Iš pažiūros, naujoji Vandos Juknaitės knyga, autobiografinė apysaka „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“, pasakoja įvykius bei patirtis, kurie vienaip ar kitaip jau buvo paminėti ankstesniuose rašytojos kūriniuose. Tačiau, nepaisant to, kad siužetinė knygos linija yra lyg ir žinoma, yra šioje knygoje kažkas visiškai skirtinga. Skirtingumas susijęs su kitu atskaitos tašku, kitokiu žvilgsniu, kitokia pasakojimo perspektyva. Pati V. Juknaitė prieš keletą metų paskaitoje Lietuvos edukologijos universiteto studentams yra minėjusi tuščių rankų metaforą kalbėdama apie tai, kaip atrodo pasaulis, kai jose nebelieka nieko, kas atrodė svarbu, reikalinga ar prasminga. Ryškiausias šio kūrinio kitoniškumas būtent ir susijęs su tuo, kad jis parašytas iš tuščių rankų perspektyvos bei tylos užribio, kuriame natūraliai atsiduria senas ir sergantis žmogus. Globiančių delnų vaizdiniu prasideda ir baigiasi V. Juknaitės apysaka „Stiklo šalis“, bet joje yra daug nežinios, desperacijos ir šalčio. O naujoje knygoje į pasaulį žiūrima ramiu mylinčiu tuščių rankų žvilgsniu, kuris nieko nekaltina dėl sunkumų ir nejaučia nusivylimo kartėlio. Iš meilės ir tuščių, lyg ir nieko daugiau duoti nebegalinčių rankų perspektyvos yra paliudijama nepaneigiama gyvenimo visumos sąranga ir visuminis žmogiškumas, besiremiantys gyvenimo ir mirties sąsaja, jungiančia šią ir anapusinę tikroves į žmogui nepavaldžios visumos vienį, kurį galima būtų sieti su krikščioniškuoju „Tebūnie“. Skaitytojas jaučia, netgi, atrodytų, rankomis čiuopia sunkiai sergančios, kone nuolat fizinį skausmą patiriančios autorės intenciją paliudyti gyvenimo visumą iš meilės ir gilaus egzistencinio rūpesčio atskaitos taško per įsižiūrėjimą į savo praėjusį gyvenimą, į skaudžiai žmogų gniuždantį ir neigiantį sovietmetį, sudėtingą sąjūdžio metą, buvimą su sergančiu vaiku. Ir ta pulsuojanti meilės, rūpesčio ir gyvenimo vienovės energetika atveria skaitytojui galimybę išgyventi sukrečiančio grožio akimirką. Išgyventi tik menui ir literatūrai būdingą estetinę pajautą, dvasinio gyvenimo vertikalės plotmę, kuri keičia žmogų ir jo supratimą apie save patį ir pasaulį.

 

Vanda Juknaitė. „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Įprasta poeziją, o ne prozą laikyti aukštesne meno forma dėl minties intensyvumo, kondensuoto ir išgryninto žodžio. Poetas Rimvydas Stankevičius paskai­toje apie literatūrą yra sakęs, kad proza yra apie, o poezija yra tai, nes skaitydamas poeziją ne sužinai, o patiri. Naujoji V. Juknaitės knyga yra arčiau poetinės kalbos ir raiškos nei prozai būdingo kalbėjimo. Visada išsiskyrusi kondensuotu, minimalistiniu žodžiu, autobiografinėje apysakoje „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ rašytoja kalba dar taupiau, prabyla ypač išgrynintu žodžiu. Toks kondensuotas, įtemptas kalbėjimas išryškina tik menui būdingą žodžio daugia­planiškumą, jo dialogiškumą, gebėjimą, anot Michailo Bachtino, nurodyti į kažką už savo paties ribų, į nepasakytą svetimą žodį. Išgrynintas ir nuo kasdienos paviršiaus atitrūkęs žodis, nurodydamas į kažką už savo paties ribų, įgauna visuotinumo bei universalumo plotmę ir atveria plačią dialoginę minties erdvę, tarytum paliudydamas visos didžiosios literatūros ir visų didžiųjų pasakojimų esminę savybę – egzistencinę ir metafizinę gelmę. Ši gelmė sugriebia skaitytoją, nepaleidžia jo ir vedasi gilyn, padeda prisiliesti prie pamatinių gyvenimo klausimų, užmegzti dialogą su knygoje liudijamomis patirtimis, jas papildyti, pridurti kažką nuo savęs, taip sukuriant dar vieną, iš esmės trečiąją tikrovę, kurios iki skaitytojo susitikimo su knyga niekur nebuvo. Šiuo požiūriu V. Juknaitės knyga patvirtina Vytautui Martinkui labai rūpėjusią ir teberūpinčią estetinę literatūros gyvastį, kuri yra svarbesnė nei pažintinė ar kokia kita literatūrai priskiriama funkcija. Knygos redaktorius Valentinas Sventickas tiksliai susiejo šį sukrečiantį estetinį poveikį su žanrine kūrinio nuoroda: apysaka ir netikėta apysaka, o ne autobiografija, kurią lyg ir buvo sumanyta rašyti iš pradžių, nes sukrečianti metafizinė gelmė nustumia į šoną autobiografijai svarbią pažintinę gyvento laikmečio faktografinę plotmę, nors ji knygoje ir yra išsamiai paliudyta.

