Niujorkiečio kompozitoriaus Phillo Niblocko (g. 1933) 50 karjeros metų apima minimalistinę ir eksperimentinę muziką, kiną ir fotografiją. Jo minimalizmas klasikinis, garso judėjimas lėtas, pokyčiai beveik nepastebimi, o muzika linkusi įaugti į klausytoją. 2014 m. menininkui įteiktas prestižinis Johno Cage’o šiuolaikinio meno fondo apdovanojimas. Phillas kartu su menininke Katerina Liberovskaja 2023 m. rugpjūtį atvyko į Dubingius dviejų savaičių rezidencijai ir čia kartu su meno erdvę kuriančiais menininkais Jūrate Jarulyte ir Francisco Janesu įkūrė asociaciją „The Yellow House Association“, kuri Asvejos parke sieks išsaugoti natūralią miškų ir pelkių teritoriją bei čia gimsiančius rezidentų kūrinius.

 

Phillas Niblockas. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka. 

 

Palyginus negausūs, bet potencialūs pašnekovai stoviniuoja prie tvenkinio tolėliau, vangiai šnekučiuodamiesi tarpusavyje. Toks elitarinis small talkas.

Prieiname prie stalo šio to paklausti:

– Kaip pradėjote kurti tai, ką dabar girdime? Kokia buvo pradžia?

– 1968 m. viską sugalvojau per keletą minučių, greitai. Tą ir tebedarau.

– Muziką, kurią dabar girdime?

– Kokią?

Už mūsų jau stovi potencialūs pokalbio dalyviai ir klausosi...

– Tai, kas girdisi, kas – sykiu su vaizdu – sudaro instaliaciją šito namelio viduje.

– Ne, ne tai. Ką darau – ne muzika. Ne muzika ir tai, ką girdite.

– Kokios trukmės jūsų kūriniai? Atrodytų, kad gali būti ilgi.

– Visokios. Nuo 7 minučių iki valandos ir daugiau.

– Jums nemažai metų. 

Šypsosi, bet patvirtina tai, ką išgirdo. 

– Per gyvenimą nutinka daug to, kas neišvengiamai daro įtaką kuriančiam ir jo kūriniams. Kas jūsų kūryboje pasikeitė per gyvenimą?

– Niekas. Darau tą patį, ką ir 1968-aisiais.

Akyse – šelmiškos kibirkštėlės.

 

 

 

Daiva Kairevičiūtė – fotografė.