× Lina Simutytė

 

„Pyzdã, kokia gera knyga“, – įspūdžiais apie debiutinę Tado Zaronskio eilėraščių knygą „Spalvinimo knygelė draugams“ („Bazilisko ambasada“, 2023) socialiniame tinkle „Goodreads“ dalijasi literatūros kritikė Greta Štikelytė. „Knyga seksuali, ji gundo ir traukia destruktyvia tamsa, prieš dešimt metų būtų susukusi man galvą“, – kitos skaitytojos atsiliepimas. „Eurika šlovina, Ieva skeptiška“, „žmonės net pradėjo skambinėti į knygyną ir klausti, ar turime!“ – feisbuke rašo knygynas „Eureka!“. Panašu, „Spalvinimo knygelei draugams“ dėmesio netrūksta. Tado poezija – nepatogi, įžūli, kontroversiška, erotiška ir nihilistiška. Nuolat besisukanti aplink centrinę ašį subjekto, kuris man primena Albert’oCamus Merso, Virginie Despentes Vernoną Subutexą, J. M. Coetzees Deividą Lurį ir Antano Škėmos Garšvą. „Ačiū tiems kas paliko mane neramybėje“, – eilėraštį „Spalvinimo knygelė draugams“ užbaigia poezijos be laimingų pabaigų autorius, vertėjas ir publicistas, kurį apie debiutą pakviečiau pasikalbėti laiškais.

 

Tadas Zaronskis. Pauliaus Žižliausko nuotrauka

 

Minimalistinis tavo knygos dizainas (dailininkė Dovilė Bagdonaitė) išsiskiria blyškia pasteline mėlyna. Primena vandenį, liekantį stiklinėje išplovus teptukus po tapymo akvarele, nors spalvinimo knygelės paprastai spalvinamos flomasteriais. Galvodama apie „draugus“, kuriems knygą dedikuoji, įsivaizduoju ne tavo bendraamžius, bet bendraminčius: tekstuose atgyja Immanuelis Kantas, G. W. F. Hegelis, Karlas Marksas, eilėraščius skiri poetams (Gintarui Patackui, Kęstučiui Navakui), prisimeni Samuelį Beckettą, cituoji Rainerį Marią Rilkę, Williamą Faulknerį. Ar tiesa, kad poezija skaitytoją sieki suklaidinti, kurti dviprasmybes?

Klaidinti lyg ir nesiekiu, bet ironijos turbūt yra. Pavadinimas, kaip ir pastelinis, ramus dizainas, man atrodo, ironiškai kontrastuoja su turiniu. Negalvojau apie rašytojus ir filosofus kaip apie draugus, bet tikriausiai taip visgi yra. Kadaise domėjausi tokia šiuolaikinio meno paradigma – metamodernizmu. Sakyčiau, tą truputį klaidinantį efektą įsivaizduoju kaip metamodernų: ironija ar autoironija sukuria distanciją, kurioje be patoso ir sentimentalumo galima pasakyti šį tą nuoširdaus, beveik naivaus. Dizainu labai džiaugiuosi, prašiau Dovilės kažko lakoniško ir melsvo, ji tai puikiai realizavo. Vakarų Europoje didžiosios leidyklos paprastai turi savo firminį, dažnai labai lakonišką dizainą. Plonais, nuosaikiais viršeliais, kišeniniu formatu išleista visa klasika ir šiuolaikinė literatūra – dėl to ji prieinama žmonėms. Gal tai vienas iš didesnio skaitomumo faktorių. Lietuvoje, atrodo, knygas kartais leidžia tarsi tiems, kurie jų turi keliolika, o ne šimtus ar tūkstančius.

 

Kaip įsivaizduoji savo auditoriją?

Poezijos auditorija apskritai beveik įsivaizduojama, nes labai nedidelė. Mano santykis su literatūrine bendruomene gana abstraktus: nemažai gyvenau užsienyje, poezijos skaitymuose sudalyvauju kas kokius trejus metus, tad sunku numanyti, kas ir kaip skaito. Kita vertus, galbūt naiviai įsivaizduoju, kad mano tekstai galėtų būti suprantami ir poezija nesidomintiems žmonėms. Paauglystėje labai mėgau ir dabar vis dar mėgstu lietuviškai išleistą Bruno K. Öijerio eilėraščių rinktinę „Kol nuodai veikia“, ant kurios galinio viršelio parašyta, kad tai poezija gimnazistams, akademikams, pankams, bet kam. Tada tai atrodė labai kieta ir vis dar taip manau.

