Šiame tekste turėjo būti dviejų poezijos knygų ap­žvalgos ir jis galėjo tapti antrąja eskalatoriaus į žemutinius poezijos aukštus dalimi. Tačiau Dianos Paklonskaitės eilėraščių knyga „Gėlės kaip šunys“ man galiausiai pasirodė įdomesnė, nei maniau iš pradžių, todėl nusprendžiau jai skirti atskirą rašinį.

Ankstesnius poetės rinkinius kritika priskyrė emigrantų literatūrai. „Gėlės kaip šunys“ yra išimtis, nes išryškėja buvusios emigrantės perspektyva. Eilėraščiai kuklūs, nuoširdūs, emociškai neperspausti, kai kuriuos galima vadinti meditaciniais, yra puikių eilučių, „tik va, perskaitai, ir Paklonskaitės eilėraščiai tyliai ištirpsta“ („Literatūra ir menas“, 2006, Nr. 44). Ši įžvalga tinka ir naujajam rinkiniui. 

 

Diana Paklonskaitė. „Gėlės kaip šunys“. Dailininkė Ana Mana. – V.: „Slintkys“, 2023.

 

Eilėraščiuose nemažai samprotavimo, retorinių klausimų, kelionių po atsiminimus. Ir koks lietuvės žvilgsnis į Dubliną? Skaitydamas knygą prisiminiau tenykštės grupės „Fontaines D. C.“ dainos žodžius: „A pregnant city with a catholic mind“ („Miestas, nėščias katalikiška sąmone“). Žavi eilutė. Tiek dėl skambesio, tiek dėl personifikacijos – Dubliną viename eilėraštyje personifikuoja ir D. Paklonskaitė (p. 10). Rinkinyje „Gėlės kaip šunys“ Dublinas nėra tobulas svajonių miestas. Vyrauja ne turistinė, o mieste iš tiesų gyvenusio žmogaus perspektyva. Minimi benamiai (p. 22, 48, 65), darbo fabrike patirtis („po ilgų metų fabrike vis dar girdėjau / įkaitusius mašinų varik­lius / šlamančias robotų galvas“, p. 60), atokių rajonų prekybvietės.  

Kalbančiosios žvilgsnis neretai nutaikytas į smulkus, kasdieniškus dalykus. Per daiktą bandoma apčiuopti gyvenimą (eil. „Veltinės šlepetės“) – tai stip­riausia knygos ypatybė. Eilėraštyje „Geltonas puodelis“ daiktas tampa savotišku atmintuku, nukeliančiu atgal į pirkimo vietą ir laiką, netgi sugrąžinančiu žmones: „pamenu, pirkau Temple Bar / kvartale / puodžiaus vardas iškrito / iš atminties / rodos, Rėjus, ar Styvenas?“ (p. 58) Juk ne veltui suvenyrų rinka klesti kiekvienoje turistų lankomoje vietoje. Deja, tokie iš pažiūros nereikšmingi, nuo esmės nukrypstantys nardymai atsiminimuose ne visuomet sukuria gilesnę potekstę, o dėl struktūros gali labiau priminti trūkčiojantį pasakojimą draugui: „dar kartais prie veid­rodinio baro / gurkšnodavo kavą toks Saulius / septyneriais metais vyresnis už mane / jo motina, kiek atsimenu, daktarė / buvau beviltiškai įsimylėjusi“ (p. 73). Todėl kartais eilėraščių tema ir centru tapusių nereikšmingų dalykų sukelti apmąstymai niekur nenuveda, lieka kyboti ore. O tam, kad apmąstymai tuščiai nekybotų, autorė eilėraščius užbaigia netikėtomis, itin poetiškomis arba asociatyviomis eilutėmis. Pavyzdžiui, steigiančiomis universalumą: „bet koks skirtumas čia, ten / ar Neapoly“ (p. 15). Arba eilutėmis tikrai gražiomis, bet savo elegancija itin išsiskiriančiomis iš viso eilėraščio: „žvilgsnis, balandiškai sulapojęs / akies kampučiu / sulos lašiukas rieda“ (p. 9). Lyg būtų bandoma tekstą užrišti dailiu kaspinėliu. 

Autorė prasmingai išnaudoja minimalistines formas, rinkinyje nemažai trumpų, lakoniškų eilėraščių: „ir man gardi / ta suledėjusi uoga – // visas gyvenimo saldumas / ant liežuvio“ (p. 85). Tačiau ilgesniuose tekstuose nemažai balasto. Pavyzdžiui, cituotos eilutės iš 73 p. ar pirmasis „Sliekų satsangas“ posmas, nurodantis kūrinio inspiraciją: „ieškodama satsango reikšmės / žodynuose ir vikipedijoj / naršydama telefone / ir youtube langeliuose / staiga prisiminiau savo sliekus“ (p. 12). Toks vardijimas betikslis, nebent norima parodyti, kaip sunku rasti žodžio satsangas reikšmę. Perteklinis detalumas, kasdienės kalbos intarpai („o šitą veidrodį (kaip dabar atsimenu)“, p. 39) apsunkina eilėraščius, kelia nuobodulį.

