Paolo Giordano – ne tik rašytojas, bet ir mokslininkas (parašė teorinės fizikos daktaro disertaciją), taigi pradėdamas skaityti jo romaną tikiesi ne ezoterikos ar kokios kitos dūmų uždangos, o blaivaus, ramaus žmogaus prigimties bei charakterių tyrinėjimo ir, žinoma, estetiškų grožio akimirkų. Ne visada rašytojams pavyksta tai suderinti, bet P. Giordano ši užduotis, regis, ne problema: jis kuria labai tikrovišką pasaulį, kupiną įsimintinų autentiškų detalių, nutviekstų žmogiškojo laikinumo, trapumo ir paradokso šviesos, kurioje išryškėja ne tik gamtos (fizikos), bet ir antgamtės suvokimas. 

Rašytojo kūriniuose – ir pačiame pasakojime, ir jo struktūroje, potekstėje bei idėjoje – šmėsteli tai, ką galime aptikti, tarkim, Johno Miltono „Prarastajame rojuje“ – chaoso ir harmonijos, gėrio ir blogio pažinimo, nuopuolio ir prisikėlimo temas. Kadangi ne tik autoriui, bet ir daugumai skaitytojų neblogai pažįstama grįžtančio laiko teorija (laiko apsisukimas), tai šiuo aspektu galima įdomiai interpretuoti P. Giordano romanus. „Pirminių skaičių vienatvė“ yra savotiška aliuzija į pirmuosius žmones egzilyje, o „Užgrobti dangų“ – bandymas susigrąžinti Rojaus sodą.

„Pirminių skaičių vienatvės“ veikėjai Aličė ir Matija – du nepritapėliai, keistuoliai, jų galima gailėtis ar jais stebėtis kaip egzotiškais padarais. Bet iš esmės jiedu primena Rojaus sodo netekusius pirmuosius žmones: itin giliai jusdami šio pasaulio svetimumą, vis dėlto jame gyvena ir ieško jei ne prasmės, tai bent galimybės prisitaikyti, priprasti, prabūti savo laiką. 

Matijai prasmė asocijuojasi su mokslu – aiškumu ir tvarka: parašius po teorema QED, „jam atrodydavo, kad jis sutvarkė mažą pasaulio kampelį“ (p. 111). Mokslas nekelia jam nuostabos ir susižavėjimo, tai priimtina rutina: Matija toli gražu nėra karštas mokslo entuziastas, besiveržiantis į neatrastas erdves – jis veikiau juda jų link mechaniškai, kaip užprogramuotas robotas. Net į savo kūną žvelgia kaip į biologijos pamokos objektą, kuris jam nepatinka, bet kurį reikia ištyrinėti, nes to reikalauja pažinimas (galbūt todėl ir rankas susipjausto). O štai Aličei jos kūnas yra objektas, kurio neturi teršti biologinė medžiaga – nei pradėta gyvybė, nei augantys kilogramai: „Šis kūnas priklauso tik jai“ (p. 90); „Buvo tik ji, ir viskas – savo pilve ji nieko nenorėjo“ (p. 213). Merginos žvilgsnyje susipina savinaika ir nevisavertiškumo jausmas, įskiepytas vaikystėje patirtos ir sieloje tebeslypinčios, tebesitęsiančios traumos: „...noriu jausti, kaip trupa mano kaulai“ (p. 186). Tiesa, blyksteli ir perfekcionizmo atšvaitas – noras būti tobulai švariai, steriliai ir panašiai į „išdžiūvusio ežero duburį“ (p. 101). Būti dangiškai, nematerialiai: „sniego angelu“, valdomu savo silpnybių ir manijų, „nes pati nesugeba nieko padaryti“ (p. 212).

 

Paolo Giordano. „Pirminių skaičių vienatvė“. Iš italų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. Dailininkė Asta Rastauskienė – V.: „Alma littera“, 2011. 

 

Taigi ir Matija, ir Aličė savotiškai iliustruoja autoriaus minimą Archimedo dėsnį: „Kūną, panardintą į skystį ar dujas, veikia išstumiamoji, einanti vertikaliai aukštyn jėga F, lygi kūno išstumto skysčio ar dujų sunkiui; jos veikimo taškas – panirusios kūno dalies sunkio centras“ (Visuotinė lietuvių enciklopedija). Matija gyvena „atmesdamas pasaulį“ ir pats sau būdamas sunkio centru, o Aličė – „jausdamasi pasaulio atstumta“, taigi neturinti svorio centro. 

