Lina Buividavičiūtė. Mūsų meilės ir nemeilės karai

Su lazda neišmuši mano polinkio teminėms knygų apžvalgoms. Muštis gal ir nereikia, nes šįkart tema labai fundamentali. Ar yra pasaulyje fundamentalesnis reiškinys nei nuolatiniai karai dėl meilės ir dėl nemeilės. Prie (ne)meilės, dėl kurios kariaujama, neišvengiamai šliejasi geismas, beprotybė, absurdas, frustracijos ir mirtis. Zeruyos Shalev „Meilės gyvenime“ ir Normano Mailerio romane „Nuogieji ir mirusieji“ yra viskas, ko reikia (ne)geram gyvenimui ir dar (ne)geresnei jo pabaigai. Ir dar – literatūrai. Du skirtingi kūriniai, dvi skirtingos kovos. Moteris ir vyras. Pirmasis asmeninis ir Antrasis pasaulinis karai. Santūresnis pasakojimo tonas ir vitališkumo srovė. Susitinkama frustracijos ir praradimo taške – skaitytojo sąmonėje.

 

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“. Iš hebrajų kalbos vertė Olga Lempert. – V.: „Sofoklis“, 2017.

Perkratau atmintyje kultūrinės spaudos archyvus ir neaptinku gausesnės Z. Shalev romano „Meilės gyvenimas“ refleksijos. Knygą pristatė Audrius Ožalas, Vytautas Bikulčius paskelbė, kad ji yra antra jo 2017 m. skaitytų geriausiųjų knygų sąraše. O pasaulinėje erdvėje kiek kitaip – knyga įtraukta į prestižinį „Der Spiegel“ sąrašą „20 geriausių kūrinių pasaulyje“ (per pastaruosius 40 metų).

Imu romaną į rankas ir jau antrą kartą per praėjusius metus šyptelėjusi iškart susiraukiu. Knygų pavadinimai nenuteikia labai intelektualiai. Palyginkime: Lenos Andersson romanas „Estera. Romanas apie meilę“ ir Z. Shalev „Meilės gyvenimas“. Šypteliu, nes intuicija sako, kad tai tyčia sukonstruoti kabliukai. Susiraukiu, nes dalis potencialių skaitytojų gali spręsti apie knygas iš viršelio. Rizikuoju gauti galvon kitų intelektualų mestu akmeniu, bet atkreipiau dėmesį ir į abiejų romanų leidyklas, jų pasirenkamų kūrinių tendencijas. Savaime kokybės tendencijos neužtikrina, bet šiuo atveju – pasiteisina.

Taigi. „Meilės gyvenimas“. O gal greičiau – obsesijų gyvenimas, beprotybės gyvenimas, skausmingo brendimo (ar jis būna kitoks?) pasakojimas, Biblijos rečitavimas, archetipiniai modusai, aistra griauti, (ne)meilės kūrinys, kuriame nėra kūriniškumo.

Siužeto nepavadinsi itin unikaliu, greičiau jis archetipinis: Jaara tėvų namuose sutinka netikėtą svečią – tėvų jaunystės draugą Arję. Dėl viską šluojančios obsesinės aistros jauna moteris apleidžia savo santuoką ir yra pasiryžusi sekti meilužį per visą „meilės gyvenimą“. Įdomi knygos pradžia ir nuojauta: pirmą kartą susitikus Jaara fiksuoja Arjės figūrą su tuoj tuoj gimsiančiu geismu ir kartu antipatija, būsimo meilužio objektyvizavimu. Naratyvas skleidžiasi kaip ištiktis, kai suvokiama, kad susidūrimas bus vienas svarbiausių gyvenime. Nors jaučiama pastanga priešintis santykiui, tačiau ryšio išvengti nepavyksta giliai psichikos kloduose žinant, kad tai bus „meilės gyvenimo“ pradžia – skausmingas savivokos metodas, religinėmis konotacijomis brėžiamas bausmės ir atpildo laukimas. Nes, norint gyventi tikrąjį gyvenimą, reikia pereiti iniciaciją, patirti dykumos gundymą, reikia drąsos sugriauti šventyklą, kad išsipildytų tvirtesnio, autentiškesnio statinio pažadas, išveikti vaikystėje tinkamai neišveiktą Elektros kompleksą, išduoti ir būti išduotam. Kad suprastum. Kas meilė yra. Ir kas tikrai nėra.