Svarbiausias V. Juknaitės kūrybos klausimas yra gyvybės ir pagarbos jai klausimas. Minimalistinis ir kondensuotas kalbėjimas lyg ir prašytųsi platesnių komentarų, tiksliau šie komentarai lengvai įsiterpia į dialogui atvirą knygos pasakojimo metafizikos erd­vę. Vienas iš tokių apysakos prasmes papildančių komentarų, yra fiksuotas Gedimino Kajėno pokalbyje su V. Juknaite „Viską praradęs žmogus atranda viską praradusį pasaulį“. Tai mintys apie suardytą gyvybės struktūrą, kai „vaikai auga sau, seneliai miršta sau“, todėl gyvenime, kuriame gyvybė atskirta nuo mirties, pagalbinės savižudybės kapsulės įteisinimas tampa natūraliu pasirinkimu. Kiek vėliau šie klausimai vėl iškilo pokalbyje su Jolanta Kryževičiene. Rašytoja, paklausta apie knygos atsiradimo kontekstą, grįžo prie pagrindinės kūrinio intencijos: paliudyti visuminį žmogiškumą, paaiškinti, kuo jis remiasi ir kas jį palaiko ir kodėl visuminis žmogiškumas nebeįmanomas šiandienos pasaulyje. Taip atsirado prasminių sąsajų tarp apysakoje liudijamos visuminės gyvybės sąrangos ir minčių, išsakytų pokalbyje su G. Kajėnu: mirties patirtį eliminavusi šiandienos tikrovė, eliminuoja ir patį gyvenimą bei jo tęstinumo pojūtį („vaikas turi žinoti, kas yra gyvenimas“, p. 40), todėl netekusi metafizinės gelmės ir šaknų netekęs, tik paviršių beužčiuopiantis šiandienos pasaulis renkasi jo racionalų patogumą atitinkančią ir patvirtinančią gyvenimo ir mirties sampratą.

Knygoje „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ gyvenimas, gyvybė ir pagarba jai liudijami įvairiomis formomis ir ideologiškai priešingų laikmečių kontekstuose. Plati pokario bei pirmųjų sovietmečio dešimtmečių bado, tremties, melo ir nuolatinės baimės panorama suvedama į šią realybę apimantį simbolį gavarilką, kuri „nuo ryto iki vakaro malė apie komunizmo statybos laimėjimus, industrializaciją, elektrifikaciją, kosmoso ir plėšinių užkariavimą“ (p. 14). Susieta su pasikėsinimu į tylą, kuri būtina savęs bei pasaulio suvokimui, gavarilka apysakoje įgauna egzistencinę pasikėsinimo į žmogiškumą prasmę. Kitas sovietmečio realybę apibendrinantis simbolis yra internatas, kelis kartus šmėkštelėjęs ankstesniuose V. Juknaitės kūriniuose, šioje knygoje įgavo konkrečias pasikėsinimo į žmogiškumą apraiškas: tai kontūzyti karininkai, pakviesti užimti internato klasių auklėtojų vietas, nuolatinis smurtas, priverstinis viešumas ir šeimos ryšių naikinimas, paženklintųjų „inkubatoriaus viščiukų“ stigma: „Į mus žiūrėjo. Einančius per miestelį voroje į mus žiūrėjo, kartais žmonės net sustodavo vietoje. Mes buvome niekieno“ (p. 23). Kaip atsvara šiai dirbtinai kurtai „naujų žmonių“ gyvenimo tikrovei, „dirbtinei gyvenimo mechanikai“, knygoje veriasi beribė gimtojo kraštovaizdžio laukų ir dangaus perspektyva – „po debesynais ir žvaigždžių lietumi“ (p. 55), tiksliausiai nusakyta autorės tėvo žodžiais: „Tai ar gali būti geriau, kaip lauke? / Ir priekin pasižiūri, ir atgal pasižiūri“ (p. 36). Priklausymas vietai, įsišaknijimas joje yra „skaidrios vienybės su supančiu pasauliu“ (p. 56) išgyvenimo būtinoji sąlyga, tai suvokimo, kad „už gyvenimą nieko daugiau nėra“ (p. 55) pagrindas, nes „jų gyvenimo supratimas visada pranoks tavo knyginę išmintį“ (p. 56). Todėl „jų kietos ir besąlygiškos ištikimybės“ (p. 57) išdavystė prilyginama nusausintai pelkei, atkirstomis vandens gyslomis nebepajėgiančiai maitinti piliakalnio ir kalvų viršūnių. Kaltė dėl šios išdavystės yra nepanaikinama ir amžina.