 

Debiutuodamas neišvengiamai tapai literatūrinės bend­ruomenės nariu. Ar jautiesi priimtas, laukiamas? O gal pastebi konkurenciją, įtampą?

Jaučiu, kad knyga buvo kažkiek laukiama, tai labai smagu. Gal taip nutiko, nes rašymo ir leidybos procesas užtruko gana ilgai, vis atitraukdavo neliteratūriniai reikalai. Nesu pakankamai įsitraukęs į literatūros lauką, kad jausčiau konkurenciją. Taip pat nežinau, kodėl būtų galima konkuruoti, nes šiame lauke nelabai yra ką laimėti. Kartais išgirstu apie vietinius konfliktus ir įtampą. Bet juk spalvinimo knygelė – draugams.

 

Ar tau svarbu turėti kuriančių bendraminčių kompaniją, bendrauti su savo kartos poetais? O gal labiau vertini individualumą, vienumą?

Turiu poetų draugų ir draugių, bet esam susiję labiau draugiškais nei kolegiškais ryšiais. Kita vertus, jie – žmonės, kurių poezija „jaunųjų“ lauke man atrodo įdomiausia. Patinka tai, ką daro „Bazilisko ambasada“, ir džiaugiuosi, kad būtent jie išleido mano knygą, gal tai galima laikyti tam tikra afiliacija. Nesu jokios literatūrinės bendraminčių grupės ar bendruomenės narys, kontaktas įvyksta skaitant tekstus. Patinka Tomo Pet­rulio, Simono Bernoto, D. Bagdonaitės, Vaivos Grainytės, Donato Petrošiaus tekstai. Vis tiek svarbesnis ne asmeninis kontaktas, o individualus mik­rokosmas, skaitoma pasaulinė ir lietuvių literatūra. 

Dar svarbios buvo ankstyvos patirtys: paskutinėse gimnazijos klasėse dalyvaudavau filologų konkurse, Rašytojų sąjungos organizuotoje Nidos akademijoje. Tuo metu tai stipriai paveikė, paskui kelerius metus organizavau poezijos renginius Ukmergėje, kur mokiausi. Tie renginiai buvo tarsi mokykliški, bet dalyvavo nemažai dabar jau vieną ar kelias knygas išleidusių, žinomų bendraamžių. Buvo kažkaip gyva, keista, lyg ne į temą. Po mokyklos atsidūriau kituose kontekstuose ir su literatūrine bendruomene bendravau mažai, bet nemanau, kad tai blogai. Gal draugystė intelektualiniams dalykams nebūtinai padeda? Pamenu Undinės Radzevičiūtės „Strekazą“: knyga pasirodė tokia random, iš niekur atsiradusi, kaip ir pati autorė. Tokia distancija man šiek tiek artima – kai į literatūros lauką užsukama trumpam ir su reikalais.

 

Minėjai, kad daug laiko praleidi užsienyje – Prancūzijoje studijuoji socialinę filosofiją. Ar gerai poezijai svarbus socialumas?