Kartu atskleidžiamas ir asmenybės daugiasluoksniškumas, bipoliškumas, bėgimo nuo savęs mechanizmai bei desperatiškos pastangos pagaliau rasti save – brandos kelias. Pati veikėja teigia: „Bet aš ir pati dar nežinau, kas aš (...). Ryte esu ryžtinga, o vakare baili, ryte noriu perplėšti pasaulį, o vakare noriu vyro, kuris mane saugos“ (p. 233). Įdomu, kad ir knygos autorė pokalbyje su A. Ožalu teigia, jog „Meilės gyvenimas“ yra knyga apie „išlaisvėjimą, pasąmonės nagrinėjimą, brandą“*. Ir aš negaliu Z. Shalev nepritarti. Jaaros pasirinkimas išardyti savo santuoką, dest­ruktyvūs santykiai su tėvų amžiaus meilužiu – tai ir žengimas į nežinomybės, neužtik­rintumo girią, saugumo atsisakymas, ir savivoka, žaidimas va banque, ribinių patirčių išgyvenimas, leidimasis į psichikos bei dvasios tikrovės gelmes, susitikimas su savo pačios šešėline puse, kompleksais, animus gimimas (susidaro įspūdis, kad dėl tėvų šeimos modelio Jaara turėjo itin menkai išvystytą animus – vyriškąją savo psichikos dalį). Labai įdomiai įsipina bibliniai pasakojimai, legendos, ypač istorija apie stalių, pameistrį ir jo žmoną, tiksliau, svarbi yra Jaaros interpretacija ir jos metu gimstantis sielos krikštas, tiek pirmosios, tiek visų kitų nuodėmių nuplovimas, atsakomybės perkėlimas jau nebe Ievai, o Adomui.

Jaaros brandos keliui, kaip jau minėta, itin reikšmingas gręžimasis į vaikystės patirtis (tuo nieko nenustebinsim, bet aktualumas – amžinas), į tėvų ir savo pačios traumas – jaunėlio broliuko mirtis, motinos užsisklendimas, tėvo nutolimas. Reikšmingos ir perversiškos man pasirodė detalės: herojės brolio pavadinimas Abšalomu kaip nelaimės pažadas, jo tragiškas išsipildymas. Arba mirus sūneliui Jaaros motinos atliekamas „Samsono ritualas“ – kasos kirpimas. Tik šįkart ji yra savo pačios Dalila, nelaimės akivaizdoje aukojanti savo grožį ir jėgą. Kasą metaforine prasme romane kerpa ir protagonistė – eižėja ne tik jos „meilės gyvenimas“, bet ir karjera. Tačiau kasa kerpama, kad ataugtų stipresnė. Mažai kalbėjau apie romano vyrus: svarbūs ir herojės tėvo, ir sutuoktinio, ir ypač meilužio portretai. Nepaisant to, šis romanas – moters brandos kelias ir pasaulis jos akimis.
Z. Shalev romanas parašytas puikia kalba, geras vertimas. Poetiška, aistringa, gyvastinga, tačiau tiksli, aštri, taikli kalba kuria intelekto ir emocingumo dermę.

 

Norman Mailer. „Nuogieji ir mirusieji“

Norman Mailer. „Nuogieji ir mirusieji“. Iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis. – V.: „Kitos knygos“, 2017.

Kitas pristatomas romanas – N. Mailerio „Nuogieji ir mirusieji“ – vadintinas klasikiniu. Solidžios apimties kūrinys (643 puslapiai) laikomas geriausiu amerikiečių romanu apie karą, įtrauktas į 1998 m. „Modern Library“ paskelbtą XX a. romanų anglų kalba šimtuką. Knyga paremta autentiška autoriaus patirtimi ir tai ypač akivaizdu – skaitydama jaučiau, kad rašo žmogus, daug ką patyręs iš vidaus. Taip pat lenkiu galvą prieš titanišką, bet ne sizifišką vertėjo darbą.