Reikšminga, kad beribės tylios erdvės perspektyvoje gyvenantys žmonės savuosius gyvenimus grindžia krikščioniškojo tikėjimo tiesomis, kurios reiškiamos ne žodžiais, o konkrečiais veiksmais – taip atveriama, atrodytų, paprasta, bet iš tiesų viena didžiausių metafizinių tiesų apie rūpesčiu ir pagarba tokiam pačiam kitam pasireiškiantį gyvybės vienovės potyrį. Tai svarbiausia prasminė knygos ašis, kurios raiškoje esmingai dalyvauja akių ir žvilgsnio kontaktas. Ryškiausi pagarbios vienybės su gyvybe ir gyvenimu epizodai – tėvo į užstalę sodinamas Kukurėlis, kalbėjęs „su viso pasaulio radijo stotimis“ (p. 37), tėvas, prieš mirtį bučiuojantis dukrai ranką ir taip išreiškiantis dėkingumą jai, sudegusioje, žolėmis apaugusioje sodyboje sutiktas ir autorės akyse tą pačią gyvastį atpažinęs janotas. Ta pati gyvybė, tik jau pripildyta džiaugsmingos vilties, šviečia atvirame Sąjūdžio metų, o ypač Baltijos kelio žmonių žvilgsnyje į kito akyse spinduliuojančią tokią pat laisvės vilties galybę. Tarp yra kančia ir skausmas kaip tikrumo garantai, tarp yra motinos išgyvenimai, kuri, žvelgdama į sergančio vaiko akis, jose mato ne tik ligą ir siaubą, bet, popiežiaus Pranciškaus žodžiais, geba suvienyti tiek gražius, tiek negražius gyvenimo dalykus, kad jie taptų visuma, geba savo širdies žvilgsniu palaikyti svajonių ir konkretumo vienybę.

Gyvenimas, besiskleidžiantis tarp gyvybės ir mirties polių ir sudarantis prasminį autobiografinės apysakos „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ pagrindą, yra svarbus ir šios apysakos struktūrinis-kompozicinis komponentas, patvirtinantis, kad V. Juknaitė siekė ne papasakoti savąjį gyvenimą ir vidinių supratimų kaitą (tai svarbu autobiografijos žanrui), o pasakojimu išryškinti ir sukonkretinti tam tikras prasmes, kurios, anot Wolfganto Iserio, kitaip būtų neprieinamos. Formuojamos prasmės intencionalumą ypač išryškina apysakai struktūriškai svarbių sandų – pradžios ir pabaigos – gelminis semantinis ryšys, besiremiantis mirties ir gyvybės sąveika. Daugialypė šių sandų prasmė tarytum juosta apjuosia intencionaliai formuojamą visuminį gyvenimo vaizdinį. Pradžia priklauso ligai ir negaliai, žvilgsniui iš tyla paženklinto anapus, o pabaiga liudija gyvenimą ir jo tęstinumą: keturmetei Gertrūdai bandant pamokyti sunkiai bepaeinančią močiutę vaikščioti, atsiveria plati visuminio žmogiškumo erdvė.

Trijų Karalių dieną V. Juknaitei už autobiografinę apysaką „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ buvo įteikta Rašytojų sąjungos premija. Trijų Karalių vaizdinys krikščioniškoje tradicijoje glaudžiai susijęs su nematomos, tik nujaučiamos transcendencijos potyriu, akivaizdžiai žymi apdovanotos knygos specifiką: neapčiuopiama metafizinės gelmės energetika vilioja, žavi ir nepaleidžia skaitančiojo, atverdama tikrąją literatūros paskirtį – dvasiniu matmeniu keisti žmogaus pasaulį. O tai yra tiesiog gražu, nors skauda ir sukrečia.