Lydia Lunch: „Aš esu antimenas ir antipoezija“

Lydia Lunch (tikr. Lydia Anne Koch) – amerikiečių menininkė, viena pagrindinių moterų andergraundo kultūroje per pastaruosius 40 metų, šiemet birželio 2 d. švenčianti 60-metį. Laisva, radikali, nepripažįstanti suvaržymų, kompromisų ir veidmainystės. Dėl atvirumo nemėgstama didžiųjų žinia­sklaidos priemonių. Apie save sako: „Buvau pratinama prie Amerikos prekybininkų meinstrymo – prie „Wheaties“ dribsnių, prie amerikietiškų imtynių laisvųjų šalyje ir drąsiųjų namuose. O iš tiesų aš tik vidutinė JAV mergaitė, kuri pagedo.“

Publikacija parengta pagal skirtingais metais įvairioms žiniasklaidos priemonėms duotus interviu.

 

Man Alive! nuotrauka iš Flickr
Man Alive! nuotrauka iš Flickr

 


Menininkės karjerą pradėjote 8 dešimtmečio antroje pusėje, kai įkūrėte grupę „Teenage Jesus and the Jerks“. Kokie tuomet buvo jūsų tikslai?

Tikslas – sugriauti roką, kokį iki tol girdėjau, sutrinti tuos, kurie mane paskatino pabėgti į Niujorką ir kurti muziką, pirmiausia Patti Smith, Richardą Hellą, „Television“, sunaikinti jų muziką ir pakeisti ją kuo nors netradiciškesniu.


Nepatiko tai, kas tuomet dėjosi pankroko scenoje?

Ne, man labai viskas patiko. Tai buvo seniai lauktas atokvėpis nuo šiaurinės Niujorko valstijos dalies. Bet maniau, kad mano pareiga – pamėginti sukelti maištą, dėl to įkūrėme „Teenage Jesus and the Jerks“. Panašiai tuo pat metu įkūriau „Beirut Slump“, kuri skambėjo visiškai kitaip nei „Teenage Jesus and the Jerks“. Kiekviena grupė iš pradžių buvo maištas prieš tai, ką jau buvau sukūrusi. Vėliau nusprendžiau įkurti „8-Eyed Spy“, grojančią roką, kurio nekenčiu. Tai toks rokas, koks turi būti, bet ir priešprieša tam, ką iki tol buvau sukūrusi. Tai ne tik maištas prieš viską, bet ir maištas prieš save pačią. Aš taip visą laiką darau. (Juokiasi.)


Nemanote, kad tokią žinutę kaip „Teenage Jesus and the Jerks“ laikas pakartoti dabar?

Būtent todėl ir sukūriau projektą „Retrovirus“, taip pat surengėme kelis „Teenage Jesus and the Jerks“ retrospektyvinius koncertus, ir buvo labai smagu. O svarbiausia to priežastis – nematau moterų, kuriančių tokią brutalią muziką. Jos neturėtų bijoti būti bjaurios. Pirmyn! Pats laikas viską radikalizuoti. Liūd­na, bet Amerika visuomet man buvo kažkiek atgrasi. Ypač Niujorkas. Žmonės mano, kad čia pasaulio centras, o iš tiesų jis pasaulio šiknaskylė. Bet sunku tai suvokti, kai esi tik varžtelis mašinoje. Atvyksti čia, ir jis tave visą išsunkia. Šita vieta tokia sukta, tokia dviveidė, panaši ir visa šalis.


Koks susidarė įspūdis apie Niujorką, kai pirmą kartą atvykote?

Jis buvo nuostabus. Masinės beprotybės prieglauda. Didžiulė saldainių parduotuvė. Kiaulidė. Lengva pragyventi. Viskas pigu ir žmonės labai dosnūs. Bet tada jis buvo ir viena pavojingiausių vietų pasaulyje, neskaitant karštųjų taškų. Kaskart einant gatve grėsė mirtis. 1977 m. liepos 4-oji: tūkstančiai gaisrų Brukline. Štai su kuo tada susidurdavome. Yra skirtumas tarp lėto psichikos, sielos ir fizinio kūno nuodijimo visoje šalyje ir ekscesų, padegimų. Viskas buvo kitaip. Tai kodėl dabar turėtų likti taip pat?