Labai patinka kūrinio pavadinimas dėl nuogumo ir mirties sąlyčio. Karo patirtys, apnuoginančios iki žmogiškumo, o kartais nutrinančios žmoniškumą. Kvapą gniaužiantis pažeidžiamumas – „pirmo spaudimo“ būtis. Romane labai daug natūralizmo (o kaip dar galima rašyti apie karą?) ir tai man taip pat labai patinka. Nevalingas išsituštinimas sprogstant bomboms, mirties kvapai ir skoniai, niekur neišsitenkantis geismas, šiurkšti kalba. Naratyvas varijuoja tarp objektyvaus pasakotojo stebėjimo ir subjektyvių veikėjų išgyvenimų, „chorinių“ (antikinės dramos konotacijos) personažų balsų. Imponavo ir tai, jog atsvara niveliuojančioms, sugyvūninančioms patirtims tampa kelių personažų asmenybių portretai – toks psichologinis išryškinimas leidžia autoriui laviruoti tarp nuasmeninimo, mirties kuriamos niveliacijos ir autentiškos asmens istorijos.

Buvo įdomu išgvildenti veikėjų vaikystės, jaunystės panoramą, stebėti, kaip psichologiniai aspektai pasireiškia ribinėje situacijoje – kare. Pavyzdžiui, tiksliai aprašyta, psichologiškai motyvuota Chulijo Martineso situacija: „Martinesas tampa seržantu. Meksikiečiai berniukai taip pat penimi amerikietiškomis legendomis. Nors jie negali būti lakūnai, finansininkai ar karininkai, jie vis dėlto gali būti didvyriai. (...) tačiau tau toli gražu iki ryžtingo ir bejausmio baltaodžio protestanto“ (p. 69). Romanas neabejotinai daugiasluoksnis: susipina prieškarinės Amerikos pasaulio kronika ir karo realybė (nuo išsilaipinimo fikcinėje saloje Anopopėjuje iki misijos pabaigos), žmoniškumo bei nužmoginimo koreliacija – subjektai įmetami į ribinę situaciją, kurioje atsiskleidžia jų veikimo panašumai ir skirtumai, karo diktuojama dienotvarkė ir naktotvarkė, taip pat nustebino labai įvairūs psichologiniai portretai – žydas Goldstinas, meksikietis Martinesas, lenkas Pšekas ir daugelis kitų.

Įdomu, kaip subjektyvi tikrovė – savojo tapatumo, perskyrų, neatitikimų, konfliktų, fantazijų, projekcijų išgyvenimas – dera su išorinės realybės faktais. Romanas tiksliai apnuogina mirties prieangyje atsidūrusius subjektus: išsigrynina pamatiniai klausimai, o taip pat santykiai su moterimis, skaudžiai išgyvenamos praeities patirtys, pučių nebuvimo keliama frustracija skatina galimos moterų neištikimybės projekcijas, svarbus tampa draugystės, solidarumo poreikis, konfrontacijos, Dievo artuma ir toluma: „Kaip Dievas, viską matydamas, gali leisti, kad tokie dalykai dėtųsi?“ (p. 57) Tačiau karo kasdienybės romane (kaip ironiškai skamba ši frazė) nenustelbia dvasiniai fenomenai, egzistenciniai apmąstymai – ir tai yra gerai. Nes kartais svarbiausia tiesiog išlikti – net ir pridergus savas (ar svetimas) kelnes. Romano kalba sąmoningai natūrali, stačiokiška, buitiška, nuosekli, o „laiko mašinos“ intarpai liudija kitonišką – psichologinio naratyvo – meistrystę.

Pabaigoje noriu trumpai pasvarstyti apie „vyrišką“ ir „moterišką“ literatūrą, nors nemeluosiu – vėl bijau gaut galvon iš Dovydo svaidyklės. Viena vertus, dabarties pasaulyje tokia skirtis mažų mažiausiai skandalinga, tačiau aptarti romanai atskleidžia kontrastus – kūrinių pasauliai, pasakojimo būdai turi (stereotipiškos?) „vyriškos“ ir išimtinai „moteriškos“ pasaulėvokos ypatumų. Vis dėlto džiaugiuosi, kad ši skirtis labiau paviršinė – giliajame lygmenyje abu kūriniai apie žmogų. Apie pasirinkimus. Apie išorinius ir vidinius karus. Apie meilę ir jos stygių. Apie vienatvę. Šiurkščiai ir poetiškai. Jausmingai ir racionaliai. Ateikim. Pamatykim. Nugalėkim. Bet, kaip nuklausiau „Gritės“ popieriaus reklamoje prieš „Kino pavasario“ seansus, kiekvienas karas turi savo taiką.

* www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/garsi-izraelio-rasytoja-zeruya-shalev-jauciuosi-siek-tiek-lietuve-286-932124

Draugai