Socialiniai elementai reiškiasi nepastebimai, nebūtinai tematiškai, gal net svarbiau, kai perduodami per estetinę formą. Didelį įspūdį paliko S. Becketto „Molojaus“ trilogija. Ten vyksta nesibaigiantis personažo kankinimas, net frazės išlaužytos kaip pirštai, daug transgresijos, šleikštulio, bet viskas yra piktai, ironiškai žaisminga. Pamenu, Sigitas Parulskis, „Šiaurės Atėnuose“ aptardamas „Molojų“, pamini S. Becketto patirtį prancūzų pasipriešinimo naciams judėjime, bet iš esmės dėmesį nukreipia į egzistencinę plotmę – žmogaus būties absurdiškumą ir bjaurumą, jos menkumą lyginant su nesančiu dievu. Teodoras Adorno šį kūrinį supranta kaip Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto siaubo išraišką. Ne subjektyvų liudijimą, o bandymą iki galo išreikšti objektyvų jausmą, kad po to, kai „civilizuoto pasaulio“ centre buvo žiauriai išžudyti 6 mln. žmonių, visa kultūra objektyviai virsta šūdu (Adorno leksika). O tai perteikia vienas svarbiausių XX a. kūrinių – kraštutinumų dialektika. Man požiūris, kai abstrakčios metafizinės patirtys ir pajautos tuo pat metu yra ir labai istoriškos, materialios, socialiai apibrėžtos, atrodo svarbus, galbūt ir įgalinantis. Nes iš individualios būties absurdo išėjimai abstraktūs, tragiški ir individualūs, o iš socialinės katast­rofos – sudėtingi, mažai tikėtini, bet iš esmės įmanomi. Turbūt dėl to, ką mokiausi ir ką patyriau, jaučiu, kad tiek vidinė, tiek išorinė egzistencija glaudžiai susijusi su gigantiškais, kruvinais ekonominiais mechanizmais. Tokia pajauta svarbi rašant, nežinau, ar ji pastebima mano tekstuose. Įsivaizduoju, kad siekiu perduoti tam tikrą realybę, kuri nėra tiesiog subjektyvi patirtis. Ir rašant, ir skaitant lengva tai supainioti – klausimas, kaip to nedaryti.

Neseniai atradau libaniečių rašytoją, tapytoją ir poetę Etel Adnan. Dėl aktualumo išverčiau vieną prancūzišką jos eilėraštį apie Palestiną, sukurtą 1980 metais (išspausdinta „Šiaurės Atėnuose“, 2023, Nr. 22). Šiame tekste socialumas reiškiasi kitaip: į siurrealistišką, fragmentišką kalbėjimą įsipina socia­linės ir politinės tikrovės gabalai. E. Adnan poezija labai politiška, tačiau nėra didaktiška. Man tokia technika atrodo įdomi, paveiki. Galvoju, kad poezija visada sociali, tik yra pavykusių ir nepavykusių būdų tai reflektuoti. Lietuvoje vyrauja abstraktumas, patirties suegzistencinimas, o tai pabosta. Tiesa, prisiminiau vieną man patinkantį pavyzdį – S. Bernoto eilėraštį apie „Western Union“ iš pirmos jo knygos „Reivas“.

 

2014 m. „Literatūroje ir mene“ paskelbei vieną didžiausios apimties eilėraščių iš knygos – „aš matau rūką...“. Kokio laikotarpio tekstai nugulė „Spalvinimo knygelėje draugams“ ir kokiais kriterijais vadovavaisi juos atrinkdamas?

Knygoje daugiausia eilėraščių iš pastarųjų penkerių metų, tačiau yra ir senesnių. Dauguma rašyti tarp dvidešimties ir trisdešimties metų. Naujesnių tekstų nedėjau. Knygą redagavo D. Petrošius, jis puikiai padėjo palengvinti, sutraukti rankraštį, kuris buvo gerokai ilgesnis. Kriterijus – kokybė, tikslas – neperkrauti rinkinio, pernelyg nesikartoti. Pramėčius tekstus viskas susiskirstė į aiškesnes nedideles visumas.

 

Prieš devynerius metus ten pat prisistatei kaip soviet­mečiu negyvenęs kairiarankis, kuriam labai patinka, kai dalykai virpa: „...visada baisu, kad nebemokėsiu jų (dalykų) išjudinti, kad nusidėvės kontaktas ir liksiu šiapus, statiškas, pabodęs sau. Dėl to stengiuos veltis į situacijas ir žmones, kurie primena, kaip sąmonės grindinyje išlupt plytelę.“ Aukštos emocinės įtampos pripildytame eilėraštyje „skambink man ir kalbėk…“ (p. 37) veikia panašus žmogus – mergina, išgyvenanti psichozę: „daiktai mainosi vietomis“, ji regi žmones, kurie „įgyja mįslingas grėsmės figūras“, verkia, vemia, nesikelia ir pan. Eilėraščio pabaigoje subjektas pasižada „nebeversti savo gyvenimo / prasta literatūra“. Kaip per devynerius metus transformavosi minėto virpesio sąvoka? Ar intensyvios patirtys stimuliuoja kūrybą, leidžia „nelikti šiapus“?