Ar kada nors jums patiko koks nors politikas?

Garbingų politikų, žinoma, yra, nes kai kas eina į politiką, kad padarytų kažką gera. Jie nuostabūs žmonės, bet niekada nelaimės. Viskas per kleptokratus. Viską lemia godumas ir nepasotinamas noras būti turtingiausiam ir galingiausiam. Ir šis troškimas neturi ribų. Turčių šlovė ir žinomybė dėl to, kad nieko nedaro, – toks dabartinis ciklas, bet, tikiuosi, vieną dieną kils kultūrinis maištas. Žmones ims pykinti nuo tuščio, kultūriškai žlugusio mėšlo, kurio pagrindinis matas – kiek sumokėjai už savo suknelę ar operaciją. Tikėkimės, kitas ciklas bus antikorporacinis.


Nemanote, kad sunku ką nors pakeisti, kai žmonės bombarduojami milžinišku informacijos kiekiu?

Žmonės atakuojami milžinišku nukreipiamuoju bombardavimu kaip pramogos, kurios daugybę kartų įvairiomis formomis vertė mus nusukti žvilgsnį. Muzika, filmai, televizija, internetas. Mus supa daugybė dalykų, vagiančių laiką. Tai priemonė žmones sulaikyti nuo tikrų protestų ar imtis veiksmų dėl to, kaip jie jaučiasi. Visi pagaliau turėtų tapti sąmoningesni.


Ką dėl to darote?

Ką gali padaryti vienas žmogelis, kurio žinutės niekada nebuvo ir nebus populiarios? Mano darbas – priešintis apatijai ir jėgoms, kurios stengiasi smogti mums visomis engimo rūšimis, netgi savęs engimu. Viskas, ką galiu padaryti, tai pamėginti rasti įvairių išraiškos formų šiems dalykams, šioms bėdoms, tikėdamasi, kad kitiems mano balsas arba leis atsipalaiduoti, arba pripažinti, kad jame yra dalis tiesos.

Žmonės gimsta ir auga (ir tai tikrai amerikietiškas prakeiksmas, o ne amerikietiška svajonė), kad būtų vartotojais. Mums visada reikia naujausio žaislo ir turime dirbti, kad užmokėtume už šiuolaikinius patogumus, tai mūsų laiko spąstai, eikvojame energiją. Vienas žmogus gali nepirkti vergiškus atlyginimus mokančios „Nike“ produkcijos. Galime būti šiek tiek taupesni žinodami, ką remiame, žinodami, kad mūsų pinigai eina Holivudo kompanijoms, išleidžiančioms 50 mln. dolerių visiškai šūdinam fantastiniam filmui. Galime suprasti, ką darome aplinkai ir savo kūnui, jei einame į „McDonald’s“. Yra milijonas dalykų, kuriuos vienas žmogus gali padaryti, nors jie ir atrodo maži, bet visi padeda.


Jūsų kūryba – tai vienos idėjos, kurią nuolat kultivuojate, evoliucija, bet kiekvienas projektas – mėginimas padaryti kažką iš esmės nauja?

Rašytojai dažnai visą gyvenimą rašo vienintelę knygą, ir aš tai darau: kaip pakilti virš visų mus supančių blogybių. Ieškau naujų būdų, kaip papasakoti savąja istorija, papasakoti apie disharmoniją, frustraciją, prievartą ir beprotybę, ieškau naujų žodžių ir naujų šios informacijos perdavimo kanalų, kaip ir naujos muzikos fonui. „Daina lieka ta pati“, kaip dainavo „Led Zeppelin“.

Visi mano albumai, nors ir skamba skirtingai, sudaro vieną baigtinį pasisakymą apie tai, kad kūnas kankina žmogų, apie tai, kad protas kankina žmogų, ir apie mėginimus pabėgti iš kūno ir proto narvų. Tai vieši psichoterapijos seansai, kuriuos pradėjau rengti nuo ankstyvos jaunystės. Pagrindinių mūsų stresų gydymas menine saviraiška. Malda, šauksmas, nevilties klyksmas į bedugnę.

