Rokas Flickas ir jo „Paskutinis traukinys“ kviečia keliauti į pokario Karaliaučių

Rytų Prūsija, Mažoji Lietuva, Kaliningradas, Karaliaučius – šiam daugybę vardų ir šeimininkų turėjusiam regionui skirta neseniai leidyklos „Alma littera“ išleista vokiečių kilmės Lietuvos rašytojo Roko Flicko knyga „Paskutinis traukinys“. Apie tai, kaip gimė ši knyga, kokiam skaitytojui ji skirta ir kiek knygoje autentikos, romano autorių ROKĄ FLICKĄ kalbina MĖTA KAVALIAUSKYTĖ.

Kaip kilo sumanymas parašyti knygą „Paskutinis traukinys“?
Prasidėjus tautiniam atgimimui man teko stovėti Lietuvos vokiečių atgimimo sambūrio priešakyje. 1989 m. balandžio 29 d. Vilniuje įvyko Lietuvos vokiečių-lietuvių kultūros draugijos steigiamasis suvažiavimas. Iš visos Lietuvos atvyko daugiau kaip penkiasdešimt žmonių – vokiečių ar jų palikuonių. Tame suvažiavime buvau išrinktas šios draugijos pirmininku ir juo buvau iki 1992-ųjų pradžios. Einant šias visuomenines pareigas į mane kreipėsi ne vienas ir ne du karo ir pokario metais likimo į Lietuvą atblokštų „vilko vaikų“, jau užmiršusių savo tikruosius vardus ir pavardes, gimtąją vokiečių kalbą. Su ašaromis akyse jie maldavo padėti susirasti savo artimuosius, nustatyti tikrąsias pavardes ir tapatybę. Iš šių, taip pat ir iš kitų žmonių man teko išgirsti daug šiurpių, tiesiog neįtikėtinų istorijų apie 1945-ųjų balandžio mėnesį Kenigsberge įvykusią tragediją – civilių gyventojų prievartavimus, žudymus ir plėšimus, baisų badą ir vietinių gyventojų genocidą. Knyga „Paskutinis traukinys“ – knyga apie šiuos žmones.

„Paskutinis traukinys“ – Jūsų antrasis istorinis romanas ir trečioji knyga Rytų Prūsijos tema. Kuo Jums šis regionas ypatingas, artimas?
Tolimi mano protėviai iš motinos pusės yra susiję su Rytų Prūsijos gyvenimu. Jie čia gyveno, kūrė, vėliau buvo priversti palikti šitą kraštą. 2008 m. išleistoje išsamioje autobiografinėje apybraižoje „Atrastoji žemė“ ne kartą minėjau savo pokarinės vaikystės ir paauglystės keliones iš Šilutės į siaubingais griuvėsiais virtusius Tilžę ir Kenigsbergą. Visa tai neišdildomai įsirėžė į mano vaikišką vaizduotę ir nedavė ramybės iki tol, kol aš neparašiau pastarųjų romanų.

Kaip knygos tematika, herojų istorijos siejasi su Jūsų paties gyvenimu? Ar knygoje yra autobiografijos?
Tiesiogiai su mano gyvenimu romano herojų istorijos nesusijusios. Romane jokių mano autobiografinių faktų nėra.

Kur rinkote medžiagą knygai? Ką kalbinote?
Romanui medžiagą rinkau įvairiais būdais. Vienas mano šaltinių buvo atmintyje išlikę kadaise girdėti pas mane apsilankiusių žmonių pasakojimai. Taip pat skaičiau šios epochos eseistinę ir kitokią literatūrą vokiečių, rusų ir lietuvių kalbomis; analizavau istoriografinę literatūrą bei istorinius šaltinius. Vis dėlto abu pastarieji mano kūriniai – „Šiaurės Sachara. Romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją“ ir „Paskutinis traukinys“ nėra  tradiciniai istoriniai romanai. Veiksmas ir aplinka, kurioje gyvena ir veikia romanų herojai, yra tikra istorinė aplinka, paremta faktais ir tyrinėjimais. Romanuose šalia tikrų to laiko asmenybių veikia ir nemažai išgalvotų, niekada negyvenusių ar savaip transformuotų personažų. Na, o šio romano medžiagai surinkti, jai išanalizuoti ir parašyti knygą pakako dvejų metų.

Kokiam skaitytojui Jūsų romanas skirtas?
Ši knyga yra skirta labai plačiam skaitytojų ratui, nes romane kalbama apie suaugusių žmonių tragediją ir jų vaikų likimą karo metu. Be to, tai nėra tradicinis istorinis romanas, tad turėtų patikti tiek istorinę, tiek populiariąją literatūrą mėgstantiems skaitytojams.

Esate parašęs keturias grožinės literatūros knygas. Kuri iš jų Jums artimiausia? Kuriai skyrėte daugiausia laiko?
Negalėčiau tvirtai atsakyti. Mylinčios motinos, turinčios keturis vaikus, paklauskite, kuris iš jos vaikų yra išskirtinis, pats mieliausias, dažniausiai jos glamonėjamas? Manau, kad motinos atsakymas bus toks, jog jos širdžiai visi vaikai yra vienodai brangūs ir mylimi. Taip ir rašytojas vertina savo knygas. Visos jam brangios, visos ne kartą ir ne du buvo imtos į rankas, skaitomos – perskaitomos, su viltimi laukiama skaitytojų susidomėjimo ar net jų nuosprendžio. Parašytos knygos simbolizuoja vienus iš esminių rašytojo gyvenimo tarpsnių, kurių atgal jau nesusigrąžinsi, knygų kitaip neperrašysi.

Kokie artimiausi Jūsų kūrybos planai?
Apie kūrybos planus sunku ir pavojinga kalbėti. Tiesiog apie tai norėčiau patylėti. Be to, ir mano amžius jau ne penkiasdešimt.

Kokia yra paskutinė Jūsų paties perskaityta knyga?
Nesu labai religingas, bet visada domėjausi krikščionybe ir kitomis religijomis. Ką tik labai atidžiai perskaičiau iš graikų kalbos išverstą ir Lietuvos Biblijos draugijos 2008 m. išleistą „Evangeliją pagal Joną. Jono laiškus. Apreiškimą Jonui“.

Draugai