Kol kas rašytoją Georges’ą Perecą (1936–1982) žinojome tik iš jo pirmojo romano „Daiktai“ (iš prancūzų kalbos vertė Donata Linčiuvienė), už kurį autorius pelnė vieną garbingiausių Prancūzijoje Théophraste’o Renaudot premiją. Šių metų pradžioje leidykla „Lapas“ išleido G. Pereco knygą „Žmogus, kuris miega“ – pats rašytojas teksto nepriskiria kokiam nors konkrečiam žanrui, nors kritika vadina romanu. 

 

Georges Perec. „Žmogus, kuris miega“. Iš prancūzų kalbos vertė Aušra Pokvietytė. Dizaineris Jurgis Griškevičius. – V.: „Lapas“, 2003. 

 

G. Perecas mėgo žaisti literatūra, priklausė sambūriui „Oulipo“ (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė), kurio nariai kūrė tekstus save varžydami tam tikrais iš anksto įvestais apribojimais, siekdami atskleisti kalbos galimybes ir jos žaidybinį pobūdį. Šiuo požiūriu G. Perecą vargu ar kas gali pranokti. 1969 m. jis išleido romaną „Išnykimas“ („La Disparition“), kuriame nė sykio nepavartojo E raidės. Mokantys prancūziškai supranta, kokią naštą ant pečių užsikrovė autorius. Tačiau ryžosi dar didesniam iššūkiui ir 1972 m. išleido knygą „Sugrįžtančios“ („Les Revenentes“), kurioje naudojo vien tik balsę E, nes be visų kitų balsių sugebėjo išsiversti. G. Pereco kūrybos viršūne laikomas kūrinys „Gyvenimas: naudojimo instrukcija“ („La Vie mode d’emploi“, 1978), kurį autorius vadina romanais, o tekste pasitelkia nežymiai pakeistas citatas iš 30 rašytojų – Michelio Butoro, Jorge’s Luiso Borgeso, Jameso Joyce’o, Franzo Kafkos, Marcelio Prousto, Thomo Manno ir kt. – kūrinių. Šią „Gyvenimas: naudojimo instrukcija“ ypatybę akcentuoju todėl, kad ir romane „Žmogus, kuris miega“ modifikuotų citatų netrūksta, o tokie intertekstai vertėjui visada sukelia daug galvos skausmo. Taigi džiugu, kad, nepaisant teksto sudėtingumo, „Lapas“ skaitytojams pateikė itin svarbų G. Pereco kūrinį. 

Žinoma, pradedančiai vertėjai – „Žmogus, kuris miega“ yra pirmasis Aušros Pokvietytės vertimas – buvo sunku numatyti visas tekste slypinčias žabangas, nes tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad nedidelės apimties knyga bus lengvai išverčiama. Tad noriu ne tiek papeikti vertėją, kiek parodyti, kokios sudėtingos kliūtys jos laukė darbe. Be abejo, tam, kad atpažintum citatas, turi puikiai išmanyti literatūrą. Tais atvejais, kai citata tiksli, vertėjui paprasčiau, bet kai autorius ją daugiau ar mažiau perkeičia, reikia kliautis ne tik savuoju literatūros žinojimu, bet ir darbais, nagrinėjančiais autoriaus kūrybą. Mūsų tikslas – apžvelgti, kaip vertėjai pavyko susidoroti su „Žmogus, kuris miega“ intertekstų vertimu.  

G. Perecas pats viename iš laiškų žmonai Pau­lette prisipažino, kad šis jo romanas susijęs su šiuolaikine literatūra apie vienatvę – svarbūs Jeano-Paulio Sart­re’o „Šleikštulys“, Albert’o Camus „Svetimas“, taip pat slampinėjimo po miestą (ypač naktinį) tema, esminga „naujajam romanui“ (M. Butoras, Alainas Robbe-Grillet). G. Perecas norėjo pasivaržyti su ryškiausiais savo kartos literatūros atstovais ir pasakyti kai ką naujo pasitelkęs žinomą siužetą. Pirmajame romane „Daiktai“ apsiribojo citatomis iš Gustave’o Flaubert’o romano „Jausmų ugdymas“, o „Žmoguje, kuris miega“, be jau minėtų autorių, randame citatų iš Guillaume’o Apollinaire’o, Charles’io Baudelaire’o, Dante’s, Alphonse’o de Lamartine’o ir kt. kūrybos. 