Iš tiesų sunku suvokti, kas juos sieja – tarsi ir niekas, o kartu – viskas: „Jie susikūrė ydingą ir asimetrišką draugystę“ (p. 98). Galbūt siaubas, apimantis suvokus savo netobulą, keistą žmogiškumą, trapius ir, regis, atsitiktinius, nesuprantamus ir nepaaiškinamus ryšius bei poelgius. Matija, būdamas vaikas, palieka savo protiškai neįgalią seserį dvynę parke netoli upės, dvynė Mikela be pėdsakų dingsta; Aličė vaikystėje slidinėdama sunkiai susižaloja, bet nesišaukia pagalbos ir guli griovy, kol ją užsninga. Kaip siejančias galima paminėti ir iškalbingas, tikslias, talpias metaforas bei simbolius, ypač vandenį – biologinės gyvybės pagrindą, įkūnijantį ir kraują, ir sniegą, ir šaltį, ir užmarštį, ir atsiminimus, ir ryšį, ir atskirtį: Aličės ir Matijos „kūnai be perstojo sruveno vienas į kitą per rankas ir sunertus pirštus“ (p. 85). 

Vanduo, kaip biblinis simbolis, susijęs su eschatologija (ypač paskutiniųjų dienų laiku), pasirodo ir knygos pabaigoje. Išvykstantis Matija ateina prie jūros, žiūri į aušrą ir galvoja, kad kada nors atsives čia tėvus jos pažiūrėti ir papasakos apie absorbcijos bei emisijos spektrus, o tėvai linkčios, nieko nesuprasdami (p. 256). O Aličė atsigula ant „sauso gargžduoto upės kranto“ (p. 258) ir įsivaizduoja Matijos seserį Mikelą kaip žuvį, plaukiančią į tą pačią jūrą, prie kurios stovi Matija. Nei Matija, nei Aličė nesiilgi vienas kito kaip antros žmogiškosios pusės, su kuria norisi susijungti ir nesiskirti, kaip priešingo, kito. Jiedu abu – vienis, vienodi, bet nesujungiami, nesusijungiantys. Du „nepatiklūs ir vieniši skaičiai“, atsitiktinės skaičių poros, kurių „tikrasis likimas – likti vienišomis“ (p. 108). Ši vienatvė, regis, nei sentimentaliai dramatiška, nei pilna kartėlio ar nevilties, ji pragmatiška ir pilka (Matijos diena „paprasta, kaip ir visos kitos (...), ir jam nieko daugiau nereikia“, p. 256), netgi išdidi (Aličė žino, kad prie jos, gulinčios ant kranto, „niekas neateis“, bet „ji daugiau ir nelaukia“ – „ji atsistos pati“, p. 258). 

Romano „Užgrobti dangų“ centre atsiduria jau nebe dviejų jaunų žmonių, o jaunuolių ketveriukės istorija, kurioje ryškėja ir detektyvinis elementas, ir šiuolaikinės ekologinės politikos atgarsiai. Bernardas, Tomazas ir Nikola (vėliau prie jų prisijungia Tereza) gyvena maserijoje, ūkyje, kuris šiek tiek primena Edeno sodą. Ne tą, iš kurio buvo išvaryti pirmieji žmonės, o veikiau tą, į kurį šiuolaikiniai žmonės bando grįžti savo pastangomis, savo iniciatyva: netręšia dirvos cheminėmis trąšomis („Jokio dirvos apdirbimo! Jokių cheminių trąšų! Jokių nuodų! Jokių cheminių medžiagų!“, p. 177), nevalgo mėsos, kiekvieną būtybę, net jei tai raudonasis palmių straubliukas (toks kenkėjas), palaidoja kaip žmogų, su apeigomis, tiki reinkarnacija ir neleidžia vaikų (jaunuolių trijulės) į mokyklą. Nes, kaip sako maserijos vadovas Čezarė, „[J]uo daugiau žinai, juo daugiau kankiniesi“ (p. 87). 

Tačiau kiekviename šiuolaikiniame Edeno sode auga gėrio ir blogio pažinimo medis, kurio nebesaugo tabu. Tad nenuostabu, kad bręsdama trijulė patiria ne tik kūno, bet ir proto pagundas: ima valgyti mėsą, atsiduoda nevaržomam seksui, prisiskaito revoliucingų brošiūrų, sukyla prieš tėvus, žodžiu, ima maištauti. „Teisybė mirė, ji abėcėlės raidė, žodis, tam tikra medžiaga, kurią galiu panaudoti“ (p. 145).

Maišto linija labai ryški, ir nors jai romane skiriama daug vietos (protestų organizavimai, piketai, legalios ir nelegalios kovos priemonės, idėjos ir nuomonės, budėjimas alyvmedžių giraitėse protestuojant prieš medžių kirtimą, arklių išvaikymas skerdyk­loje ir kt.), tačiau maištas labiau susijęs su savinaika ir destrukcija nei su teigiamais rezultatais, reikšmingomis pergalėmis. Galbūt taip yra todėl, kad romane vaizduojamų jaunų žmonių maištas yra chaotiškas ir aršus, nieko nepaisantis, neįsiklausantis, kurčias ir egoistiškas kaip nevaržomas seksas bokšte: „...ten, bokšte, buvo leidžiama viskas“ (p. 114). Taigi nieko nuostabaus, kad iliuzijos („Mes buvom vieni ir saugūs, nepasiekiami“, p. 115) žlunga atnešdamos karčias pasekmes – besilaukianti kūdikio Viola Libera nusinuodija. 

