Vytautas Martinkus. Literatūrinė Antano Kasperavičiaus laiškų sėkmė

Petras Palilionis. „Metai Tamsčiuko atokaitoj." Skaitytinė drama. – K.: „Naujasis lankas", 2014.

Petras Palilionis parašė jau penktą „fakto literatūros" (taip pats įvardija) knygą. Tai epistolinė drama, grįsta autentiškais laiškais, rašytais mažai kam žinomo asmens – Antano Kasperavičiaus (1898–1963), agronomo pagal išsilavinimą, pedagogo iš profesijos, kraštotyrininko ir muziejininko iš pašaukimo. Jo gyvenimas tekėjo labai arti vienos žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių moterų – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės.

Tokia dviejų dramos veikėjų ar jų prototipų partnerystė intriguoja, bet savaime kūriniui negarantuoja literatūrinės vertės. Epistolinės dokumentikos mėgėjas gali suabejoti ir klausti: „Ar ne geriau skaityti pačius laiškus nei jų parafrazes?" Kai ir pats autorius neslepia, kad jam svarbu ištyrinėti mažai žinomas istorinių asmenybių biografijas, tai – ne retorinis klausimas.

Tad ir pačiam Palilioniui teko apsispręsti, kas jam svarbiau – griaunamoje sodyboje netikėtai surasti laiškai1, jų dokumentiškumas, ar kūrybinis laisvas pasakojimas (kaip Autorius2 apie tai prasitaria prologe) apie veikėjų gyvenimo ir meilės dramą.

Kas atidžiau seka Palilionio poetinę kūrybą, prisimena, kad istorinius faktus jis išmaniai naudojo „Vėjuotoje saulėje" ir kitose poemose. Jie ten būdavo pavaldūs žanro poetikai. Faktografinėse jo knygose būdavo sureikšminami patys „faktai", tarp jų – ir laiškai, ypač dokumentiniame koliaže apie Bernardą Brazdžionį („Tautos šauklio aidai", 2011). Bet nė karto laiškai nepretendavo į žanrinę formą. „Metai Tamsčiuko atokaitoj" – akivaizdžiai epistolinis literatūros kūrinys. Dokumentinis ir kartu poetinis. Kad tai ne biografinė studija ar esė, skaitytoją informuoja žanro įvardijimas („skaitytinė drama") ir kiti knygos peritekstai – veikėjų sąrašas (Autorius / jis – ir Antanas, ir Aktorė, ji – ir Bitė, ir Tamsčiukas), dalių pavadinimai, iliust­racijos (dokumentinės nuotraukos).

Taigi skaitome grožinį kūrinį, o jam interpretuoti pasirenkamos taisyklės keičia reikalavimus „faktams" (laiškams), nėra itin griežtos net jų autentiškumui, –bent jau neleidžia manyti, kad iš laiškų negalėtų būti išbrauktas joks žodis ar kablelis. Turėtume susitaikyti net ir su išgalvotais laiškais: kas galėtų paneigti autoriaus teisę jais papildyti ar keisti tikruosius?

Nespėliokime. Iškart pasakysiu, kad nieko Palilionis neišgalvojo, nieko nekeitė ir su rastais laiškais elgėsi kaip įmanoma atsargiai. Tiesa, rašydamas panaudojo ir daugiau šaltinių, kitos autentiškos (biografinės) medžiagos. Prie Antano laiškų pridėta nemažai ir Bitės laiškų ar jų juodraščių, užrašų, esė. Apie visus faktus kalbasi, juos aiškinasi ir svarsto abu pagrindiniai dramos veikėjai, o ir skaitytojas tarsi kviečiamas būti visų interpretacijų bendraautoriu.

Taigi sodyboje rastieji laiškai tik iš dalies formuoja visos kūriniui panaudotos biografinės medžiagos perskaitymo perspektyvą.

Tad apie ką arba kokia ji?

Pirmiausia, ji remiasi epistolikai būdingu pasakojimo subjektyvumu ir emocionalumu. Privatumas, asmeniškumas, individualumas sušildo net oficialiąją korespondenciją, kai jos atsiranda moderniojoje epistolikoje.

Pavyzdžiui, prie Leonardo Gutausko „Laiškų iš Viešvilės", Kęstučio Navako „Lorelei" ir Rūtos Mataitytės „Laiškų" palinksta turbūt skirtingi skaitytojai, tačiau visus juos, manau, vilioja tai, kad laiškai tose knygose yra literatūrinė nuoširdžios, autentiškos patirties forma3. Tradiciškai jie yra labai arti gyvenimo / meilės istorijomis vadinamų pasakojimų. Taip arti, kad kartais negalime (nemokame) tinkamai jų atskirti.

