Fotoreportažas iš galerijoje „Vartai“ (Vilnius) iki gegužės 28 d. veiksiančios tapytojo Lino Jusionio parodos „Siesta“. Lauryno Skeisgielos nuotraukos.

Parodos pavadinimas nurodo dienos metą, kuomet visos formalios ir reikšmingos veiklos sustoja, o jų vieta užleidžiama kažkam pasyviam ir nesvarbiam. Kartu ši paroda – ir švelniai ironiška reakcija į pandemijos metu pakitusią kasdienybę.

„Spalva, laikas ir erdvė – trys bičiuliai, susitikinėjantys Lino Jusionio paveiksluose. Punktualūs pasimatymai horizonto papėdėje paprastai baigiasi intymiai, bet be pavydo. Komplimentus išsakydami vaizdiniais, jie ilsisi ir stebi kaip šie ilgainiui išgaruoja kaitroje. Lėtai, tarsi apsnūdę, pirštais radę vienas kitą, romiai jie laukia žvilgsnio. To svetimo prisilietimo, sujungiančio du pasaulius.

Spalva dažniausiai nesilaiko duoto žodžio, ir ateina pirmiau už kitus. Jos daug, net per kraštus, tačiau kokia ji iš tiesų? Anglies juodumo, kaulų baltumo, saulėgrąžų geltonio, alyvų violeto, vandenyno mėlio. Jei tik viskas būtų taip paprasta... Jos rūbai tvarkingai guli klostė ant klosties, kaip prancūziški migdoliniai morengai dėžutėje. Ryjami akimis jie skleidžiasi nuotaikingais skonių pumpurais. Saldu nebent ant liežuvio galo, kur dar lyg liko kažkas neišsakyta. Skirtingoje šviesoje su ja vis kitaip, ir kad ir kaip besistengtum prisitraukti ją į žvilgsnio glėbį, ši vis išsisuka nutoldama į perspektyvą. Kažin kas primiršto, artimo ir brangaus, suskamba jos balse ir nelauktas atspindys vaizdo, kadaise matyto beribiame visatos ekrane, it senas miegas užgula akis.

Tuo tarpu laikas pasiruošia sau sceną ir stebi ją iš šalies, protarpiais vis kyštelėdamas savo amžiną trigrašį. Jis neskuba daryti išvadų ir leidžia dalykams judėti sava vaga. Tačiau ne lyg iš seklaus sapno išniręs kūnas, kurio raumeningą nugarą savo nenuilstančiom plaštakom jis neatsispirdamas tuojau čiumpa masažuoti, sujaukia planus. Vieniši pasivaikščiojimai visatos stepėmis su trumpais stabtelėjimais dažniausiai baigiasi netikėtumais. Pakeliui rastus beprasiskleidžiančių augalų žiedus jis drįsta glostyt tik iš kairės į dešinę, taip nesutrikdant jų egzistencinių ritmų. Švelnaus judesio paliktas aidas raibuliuoja tvankiame ore, bet tik suplok blakstienomis, ir stos tyla – tarsi niekad nieko neįvyko. Tai jo mėgstamiausias metas, prieš kurį, ir po kurio, eina vis naujas kadras.

Kalno papėdėje upės deltoje po patvinusiu dangumi tyso erdvė, anuodu vyniojanti aplink mažąjį savo kojos pirštelį kaip vatą. Atvira, bet ne lengvabūdė, savo papuošalus ji dėvi pridengtus, ir vedama smalsumo bei vaizduotės kuria scenarijus. Bet kai sutems, ir pro langinių plyšius teliks matytis kalno kraštelis, ji užsisklęs savyje. Prasibrauti į jos vidų galima akimirksniu, žengiant žvilgsniu per vieno šešėlio ilgį, tačiau staiga susidūrus akis į akį dykumoje ar vonioje, reikia būt pasiruošus pasiduodant kristi jai į glėbį. Kartais, palengvindama susiklosčiusią situaciją, ji paklos pagrindą po kojomis ir leis į ją atsiremti, o kartais paliks plūduriuoti beribės visatos vandenyse.

Erdvė, laikas ir spalva sugulę pavėsyje. Jie kalbasi švelniais apsikabinimais, ir tuštumą verčia reginiu. Kurio centre nutvilkinta iš kažkur toli atvilnijusios antgamtiškos šviesos stūkso forma, sujungianti tris į vieną. Ir jau nebėra kas juos išskirtų. Gal tik teptukas.“ (Paulius Andriuškevičius)