Tačiau ar galėjo būti kitaip? Vargu. Anot Berno, „[E]gzistuojam tik mes. Baisūs egoistai. Nėra jokio dievo, kuris galėtų mūsų neapkęsti“ (p. 120). Čia pat jis entuziastingai priduria: „Mūsų užmojis – užgrobti dangų!“ (p. 104) Tiesą pasakius, jeigu Dievo nėra, tai kam grobti tą dangų? Kas yra tas dangus trejetui maištingų jaunuolių? Stratosfera ar jonosfera? Ar viena iš Ptolemajo sferų? Klausti, ar jaunuoliai pajėgs įgyvendinti tokį užmojį, būtų tiesiog nepadoru, nes kai esi jaunas – tai ir nemirtingas, ir visagalintis. Deja, šios aistringo maišto istorijos pabaiga nuspėjama: kiekvienas iš maištautojų nueina erškėčiuotą kelią, neišvengia prieštarų ir atsitiktinumų, persekiojančių savų ir svetimų kalčių (Violos Liberos mirtis, Nikolos žūtis, Danko įkalinimas, Džulianos išdavystė).

Tereza, kuriai autorius suteikia pasakotojos balsą, yra ir šios istorijos dalyvė, ir stebėtoja, jos akyse skleidžiasi istorijos fabula. Jai tarsi duota viską išgyventi, panirti deginančioje maišto aistroje, o paskui viską prikelti, atgaivinti, atgimdyti. Ne Edeno sodą, ne dangų – tiesiog žemę, maseriją, kurią po nuopuolio (Violos Liberos mirties) visi apleido. Labai simboliška, jog ir pati Tereza, bandydama pastoti, suvokia, kad svaiginantis, pašėlęs seksas yra nevaisingas kaip ir bandymas „užgrobti dangų“. Ir ji, ir Bernas iš visų jėgų stengiasi susilaukti įsikalbėtos dukros, bet nepavyksta netgi po brangios dirbtinio apvaisinimo operacijos. 

Kiek vėliau Bernas, pabėgęs nuo teisingumo rankos (įtariamas brolio Nikolos žmogžudyste), nuvyksta į Islandiją ir ten, ieškodamas žmogaus nepaliestos gamtos, įkrinta į ledyno plyšį, iš kurio jo ištraukti neįmanoma. Vyras ten lėtai merdi. Duoda žinią Terezai ir šioji spėja atvykti prieš Bernui numirštant. Taip Tereza sužino, kad tai jis, Bernas, nužudė Nikolą. Tereza grįžta į Italiją ir maserijoje surengia simboliškas laidotuves – vietoj Berno kūno palaidoja jo mėgstamą knygą. O paskui pasinaudoja užšaldytais embrionais. Kad Terezai pavyks pastoti, leidžia suprasti mįslingais žaliais atšvaitais nušvitęs Islandijos dangus kaip tik virš fatališkojo ledynų plyšio. Žodžiu, simbolikos romane kiek nori, kartais ji gali pasirodyti šiek tiek pritempta ar net truputį juokinga. Bet autorius rašo nejuokaudamas ir net jei tekstas kartais kiek banalus, vis vien gražu. 

 

Paolo Giordano. „Užgrobti dangų“. Iš italų kalbos vertė Rasa Klioštaraitytė. Dailininkė Julianna Lee– V.: „Alma littera“, 2021. 

 

Apibendrinant pažintis su P. Giordano kūryba nenuvylė. Autorius moka megzti intrigą ir puikiai komponuoti pasakojimą, sukuria įsimenančius, ryškius, netgi prieštaringus charakterius perleisdamas jiems pasakotojo funkciją (taigi neuzurpuoja viso kalbėjimo). P. Giordano nėra melodramatiškas ir pretenzingas, nors kartais gali pasirodyti, kad balansuoja ant banalumo ribos. Be to, italo kūriniuose dera mokslininko žvilgsnis ir poeto intuicija. Nekalbant jau apie tai, kaip gražiai ir natūraliai atsiskleidžia vadinamoji itališka kultūra, itališkas nacionalumas, itališka tapatybė – šeimos ryšiai, veikėjų temperamentas, geografija ir kulinarija, įvairialypis, margas kultūros paveldas.

Tačiau svarbiausia – P. Giordano kūriniuose atpažįsti save, ir toli gražu ne tokį, koks norėtumei būti ar koks dediesi. Lyg žiūrėtum į atspindį veidrodyje ir būtų šiek tiek nejauku, net baisu. Guostų tik tai, kad fizikos dėsniai yra nepajudinami ir veidrodžio amalgamą galima įveikti nebent sapne. 

 

Renata Šerelytė – prozininkė, eseistė, literatūros kritikė, vaikų literatūros rašytoja, scenaristė, daugiau nei 30 knygų autorė.