Tačiau ne kiekvienas laiškas, kaip ir ne kiekviena gyvenimo (meilės) istorija, yra literatūra. Tenka kažkaip brėžti jų takoskyros punktyrą.

Neatsitiktinai Levas Tolstojus, klasikinio emotyvizmo šalininkas, vieną pažįstamą, pasidalijusį su juo sumanymu rašyti savo gyvenimo istoriją, pasergėjo sakydamas, kad „jums negalima rašyti savo gyvenimo, nes jūs nežinote, kas gera (čto chorošo), o kas bloga (čto durno) buvo jame"4. Jeigu tik (vis dar!) pripažįstame ribą tarp literatūros ir ne literatūros, nesunkiai rastume ir kitokių (kylančių ir iš tradicinių, ir naujausių literatūros teorijų) kliūčių dėti lygybės ženklą tarp literatūros ir to, ką tik pasakojame ar užrašome. Tas pat sakytina ir apie (auto)biografijas.

Paprastai autorius žaidžia išgalvotais laiškais, tarp kurių gali būti ir autentiškų. Visi literatūros kūriniai, rašomi pagal laiškus ir biografijas, supina faktus ir išmonę, prototipų ir autorių patirtis, kad išryškintų idėjas, išplėtotų draminius konfliktus. Per tai besirandanti žanrinė ir stilistinė įvairovė (rašomi romanai, apysakos, dramos) formuoja laiškams būdingą literatūrinį emotyvistinį „užkratą", kuris ir yra vienas patraukliausių (bet ne vienintelis) epistolinės literatūros poetikos elementų.

Taip ir Paliliono dramoje. Autoriui pavyksta sukurti estetiškai paveikų („užkrečiantį") pasakojimą, nors galima svarstyti, ar jis laikytinas tik veikėjų vidinių patyrimų ir veiksmo pagavų prisodrintu tekstu, kurį tereikia (juk atsivertėme lesedramą) perskaityti, ar esama ir medžiagos spektakliui, galbūt netgi draminio konflikto su įvykių ir charakterių spyruokle.

Formalią pradžią veikalui duoda G. Petkevičaitės-Bitės augintinio Antano Kasperavičiaus gal trys dešimtys 1920–1928 m. jai rašytų laiškų, rastų, kaip sakyta, griaunamoje sodyboje, kur tie laiškai per 60 metų pragulėjo užslėpti, ir atiduotų pjesės autoriui, kilusiam, beje, iš to paties kaimo. Laiškai – įvairiausi, apie kasdienius, finansinius, ūkinius, visuomeninius rūpesčius, bet ne sykį užkabinantys ir gilesnius, asmeninius, egzistencinius klodus. Šie laiškai skelbiami ne chronologine seka, ne ištisai, –­ autorius juos cituoja, laisvai persako, komentuoja.

Pagrindinė veikalo idėja – dalijimosi draugyste ir meile prasmė žmogaus gyvenime – iškeliama protagonisto (Autoriaus). Ji nėra išgryninta, reiškiama įvairiausiais pustoniais, bet viena jos interpretacijų, savaip apibendrinanti Antano vietą šalia Bitės, užrašyta ir kaip dramos antraštė. Net 40 metų gyventi prieš ryškią visuomenės šviesuolę, įsisąmoninančią ir tamsesnes, asmenines, egzistencines, patirtis. Kokia tokios ato­kaitos prasmė? Epilogas atsako: būti „Bitės žmogumi".

Tačiau kažin ar tinka veikalą skaityti tik pagal autoriaus / protagonisto įvardytas mintis. Tarpusavyje ir pačios jos nesutaria, yra prieštaringos, ruošia prielaidas gilesnėms įžvalgoms. Pavyzdžiui, „tikros meilės" motyvą jau prologe5 pradeda kontempliuoti Autorius (veikėjas), bet tokie žodiniai svarstymai, aišku, nėra pagrindinio draminio konflikto realybė. Pastarosios galima ieškoti visuose Antano „atokaitos" prieš Tamsčiuką metuose, bet greičiausiai tik tam tikruose arba svarbesniuose jų įvykiuose. Rasti laiškai, kaip jau minėta, rašyti per aštuonerius metus, nutrūksta 1928-aisiais. Keturiose veikalo dalyse „faktai" – girdėtos ir negirdėtos žinios ar dokumentiniai biografiniai štrichai tiek A. Kasperavičiaus, tiek G. Petkevičaitės-Bitės portretui ir jų charakteriams –­ įrėminami (suspaudžiami) į net porą metų netrunkančią laiko atkarpą. Epilogas tik pakartoja jau prologe reikštą viltį, kad tie iš „dangaus nukritę laiškai" yra tik „pirmieji, dar nedideli žingsniai dokumentuojant intriguojantį Antano Kasperavičiaus atminimą" (p. 93).

