Tykus balto popieriaus sniegas rašančiojo vaizduotėje kaskart atsiveria tarsi pažadas išminti dar nepramintą mintijimo brydę lėtai žingsniuojant girgždančiu reikšmių ir sakinių ledu. Kažkur tolumoje girdėti atpažįstami garsai, motyvai, leitmotyvai, kuriuos ir vėl bergždžiai bandai prisijaukinti kategorijomis, struktūromis, galop pusiaukelėje pėdas ima semti it akivaras atsivėręs interpretacijų sūkurys – taip ir lieki plūduriuoti šaltose srovėse, o garsai lieka garsais. Nebent esi po vandeniu, hermetiškame muzikologijos laive, saugiai stebinčiame kitą krantą pro pozityvistinio periskopo lęšį. Tad kas lieka? Klusniai sudėti plaukmenis ir įsiklausyti? Atverti jusles, ausis? Į ką įsiklausyti?

 

Pauline Oliveros. IONE nuotrauka

 

Prieš kurį laiką vaikštinėjant Vilniaus grafikos meno centro galerijoje akį patraukė ryškus, rodos, 7 dešimtmečio plakatas, kuriame stambiomis raidėmis buvo iškaltas šaukinys: „Triukšmas – tavo priešas.“ Plakato autoriaus ir jo agitpropinio konteksto, deja, nebepamenu, tačiau tuščioje galerijos salėje tie žodžiai pasirodė pranašiški. Tuomet dar sukaustyti pandeminės tylos diskutavome apie informacinį triukšmą, garso ekologiją, o šiandien už durų jau aidint karo pabūklams ir ateities perspektyvoms susitraukus it baikščiai sraigei kiaukute, susidūrėme su kultūrinio triukšmo fenomenu. Karo akivaizdoje gerokai ištuštėjusios koncertų salės liudija moralinį disonansą tarp tikrovės, kasdien transliuojamos mūsų išmaniaisiais ekranais, ir socialinių ritualų, atnašaujančių grožiui, nesuderinamumo. Tą disonansą ir galėtume vadinti kultūriniu triukšmu, entropija, kurios apatiškiausias formas regime naiviuose mėginimuose atriboti muziką nuo politikos. Be politinio engagé estetikos oazė tapo nebeįmanoma, jos teikiamas pasyvus vartotojiškas pasitenkinimas regisi lyg desperatiškas skęstančiojo klyksmas staiga suvokus, jog esi ne šiltoje hedonizmo vonelėje (civilių lavonams pūvant gatvėse klausėmės Rachmaninovo), o šaltuose ir sekliuose istorijos verpetuose.

Kaip atsvara pasyviam klausymui ar stebėjimui (menamam dalyvavimui) vėl suklestėjo performansas, atgaivinęs kūniškumą ir naujas kolektyvinio protesto akcijas. Vienas Rūtos Meilutytės šuolis į „kruviną“ vandenį aktualumu pranoksta daugelį epitafijų ir tragiškųjų simfonijų, tik ar to pakanka konstatuoti muzikos poveikio infliaciją kilus karui? Ar muzika skirta tik grožėtis, todėl yra bejėgė? Ne vieną karą ir pokarį išgyvenę XX a. kompozitoriai bei garso menininkai rinkosi pačias įvairiausias kūrybines strategijas. Vieni, pavyzdžiui, Iannis Xenakis, savo kailiu patyręs Graikijos pilietinio karo siaubą, atsakymų ieškojo dekontekstualizuotoje ir nuasmenintoje muzikoje, kurią it šventasis gralis sergėjo abstrakčios stochastinės struktūros; kiti, pavyzdžiui, lenkų avangardistas Krzysztofas Pendereckis, įmantriomis sonoristinėmis partitūromis eksploatavo tragizmo semantiką, kurią vėliau transformavo į nuosaikų konservatizmą. O štai amerikiečių kompozitorė ir akordeonistė, viena ryškiausių XX a. antros pusės eksperimentinės ir elekt­roninės muzikos figūrų Pauline Oliveros (1932–2016) atsaku į Šaltojo karo beprotybę ir 7–8 dešimtmečių JAV politines negandas pasirinko kiek kitokią formą.