Anksčiau turbūt turėjau tokį beveik etinį imperatyvą – gyventi intensyviai. Gal taip ir buvo, gal tik atrodė, kažkiek traukos intensyvumui liko, bet pamačiau su tuo susijusius regresyvius aspektus, spąstus. Tai, kas, trokštant intensyvumo ir jį realizuojant, gali būti įtartina. Ilgainiui nusistovėjo mano pasaulėžiūra, ją matau kažkur kairėje spektro pusėje. Anksčiau įsivaizdavau, o gal gana naiviai jaučiau, kad gyventi nuobodžiai neetiška, kažkaip abstrakčiai egzistenciškai netinkama. Dabar manau, kad gyvenimo pilkumą ir sunkumą dažniausiai lemia ekonominės ir politinės megastruktūros. Man atrodo, su literatūra visa tai irgi susiję, nors ir gana netiesiogiai. Gebėjimas jausti intensyviai iš esmės turi kažką bendro su literatūra ar menine kūryba, bet, žinoma, nebūtinai susiję su „ribinėmis patirtimis“ – patirtys gali būti ir labai meditatyvios, savotiškai ramios. Kažkokia intensyvi pajauta man taip pat siejasi su etikos jausmu. Keista, tiksliau, siaubinga, kad mums sausio viduryje kalbantis, Palestinoje toliau vyksta etninis valymas. Keista tai minėti, nes tai nei su poezija, nei su mano knyga nesusiję. Bet kyla jausmas, kad velniop tą kultūrą. Kaip minėjau, apie šį jausmą ir jo svarbą kultūrai nemažai rašė T. Adorno, man ši tema įdomi, savotiškai svarbi.

 

Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė teigia, kad tavo knygą galima skaityti ir kaip savotišką eilių romaną ar romansą, kurio pagrindinis veikėjas – liesas jaunas vyras, nusprendęs leistis į kelionę po save ir pasaulį, nes „pavargo nuo nerimo, beprasmybės, bejausmybės“. Paradoksalu, bet skaitant knygą atrodo, kad šis vyras („tarp paauglystės ir trisdešimt“, p. 25) tiek nerimą, tiek neurozes ir kitas sudėtingas būsenas yra linkęs tapatinti su tam tikra komforto zona, kur savižudybė – greta laimės (p. 24), o panika – šalia „patinka“ (p. 56), tarsi beprasmybės jausmas būtų toks stiprus, kad jį užpildyti galėtų tik ribinės patirtys, svyruojančios nuo euforijos iki gilios apatijos. Ar galėtume teigti, kad eilėraščių žmogus – savotiškas tavo alter ego? Jei taip, kuri būsena jam palankiausia gyventi, o kuri – rašyti?

Patiko šis Virginijos pastebėjimas. Pats nebuvau taip pagalvojęs, gal šį aspektą ji kiek sutirština, bet man svarbu, kad dauguma tekstų vieni su kitais kalbasi, sudaro visumą, primena ciklus. Patinka, gal net savotiškai stulbina dideli kūriniai: Roberto Bolaño „2666“, Thomo Pinchono „Gravitacijos vaivorykštė“, Marcelio Prousto prarastas laikas, Alice Notley knygos apim­ties eilėraštis apie Aletę. Negalvojau apie tai nei rašydamas, nei taisydamas rankraštį, bet post factum atrodo, kad „Spalvinimo knygelė draugams“ yra tam tikras pasakojimas. Man toks visumos efektas tinkamas. 