Jau pats knygos pavadinimas „Žmogus, kuris miega“ („Un homme qui dort“) priverčia literatūros žinovą suklusti. M. Prousto romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ pirmojo tomo „Svano pusėje“ 5 pastraipa prasideda šitaip: „Miegantis žmogus (un homme qui dort, – V. B.) laiko aplink save nutįsusią valandų giją, išrikiuotus metus ir pasaulius“ (iš prancūzų kalbos vertė Aldona Merkytė). Kad lietuvių skaitytojas suprastų, jog G. Perecas cituoja M. Prous­tą, knygos pavadinimas turėjo būti verčiamas kaip „Miegantis žmogus“. Beje, nuorodos į M. Proustą G. Perecas neslėpė – teigė romanu norėjęs pasišaipyti iš egzistencializmo, kuriam priešino vengizmo (nuo žodžio „vengti“) filosofiją. „Žmogus, kuris miega“ prasideda, kai pasakotojas studentas nenueina laikyti egzamino. Tačiau autorius teigia, kad ši problema nėra metafizinė – paprasčiausiai protagonistui rūpi tik jo paties ramybė: „[N]esikelti nebuvo tavo suplanuotas veiksmas, tai net ne veiksmas, o veiksmo stygius, veiksmas, kurio nesiimi, kurio vengi“ (p. 14). Rašytojo nuomone, personažo elgesys nesusijęs su jokia ideologija, nes žmogus, kuris miega, susiduria tik su nekenčiamu pasauliu ir turi duoti atkirtį kančiai. 

Per „Žmogaus, kuris miega“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje vertėja minėjo, kad versdama pavadinimą rėmėsi Victoro Hugo romano „Žmogus, kuris juokiasi“ pavadinimo vertimu. Tačiau su V. Hugo ir jo kūriniu jokių sąsajų G. Pereco romane nėra. 

Rašytojas ne tik imituoja, bet ir parodijuoja J.-P. Sart­re’o stilių. Romano protagonistas teigia: „Rodos, galėtum visą gyvenimą taip ir stovėti priešais medį, jam nekenkdamas, nebandydamas jo perprasti, nes nėra, ko perprasti, užtenka stebėti“ (p. 31). O „Šleikštulio“ veikėjas Rokantenas mąsto taip: „Kaip sakiau, prieš valandėlę sėdėjau parke. Tiesiai po suoliuku į žemę smigo kaštono šaknis. Nebeprisiminiau, jog tai šaknis. Žodžiai pranyko, su jais ir daiktų reikšmė...“ (iš prancūzų kalbos vertė Alina Kiliesaitė) J.-P. Sart­re’o veikalo „Egzistencializmas – tai humanizmas“ garsusis teiginys „egzistencija yra pirmesnė už esmę“ (iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko, orig. „L’existence précède l’essence“) vertėjui sukelia daugiausia problemų – G. Perecas šį teiginį paverčia žodžių žaismu, nes prancūzų kalba „essence“ reiškia ne tik esmę, bet ir benziną. Norėdamas sumenkinti J.-P. Sartre’o postulatą „Žmogaus, kuris miega“ autorius jį performuluoja kaip kryžiažodžio klausimą ir pateikia atsakymą „Antaras“, reiškiantį degalų bendrovę, Prancūzijoje egzistavusią iki 2010 metų. Vertėja šį teiginį išvertė „atsirado anksčiau negu benzinas“ (p. 50), bet taip dingo egzistencialisto J.-P. Sartre’o postulatas. Tiesa, šis atvejis – kietas riešutas ir patyrusiam vertėjui. Ieškant tikslaus žodžių žaismo vertimo, buvo galima bent jau išnašoje parašyti, kad kryžiažodžio klausimas sutampa su sakiniu iš J.-P. Sartre’o veikalo. 