Anotacijoje Donaldas Kajokas pabrėžia autorės literatūrinius pokalbius su plunksnos broliais. Ne vieną D. Paklonskaitės tekstą įkvepia kitų poetų eilėraščiai arba paminimos jų pavardės. Šaunu, kad poetė skaito gerus poetus: „toks apgavikiškai / lengvas / Kęstučio Navako / eilėraštis“ (p. 49). Tačiau sintezuojantis, praturtinantis pokalbis, kokio tikėčiausi iš dviejų eilėraščių sandūros, neužsimezga. Rezultatas labiau primena atsakymą, pasamprotavimą, jam pritrūksta konteksto. Norėtųsi sužinoti, su kokiu kito poeto eilėraščiu kalbama, ką šis teigia. Net kai aiškiai nurodomas atspirties taškas „iš pokalbio su L. Jakimavičiaus eilėraščiu“ (p. 79, 86, 88), D. Paklonskaitės eilėraštis remiasi pats savimi – kūrinio pradžioje užduodamas klausimas, tuomet pateikiamas samprotavimas. Pavyzdžiui, gan aišku, kad 8 skyriaus „Šokančiuose šermukšniuose“ atsakoma į Liudviko Jakimavičiaus eilutes apie laikus, kai žmogus žmogaus nebijojo. Tačiau 15-ame išsakoma dvejonė („kodėl visa tai yra / kaip yra? / anaiptol ne metafizinis klausimas“, p. 86) skaitytojui kelia neaiškumų. Ar L. Jakimavičiaus eilėraštis teigė, kad viskas yra, kaip yra? Ar kad tai yra metafizinis klausimas?

Visą rinkinį galima nusakyti ne kartą pasikartojančiu neryžtingumo motyvu – taiki, nesidraskanti, nesikandžiojanti poezija. Vietoje veiksmo pasirenkamas pasyvumas: lyrinė subjektė svarsto išmesti rožes, tačiau nusprendžia laukti (p. 16–17); nori Kalėdoms padovanoti molio lipdinį, tačiau nusprendžia palikti praėjime tarp kiemelių (p. 62–63); neišlaiko savo nuostatų (eil. „Dublino benamiai“) arba mąsto apie realybę, kurioje būtų drąsesnė (p. 44). Prie tokios laikysenos dera atsiskleidžiantis gerumas, gailestingumas („gražiai sulankstysiu šaliką / ir pirštines paliksiu / ant suoliuko // kitam benamiui“, p. 65), intravertiškumas, savanoriška vienatvė. Suartėjama su gamta: „va šitaip, iš lėto, po truputuką / atstumiu pasaulį nuo savęs / atsiriboju / trokšdama nepaleist iš akių / tos vienintelės / kregždės“ (p. 46); „manęs čia niekas neras / besiskleidžiančio klevo pašonėje“ (p. 48); „šei va me dė ju / gu do be lė ju“ (p. 52). 

Tiesa, rinkinyje yra elementų, kurie prie tokio pobūdžio laikysenos nedera, iškrenta iš visumos. Pavyzdžiui, socialinė kritika ar moralizavimas: „rašom niekus žydram ekrane / neįsimindami vardų // bet būtinai spustelėję / ant raudonos širdelės“ (p. 88). Pernelyg paprasta gretinti artumą socialiniuose tink­luose ir mažėjantį žmogišką ryšį. Toks socialinių tinklų vertinimas darosi stereotipiškas, kaip ir mo­tyvacinės-inspiracinės-akis atveriančios citatos apie feis­buko (ne)draugus. 

Beje, smagu, kad Ričardo Šileikos NTKP (Nacionalinio tupėjimo kilnojamojo punkto) nuotrauka tapo atskiru eilėraščiu. Savaime šis tekstas, švelniai tariant, nėra įspūdingas, bet perpratusiam skaitytojui tai turėtų būti maloni nuoroda: „2021-ieji / rugpjūčio 15-osios nuotrauka: / Diana, Ričardas, Ana, Patrikas, Nojus / Šuo / Ir / Šermukšnis“ (p. 81).

„Gėlės kaip šunys“ – rami, stabili poezijos knyga, apimanti emigracijos, laiko, ryšio su gamta ir žmonėmis temas. Rinkinys gana netolygus, jame yra trūkumų (užsikalbėjimo, neaiškiai artikuliuojamų atspirties taškų, prie visumos nederančių fragmentų), kurie apsunkina suvokimą, kelia nuobodulį. Tačiau skaitydamas mėgaujiesi rinkinyje vykusiai perteikta ramybe, vienatve, tapatiniesi prisimindamas visus tuos kartus, kai kažko neišdrįsai. Ir tuo pat metu, mintyse kartojant grupės „Xess“ dainos žodžius: „Įkąsk man, įkąsk!“, norisi daugiau įtampos, daugiau ryžto ir kad eilėraščiai „duotų į galvą“.

 

 

Martynas Pumputis – literatūros kritikas.