Alter ego aspekto, ko gero, irgi yra kiek daugiau, nei maniau. Bet tai tiesiog vienas iš elementų, nes yra ir distancijos – nenorėčiau, kad dominuotų konfesiškumas. Fikcija atrodo tinkamesnis įrankis už pasipasakojimą. Man įdomūs aštresni, nenugludinti dalykai, kita vertus, saviironija, savirefleksija teikia ir savotišką malonumą, saugumą. Tai gal susiję su tuo „patinka“ ir „panika“ artumu? Iš tiesų nežinau. Beprasmybės niekada stipriai nejaučiau, bet prasmė nelabai mane ir domino.

 

Pastaruoju metu ribinės patirtys, emociniai sutrikimai ir jaunosios kartos poetų kūryba tapo beveik neatsiejamomis sąvokomis. Kaip manai, kas tai nulėmė? Kaip pats vertini tokią poeziją?

Nežinau, ar teisinga klišė, kad milenialsai ir Z karta užsiima besaikiu savęs psichopatologizavimu. Rašantys visada rizikuodavo banaliai susireikšminti. Būti dievo pašauktam rašyti, egzaltuoti savo patirtį poetiniais ornamentais (nesvarbu, lyriniais ar siurrea­listiniais) – tarsi kiek senstelėjusi schema. Naujesnė – patirtį psichologizuoti ir (arba) patologizuoti. Pastebėjau, kad psichopatologinė tematika sąlyginai jaunų žmonių knygose daugmaž suvaldyta, motyvuota. Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“ tyrinėja labiau motinystės, tamsiosios jos pusės, o ne tiesiog psichikos temas, psichologinis elementas jos knygoje susijęs su socialine ir iki šiol mažai aptarta tema. Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“ psichozę teatralizuoja, išnaudoja kaip scenografinę, draminę materiją, tai veikia. Galbūt Ramūno Liutkevičiaus knygoje daugiau nepagrįsto psichologizuoto dėmesio savajam „aš“, bet ten yra ir daugybė kitų dalykų, gausu turinio. Lietuva Europoje vis dar pirmauja pagal savižudybių skaičių, psichikos specialistų paklausa didžiulė, viešas medijų ir socmedijų diskursas perpildytas poppsichologijos. Taigi iš dalies literatūra nuo viso to negali atsisieti, nes neišgalvoti šie dalykai. 

Tačiau mano tekstuose svarbu emocijos, o ne emociniai sutrikimai. Tematiškai kartais išnyra tokie dalykai kaip depresija, bet tai tikrovės dalis, tam tikri patirties mazgai: depresija–skurdas, akademija–nerimas ir t. t. Nesu tikras, ar tekstuose veikiančias patirtis galima vadinti ribinėmis. Skiriasi ribos, skiriasi ir pajauta to, kas ribojama. Labai nemėgstu numuilinimo, kai intelektualinėje plotmėje (tiek filosofijoje, tiek literatūroje) viskas pagražinama, užglaistoma, nes tikrovė pernelyg skaudi, bauginanti ir pan. Kai depresija sergantiems siūlomi bananai ir sportas, išnaudojamiems darbe – eiti kitur, nes rinka laisva, nors ir pats siūlantis supranta, jog visi tie „kitur“ prilygsta „velniop“. Atrodo, įdomu ir tam tikra prasme teisinga aštrų, intensyvų dalyką tyrinėti nebandant jo prijaukinti, sušvelninti. Nemanau, kad visada tai pavyksta, tikriausiai kai kur įsivelia kitokie regresyvūs elementai, bet taip įsivaizduoju kryptį, kuri man įdomi.

 

Vos išleista tavo pirmoji knyga spėjo sukelti nemažai diskusijų – vadinasi, skaitytoją rado. Kaip priimi dėmesį? Ar atgalinis ryšys tau reikšmingas?

Kad knyga kažką rado – džiugu. Įdomu, kaip žmonės perskaito, kaip juos tai paveikia. Susidūriau ir su nustebinusiomis reakcijomis. Užtruko kokią savaitę, kol galutinai supratau, kad knyga yra atskiras daiktas, su ja žmonės kažką veikia, bet mane tai jau liečia tik netiesiogiai. Įdomu gauti atgalinį ryšį, bet svarbesnis gal tas pirminis – tarp knygos ir ją skaitančio. Tik aš čia nebedalyvauju.

 

 

Literatūrinis Linos Simutytės projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.