Tad gal ten ir paslėpta dvasinio veiksmo spyruoklė? Įsižiūrėkim.

Tą rėmą paprasta pamatyti. Pirmas laiškas, kurį pjesėje Bitė gauna ir skaito, Antano rašytas 1925 m. lapkričio 30-ąją. Gabrielės laiškas Antanui, kurį paskutinį – „testamentinį", atsisveikinimo – skaitome, datuotas 1927 m. kovo 24 d. Šie metai Lietuvoje svarbūs politinėmis permainomis – kairiąsias demokratines jėgas keičia dešiniosios, bet autokratinės.

Jeigu pjesės autorius ir atsitiktinai tarp šių epistolinių datų sudėjo, suspaudė visą likusį „Bitės žmogaus" gyvenimą, skaitytojui vis vien tenka įvertinti šio meto išskirtinumą ir reikšmę. Ne tiek asmeninės, kiek visuomeninės, net politinės jėgos tais metais suspaudžia arba aplaužo spyruokles, kurios Gabrielei teiks energijos iki 1943-ųjų, o Antanui – net iki 1963-ųjų (tai jųdviejų išėjimų datos).

Pirmame laiške – mintys apie vargingą ūkio situaciją, valstybės valdymo bėdas, šviesuomenės ydas, bet – paradoksalu – Antanui svarbesnis yra kitas klausimas: ar artimo žmogaus asmeninį gyvenimą galima apnuoginti literatūroje? Kuo (ir ar) skiriasi literatūra nuo gyvenimo? Antanas tik vaikystėje pademonstravo literato gabumus, paskui dirbo literatūrai tolimus darbus. Pjesės autoriui šis motyvas rūpės ir kaip „laiškų vaidinimo", tai yra kaip rašomos dramos estetinis-etinis matmuo. Per tai, kas gali būti literatūroje tikra, ryškės ir galimi (tikėtini) Antano ir Gabrielės meilės veidai (augintinio ir globėjos – sūnaus ir motinos – vyro ir moters). Antrasis, sunkiai susirgusios Bitės testamentu vadinamas laiškas ne tik paskirsto jos artimiesiems turtą, lemia raštų likimą, aptaria laidotuves, piešia kapo vaizdą, įvardija politines ir pilietines priedermes, bet už viską įsakmiau ištaria etinę maksimą, skirtą Antanui: „Tave visuomet kaip sūnų mylėjusi, baigiu dar prašymu: nebūk šiaudadūšis! Nesirūpink per daug migiu ir jovalu. Ne tam mes sau žmogaus vardą įsidėjome" (p. 79).

Taigi tarp šių laiškų – visa kita. Viskas. Pirmame laiške Antanas uždraudžia Bitei aprašinėti jo gyvenimo vaizdus, bet pjesės autorius drąsiai laužys šį draudimą. Skaitytojas sužinos dar ne vieną intriguojantį dalyką ne tik iš Petkevičių šeimos ir Gabrielės, bet ir iš Antano gyvenimo.

Palilioniui (Autoriui) rūpi Bitės augintinio gyvenimo prasmė, iki šiol nežinomų ar nutylėtų jo ir Tamsčiuko santykių subtilybės, kaita ir patvarumas6. Jeigu jau padėta vienas kitam išgyventi, tai kodėl ir kaip, jeigu jau vienas kitą mylėta, tai kokia ta meilė, galbūt net peržengianti įprastas globėjos ir globotinio ryšių („meilės ir gerumo") ribas.

Galima emocingai arba išmintingai svarstyti dramos veikėjų gyvenimo faktus, kontempliuoti egzistencines situacijas. Pasitelkus įvairius Antano laiškų kontekstus – Gabrielės tėvo Jono Petkevičiaus, Julijono Lindės-Dobilo, Felicijos Bortkevičienės ir kitų asmenų laiškus Bitei, pačios rašytojos raštus, bibliotekose, muziejuose ir archyvuose esančią medžiagą – skaitytojui pristatomas apytikriai rišlus Kasperavičiaus gyvenimo pasakojimas. Našlaitį, sunkiai džiova sergantį trejų metų Antaniuką Bitės tėvas, gydytojas Jonas Petkevičius, parsiveža ir priglaudžia savo namuose, paveda dukters globai. Nuo to laiko tarp jo ir Bitės, anot Autoriaus, užsimezga „tamprus, kasdieninis ryšys tvirtesnis (...) už kraujo, prigimtinį" (p. 11).