Kalifornijoje, o vėliau Niujorke gyvenusios menininkės išskirtinumą bene tiksliausiai nusakytų radikalus posūkis klausymosi paradigmoje. Įprasta konfigūracija – koncertinė erdvė, kurioje klausytojas supriešinamas su garso šaltiniu. P. Oliveros intro­spektyviu judesiu siūlo pereiti nuo garso transcendencijos į garso kontempliaciją. Šiai praktikai, šiek tiek primenančiai mįslingojo italų kompozitoriaus Giacinto Scelsi’o eksperimentus ir atvertis kartojant vos vieną fortepijonu skambinamą garsą, būdingas konceptualus skirtumas. P. Oliveros metodas skiriasi tuo, kad klausantis veiksmas neatsiejamas nuo valingos pastangos, o tai, anot jos, įgalina kūną. Vietnamo karo fono ir politinių įtampų vidinės rezignacijos link pastūmėta kompozitorė 1971 m. sukūrė tekstų rinkinį „Garsinės meditacijos“ („Sonic Meditations“) – tai instrukcijos, kurias galima laikyti savotiškais klausymosi etiudais.

Etiudams atlikti nebūtinos iš anksto suformuluotos ar išsiugdytos klausymo patirtys ir technikos, nes klausymosi aktas, anot P. Oliveros, yra savaime būtina veiksmo prielaida. Šias instrukcijas, atrodo, galėtume priskirti muzikos terapijos sferai, tačiau pagrindinis skirtumas tarp muzikos terapijos ir P. Oliveros metodo yra pastarojo sąmoningu klausymu grįsta technika, labiau primenanti autoterapiją. Muzikos terapijos metodas preskriptyvus, taikantis iš anksto egzistuojančius kūrinius ar gyvus atlikėjus, prisiimančius tarpininko vaidmenį. O „Garsinės meditacijos“ – tai apibrėžtų sąmoningų veiksmų seka, kurią klausytojas atlieka savarankiškai. Štai viena jų: „Pasirink vieną žodį. Kontempliuok jį tyloje. Kai esi pasiruošęs, labai lėtai kartok ir įsiklausyk į kiekvieną jo skiemenį. Pamažu, nejučia mintyse imk kartoti tą žodį vidutiniu tempu ir tęsk tol, kol imsi jį kartoti žaibiškai greitai. Tęsk, kol sustosi.“

Tarsi galėtume sakyti, kad „Garsinės meditacijos“ siūlo vien asketišką vidinę rezignaciją, tačiau menininkei svarbu ir šių etiudų atlikimas grupėse, kolektyvinė jų praktika, neatsiejama nuo P. Oliveros veiklos feminizmo bei queer menininkų kontekstų. 9 dešimtmetyje kompozitorė inicijavo „Giluminio klausymosi“ („Deep Listening“) akcijas, kuriose suburdavo tiek muzikinį išsilavinimą turinčius, tiek jo neturinčius atlikėjus į valingo klausymosi seansus. Sąmoningas dėmesio telkimas bei garsinės vaizduotės lavinimas šiek tiek primena rytietiškąjį taidzi, tik P. Oliveros atveju kuriama alternatyva aplinkos triukšmui ir muzikos, kaip transcendentinio objekto, esančio anapus mūsų veikimo ribų, sampratai. Galbūt šios lakoniškos inst­rukcijos ir neprilygsta performanso meno, kuriame kūnas atlieka pagrindinį vaidmenį, poveikiui, galbūt netampa lygiavertės ir teatro erdvei, kur kūniškumas eksploatuojamas visu pajėgumu, tačiau triukšmingo ir neramaus laiko fone ši menininkė mums primena apie galimybę pasitelkus valią lokalizuoti garsus savo vaizduotėje kuriant atsvarą objektinei ir estetizuotai meno sampratai, smarkiai nutolusiai nuo dabarties aktualijų.

„Dainuok vieną toną. Tono ilgį nusako kvėpavimo ilgis. Klausyk grupės. Grupėje atpažink garso spektro vidurį. Dainuok savo toną toliau atlikdamas nežymius pakeitimus aukštyn ir žemyn, bet derinki juos link spektro vidurio. Tęsk šį derinimą lėtai, mažais žingsneliais artėdamas link spektro vidurio. Kiekvieną kartą dainuok ilgą toną visiškai iškvėpdamas orą, kol kartu su visa grupe pasieksi unisoną. Tęsk vidurinį toną maždaug tiek, kiek užtruko jį pasiekti. Tada išderink savo toną pamažu krypdamas nuo unisono, kaip pradžioje.“

Kristupas Bubnelis – kompozitorius pagal profesiją, avantiūristas pagal natūrą.