet kur čia užmigsi, žmogau, uraganiniai srautai eina per sąmonę. Paguli toks pusiau atsijungęs, apalpintas – ir į kūrybinį darbą. Į pašaukimą, kuris šaukia taip, kad net dėdamas į kelnes negali neatsiliepti“ (p. 309).

Kitas aspektas susijęs su religija. Krikščioniškosios dogmos knygoje vardijamos su pradžiamokslio uolumu: „Dievo suskaičiuoti plaukai ant mūsų galvų“ (p. 124), „Dievui visa yra kaip ant delno“ (p. 130), „tik Dievas žino, kas mums geriausia“ (p. 139). Šias knygoje kartojamas „tiesas“ išpopuliarino ne tiek Biblija, kiek citatos iš jos, pirmą kartą gausiai pažertos nepralenktame hite – aštuoniolika kartų perleistoje Mykolo Olševskio „Bromoje, atvertoje ing viečnastį“ (1753). Apie „Bromą“ mūsų autorius tikriausiai negirdėjo ‒ trafaretinės mišių frazės kartojamos su pasija, būdinga sovietinio ateizmo išgarintai sąmonei, netikėtai atradusiai Bibliją ir „praregėjusiai“. Nors ir įgrisusios, šios „tiesos“ yra vienintelis knygą gelbstintis literatūros krislas ‒ perpasakojamų citatų meniškumas išlieka ir nykiausiame kontekste. Nors „Broma“ pusantro šimtmečio audrino valstiečių sąmonę, G. Bleizgio foliantas neturi nė mažiausio „spėko“ supurtyti bedievio dūšios.

„Karmelio kalno papėdėje“ diakonas Dievo pasaulį laiko tobulu, bet išties jo nekenčia. Tuo jis primena religinį fundamentalistą ir matematikos adoratorių Adomą Jakštą. Panašumas pribloškiantis. G. Bleizgio knygoje iškyla A. Jakšto idėjos, dėstytos garsiajame 1926 m. ginče su Vincu Mykolaičiu-Putinu. Pastarasis gynė žmogaus kūrybos autonomiškumą, o ortodoksas A. Jakštas menininkus vadino tik „kūrėjėliais“ („Visų sričių kūryba kyla iš Jo, priklauso Jam, žmogus (ar matematiškai, ar poetiškai, ar skulptūriškai) moka tik mėgdžioti. Dažnai vargšai mėgdžiotojai menininkai pamiršta, kad jie tėra mėgdžiotojai, ir ima savo kūrybą kelti aukščiau Dievo nurodytų žmonijai tiesų. Į ką man panašūs tokie menininkai? Į vandens pripiltoje vonelėje sėdinčius ir perdžiančius vaikučius. O tokių pasipūtėlių kūryba man panaši į bezdalus“, p. 270). Dar viena paralelė su V. Mykolaičiu-Putinu: „Altorių šešėly“ baigiasi protagonisto pasitraukimu iš kunigų luomo, o G. Bleizgio „Karmelio kalno papėdėje“ – pranešimu apie tapimą dvasiškiu.

Nors kūrybinės žmogaus galios suniekinamos, sava kūryba vadinama gražiausiais vardais. Apsidrausdamas nuo kritikos, laiške kitam „olimpiečiui“ Narcizas rašo: „Kažkas yra ne taip, mielas Rimvydai, su dabartine lietuvių literatūros „kritika“. Švelniai tariant „ne taip“. Nes tie kritikai yra kirmėlių lygio, todėl ir puola valgyti rožes. Skirtingais kodais mes kalbamės. Skirtinguose pasauliuose gyvename. Mūsų reikalas – rožės, jų reikalas – mus graužti. Pavasarį kirminėlių nebeliks (gal užaugs nauja vada), o mes iš naujo krausime žiedus, nes daug geriau (gražiau?) yra mirti kraunant žiedus, negu iš pradžių prarasti šį gebėjimą, o tik po to numirti“ (p. 338).

Į XX a. pradžią, kai A. Jakšto tipo kunigai jautėsi turį teisę formuoti dvasinį gyvenimą, sugrąžina ir tokie imperatyvai: „Visos organizacijos ir iniciatyvos, kurios veikia ne po Bažnyčios autoritetu ir veda žmones ne į Bažnyčią, mano manymu, veda žmones į nieką. Į nežinia kur – į tuštumą ir nežinią“ (p. 300). Todėl pasaulį reikia gelbėti, ir knygos protagonistas stoja tai daryti. Palinkėsime jam sėkmės šiame sunkiame kelyje, o jį sutiksiantiems – pasiruošti būti išganytiems arba nukirsdintiems.

Skaitydamas G. Bleizgio kūrybą, atsiduri šalia asketo A. Jakšto, pasišovusio apsaugoti mūsų kultūrą nuo velnio išmislų – modernizmų, dekadentizmų, visokių tolstojų ar dostojevskių, bet kėlusiu siaubą net davatkoms, pravardžiavusioms jį sutanotu Velniu. Taigi, skaitydamas „Kalną“, jauti Druskiaus šnopavimą. Ir kaip toli tokiai religinei literatūrai iki Bernardo Brazdžionio... Šviesmečiai, kurie niekad nebus įveikti, ir archetipinis panašumas žmonių, fanatiškai kalbančių apie Dievą ir su tokia pat jėga nekenčiančių žmogaus. Tiesa, knyga turi pragmatiškosios vertės: ji rekomenduotina visiems, kuriuos kankina nemiga.


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 19:36:06)
Draugai