Skaitytojo laukia netikėti, vargu ar įsivaizduoti „faktai" iš Bitės ir Antano gyvenimų: štai visai jaunutis Antanas sugeba pasirūpinti jos brolio vaikais pabėgėliais Rusijoje, jis tarnauja caro, vėliau – Lietuvos kariuomenėje, studijuoja agronomiją Dotnuvoje, būdamas šaulys, 1923 m. dalyvauja prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, bet čia pat jam prireikia įkalbėti Bitę (tuomet Kalinių globos komiteto narę), kad ji užtartų į kalėjimą pakliuvusį kolegą (studentą) Matą Mickį (sovietų laikais tapusį žemės ūkio ministru), po 1926 m. mokytojauja Panevėžyje, steigia kraštotyros muziejų, vadovauja jam, per nacių okupaciją paskiriamas miesto burmistro pavaduotoju, palaidoja pasiligojusią ir nuo gyvenimo pavargusią Bitę, 1944 m. pasitraukia į Vakarus, o į Anapilį išeina 1963 m. Harforde (JAV).

Netikėtos dramaturginės medžiagos esama ir Bitės, atrodytų, visiems puikiai žinomoje biografijoje: netikėti ir su dramine įtampa jos testamentai, laiškai prezidentui Antanui Smetonai ir F. Bortkevičienei, 1926 m. prezidentinis perversmas, „Varpo" bendrovės spaustuvės susprogdinimas, byla su broliu dėl tėvo palikimo, Puziniškio dvarelio buhalterija, permainingi santykiai su Antanu prieš mirtį...

Faktai rikiuojasi pagal biografines kreives, bet 1926–1927 m. įvykių dramatizmas sustiprės ir pasikartos 1940–1941 m. Vėl dramatiška valstybės kolizija, sovietinė okupacija. 1940-ųjų pavasarį Bitė iš paskutinių jėgų reaguoja, rašo Bortkevičienei. Tremtys, vežimai. Ką galvoja, veikia Antanas, Panevėžio 2-osios vidurinės (buv. mergaičių gimnazijos) mokyklos inspektorius?

O ir 1941 m., prasidėjus nacių okupacijai, ar Bitė bepakartojo Antanui, burmistro pavaduotojui: „Nebūk šiaudadūšis"? Galbūt, tačiau „faktų" apie tai nėra. O 1944-aisiais? Tikrai ne. Vėlu. Bitė jau palaidota: ją slaugė iki paskutinio atodūsio ištikimoji globėja Marija Galiauskaitė, šarvojo Antanas. Karo vėjai Kasperavičių šeimą išneša į Vakarus (o pakeliui dar išskiria ir su sūnumi Rimvydu: šis, pasimetęs nuo tėvų ir sesers, lieka Lietuvoje). Išskyrus žurnalo „Žingsniai" leidybą Vokietijoje (1948), Kasperavičiaus gyvenimas išeivijoje apgaubtas tyla. Toji tyla – gyvenimo lūžio paslaptimi likusi metafora. Tarsi „tolstančio aido dejonė" (taip pavadintas ritmiškai į pasakojimą autoriaus įpinamas poetinis istorinių įvykių refrenas) nutolsta nutyla ir Kasperavičiaus gyvenimo „faktai" nacių okupuotame Panevėžyje, ir visi jo gyvenimo už Atlanto „faktai". Tarsi be išlygų pradeda galioti jaunojo Antano reikalavimas Gabrielei: „aš visai nenoriu, kad visos mano gyvenimo smulkmenos būtų viešai tampomos" (p. 18).
Dabar tos smulkmenos – ne vaiko patyrimai. Pavyzdys iš Antano gyvenimo jau gali būti dramatiškas ar net tragiškas. Bet – kas žino? Niekas.