Ne vienas prancūzas G. Apollinaire’o eilėraštį „Mirabo tiltas“ moka mintinai. Tačiau G. Perecas eilėraščio refreną į romano tekstą įtraukia modifikuotą, o tai nepatyrusį vertėją gali išmušti iš vėžių. Priedainis skamba taip: „Slinks naktis muš valanda tegu / Plaukia teka dienos aš lieku“ (iš prancūzų kalbos vertė Linas Rybelis). Vertėja neatkreipė dėmesio, kad G. Pereco tekste slypi modifikuotas G. Apollinaire’o eilėraščio refreno fragmentas, ir išvertė taip: „Tu sėdi ir nori tiktai laukti, tiesiog laukti, kol nebeliks, ko laukti, kol sutems, kol skambantis varpas skelbs valandas, kol diena pakeis dieną, kol prisiminimai išblanks“ (p.  9). Kad lietuvių skaitytojas atpažintų G. Apollinaire’o citatą, tekstas galėjo būti išverstas taip: „Tu sėdi ir nori tiktai laukti, tiesiog laukti, kol nebeliks ko laukti, teslinks naktis, temuš valanda, teplaukia teka dienos, te prisiminimai išblanks.“

Nelengvas yra ir J. Joyce’o „Uliso“ citatos atvejis: „O labiausiai jam (Leopoldui Blumui, – V. B.) patiko pačirškinti ant žarijų avino inkstai, kurie gomury švelniai paskleisdavo vos juntamą šlapimo aromatą“ (iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis ir Saulius Repečka). G. Pereco romane aliuzija į „Ulisą“ tokia: „Iš tikrųjų net negali būti tikras, kad tavo kaimynas vakarieniauja, negirdi tokių garsų, niekada neužuodi čirškinamų žarnokų ar kepenų (orig. rognons, – V. B.), kurios turėtų būti mėgstamiausi jo patiekalai“ (p. 95). Kaip matome, A. Pokvietytės vertime kažkur dingo inkstai, nes žodį rognons vertėja išvertė kaip kepenis, ir aliuzijos į J. Joyce’o tekstą nebeliko. 

O aliuzija į Sofoklio „Antigonę“ išlaikoma. „Antigonėje“ sakoma: „Daug nuostabių daiktų pasauly, bet nuostabiausias jų – žmogus“ (vertė Antanas Dambrauskas). „Žmogaus, kuris miega“ vertėja sakinį G. Pereco verčia taip: „Koks nuostabus padaras yra žmogus!“ (p. 104) 

Yra atvejų, kai G. Perecas perrašo citatą neigiama forma. Toks pavyzdys galėtų būti J. Joyce’o romano „Menininko jaunų dienų portretas“ citata: „Balandžio 26. Motina tvarko mano naujus, sendaikčių krautuvėje pirktus drabužius. (...) Milijonąjį kartą einu pasitikti patyrimo realybės ir savo dvasios žaizdre nukalti nesutvertą savo tautos sąmonę. Balandžio 27. Senasis tėve, senasis meistre, būki man atrama dabar ir per amžių amžius“ (iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis). G. Pereco romano vertime ši citata įprasminama taip: „Tavo mama neadė tavo drabužių. Tu neiškeliauji šimtąjį kartą įgyti patirties ar savo sielos dirbtuvėje bandyti pasiekti aukštesnį žmogaus sąmonės lygį. Nei šiandien, nei kada nors vėliau tau nepadės jokie protėviai ar senovės kūrėjai“ (p. 106). Tiesa, vertime dingo „milijonąjį kartą“, „patyrimo realybė“, „dvasios žaizdras“. Taip pat reikėtų įtraukti frazes „senasis tėvas“, „senasis meistras“ ir „dabar ir per amžių amžius“, kad aliuzija būtų aiškesnė. 

Sunkiai atpažįstama ir aliuzija į Dante’s „Skaistyk­los“ XXXIII giesmę: „Ji man: „Tegu dvasia tau atlaisvėja, / išsivaduok iš baimės ir drovumo / nebūk kaip tas, kuris sapnais kliedėjo“ (iš italų kalbos vertė Sigitas Geda). A. Pokvietytė G. Pereco tekstą verčia: „Nustok kalbėti kaip žmogus, kuris sapnuoja“ (p. 109).

Visi šie pavyzdžiai puikiai parodo, su kokias sunkumais susidūrė romano „Žmogus, kuris miega“ vertėja. Aišku, kad patirties stoka A. Pokvietytei neleido perprasti, koks sudėtingas šis kūrinys. Tačiau džiugu, kad „Lapas“ pralaužė ledus ir lietuvių skaitytojams suteikė galimybę susipažinti su vieno įdomiausių XX a. prancūzų rašytojų kūryba. Tikiu, pagrindinis G. Pereco romanas „Gyvenimas: naudojimo instrukcija“ netrukus nudžiugins mūsų skaitytojus, nes iš klaidų visada pasimokoma...

 

 

Vytautas Bikulčius – Prancūzijos gerbėjas, labiausiai besidomintis jos literatūra.