Palilionis paklūsta (Antano?) draudimui: neieško ir neranda. Antano gyvenimo įtampa, kuri virsta ir veiksmu, ir mintimi, jam besiveržiant į kažkokį tikslą, palieka anapus lesedramos teksto. Bet ir Bitę, nors apie ją skaitytojas daug daugiau, tarsi viską, žino, prieš mirtį ištiks tyla. Katras ir katro atokaitoje, sovietmečiui ir karui prasidėjus, išgyveno? Ko iki tuomet jiedu negalėjo žinoti, bet kas jau valdė jųdviejų santykius? Atidus skaitytojas įžvelgia: tikroji dramos intriga – ne tik anapus laiškų ir pasakojimo pagal juos, bet ir anapus Bitės laidotuvių, anapus Kasperavičiaus gyvenimo Lietuvoje: apie tą vėl sustiprėjusį visuomeniškumo ir asmeniškumo konfliktą kalbama spėjimais ir nuojautomis. Išnykus Tamsčiuko atokaitai, kažkas gal iš esmės keitėsi „Bitės žmogaus" gyvenime. Tik to niekas (kol kas) nežinome. Jau ir perskaitę Palilionio veikalą iki pabaigos.

Manau, kad iš dangaus dramos autoriui nukritę A. Kasperavičiaus laiškai ir kiti jo panaudoti šaltiniai pristato dvilypį biografinį pasakojimą, o anapus jo – ir dramaturginį pasakojimą apie „Bitės žmogų". Sąžiningas dokumentalumas (ko nerasta ir nepatikrinta, tekste nėra) neleidžia numanomam draminiam konfliktui pavirsti veiksmu ir charakterių kova. Gilesnė intriga, kaip pati Bitė gal pasakytų, „atradimas, esantis anapus ribos". Taigi ir skaitytoją anksčiau ar vėliau galbūt pagauna ir jau nepaleidžia įžvalga ar bent nuojauta, kad gilusis draminis konfliktas – ne laiškuose ir net –­ ne faktuose, kurie pateko į Autoriaus ir Aktorės pasakojimus.

Bendrą veikalo įvertinimą jau užrašiau kaip recenzijos antraštę: literatūrinė Antano Kasperavičiaus laiškų sėkmė man nekelia abejonių. Tiems laiškams (ar daliai jų) tikrai pasisekė: jie pakliuvo į rankas žmogaus, kuris suprato jų kultūrinę ir sukūrė tam tikrą literatūrinę jų vertę. Pastaroji pasiekta gana maksimaliai panaudojus visa, ką tik buvo galima tuose laiškuose ir jų kontekstuose surasti. Neperžengiant „fakto" ribų, nieko, kas netikra, nepridedant iš abiejų kultūros žmonių biografijų.

Vargu ar per šį veikalą A. Kasperavičius išgarsės taip, kaip kažkada vylėsi jo globėja7, bet, perskaitę „Metus Tamsčiuko atokaitoj", jau tikrai geriau jį pažįstame. Giliau per jį pažinome ir G. Petkevičaitę-Bitę.

Lengvai įsivaizduoju šią pjesę skaitomą ne tik saulės atokaitoje ar medžio pavėsyje, bet ir – teatre.

1 Panašių istorijų vis dar pasitaiko, ir jomis stebėtis, manau, nėra dėl ko. Neseniai toks likimo posūkis ištiko 12 Marinos Cvetajevos laiškų iš Prancūzijos, rastų Vilniuje, Polocko g. 45A namo pastogėje, 1934–1935 m. rašytų vaikystės draugei Natalijai. Čia paslėpti jie iki mūsų dienų pragulėjo nuo 1944 metų (žr. Marina Cvetajeva. „Laiškai į Vilnių". Vertė Ramutė Skučaitė. „Gimtasis žodis", 2014).
2 Autorių ir Aktorę, pagrindinius šio veikalo veikėjus, toliau, kaip ir autoriaus tekste, rašysime iš didžiųjų raidžių.
3 Pernai Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Laiškas literatūroje ir kultūroje". Medžiaga paskelbta mokslo darbų rinkinyje „Acta litteraria comparativa", Nr. 7, 2015.
4 Tolstojaus mintį primena minėtųjų M. Cvetajevos „Laiškų į Vilnių" komentarai, ir aš ją su dėkingumu persirašau iš Nijolės Kvaraciejūtės vertimo į lietuvių kalbą (p. 238).
5 „nenuvalkiotą, su kiekvienu žodžiu, su kiekvienu veiksmu neviešinamą" (p. 11).
6 Pasak Aristotelio, draugystė nepatvari, kai mylima ne „vienas kitą, o tik tai, ką galėjo vienas kitam duoti" (Aristotelis. „Rinktiniai raštai". „Mintis", 1990, p. 241).
7 „ateis laikas, kada ir Antano darbai bus įvertinti" (p. 5).

Draugai