Nuo manęs atsiribojo atlikėjai, kuriuos galima laikyti mano vienminčiais, nes tai, ką kalbu, yra labai asmeniška. Aš esu antimenas ir antipoezija. Kiek įmanydama stengiuosi, kad mano asmeninį skausmą pajustų likusi visuomenė. Dabar, kai dainuoju dainas, kurias prašiau 17 ar 19 metų, apstulbstu, kokia galinga anuomet buvo mano kančia. Beje, su amžiumi mažai kas keičiasi – ir skausmas, ir kančia lieka, paprasčiausiai mokaisi juos nugalėti, kompensuoti juos malonumu... Šia prasme aš sėkminga muzikantė.


Paradoksalu – esate menininkė ir vengiate didelės auditorijos.

Tyčia jos nevengiu. Tiesiog manau, jog užsidegimas, su kuriuo reiškiuosi pasirodymuose, atstumtų daug žmonių. Nes dirbu ne su fikcija, o su hiperrealybe. Niekada gyvenime nebijojau populiarumo. (Juokiasi.) Žinoma, „Rolling Stone“ ir „Spin“ mane ignoruoja. Aš jų neskaitau. Nežiūriu MTV. Jei priešai mane ignoruoja, jiems pasisekė, nes kitaip būčiau priversta pulti. Negaliu reklamuotis tuose žurnaluose, kad apie mane jie rašytų, tai įmanoma tik su korporacijų parama. Todėl bandau įžvelgti teigiamą pusę. Nesvarbu, kad mano žinutė nebus išgirsta visuotinai. Svarbu, kad tie, kam reikia mano viešos psichoterapijos, gali ją rasti.


Pirmą kartą atvykusi į Niujorką radote didžiausią įtaką padariusius žmones?

Man didžiausią įtaką padarė literatūra. Tai visiškai nesusiję su muzika. Todėl pirmas muzikinis projektas „Teenage Jesus and the Jerks“ į nieką nepanašus. Rašytojų, kuriuos laikau svarbiais, – Henry’o Millerio, Huberto Selby’o jaunesniojo, Jeano Genet – knygos mane surado pačios. Kartą užėjau pas bukinistą ir ten mano dėmesį patraukė H. Selby’o knygos „Pas­kutinis posūkis į Brukliną“ viršelis – taip ir prasidėjo mano kelionė. Nuo 11 metų rašau prozą ir eilėraščius. Man rašymas visada buvo aukščiau už kitą kūrybą. Minėti rašytojai visada sakė tiesą apie savo gyvenimą, nebijojo atsiskleisti. Nors jie tikino, kad istorijos išgalvotos, iš tiesų tai jų pačių gyvenimai. Jų knygos išgelbėjo man gyvybę, nes parodė, ką turiu daryti: išreikšti balsu ar literatūra, scenoje ar popieriuje sunkiausiai ištveriamus, žmones graužiančius jausmus. Žodžiuose ir prozoje esmė to, ką darau. Muzika – tik kulkosvaidis, padedantis žodžiams nuskrieti toliau.


Bytnikai turėjo įtakos jūsų kūrybai?

Vienintelis dalykas turėjęs įtakos – jų gyvenimo būdas. Nemaniau, kad jie rašo gana gerai. Man jų kūryba neatrodė pakankamai poetiška. Jie manęs taip neužkabino kaip anksčiau minėti autoriai. Bet jų gyvenimo būdas sudomino. Keliavimas labai svarbus rašytojams. Laikausi trijų taisyklių. Pirma – nebijok keisti gyvenamosios vietos. Antra – vertų žmonių yra visur. Trečia – visur yra sava atmosfera, kurią gera pajusti pačiai. Ilgai niekur neverta užsibūti. Nėra šventojo gralio nei Niujorke, nei kur nors kitur.


Jūsų knyga „Paradoksija: plėšrūnės dienoraštis“ – pramanai ar tiesa?

Aš ne fantastė. Viskas, ką parašiau šioje knygoje, – vien tik tiesa apie mane. 16-metė mečiau mokyklą ir pabėgau iš namų. Manau, tik gyvenimas gali žmogų padaryti asmenybe, tik asmeninė patirtis gali ką nors pakeisti. Visiškai nesvarbu, kiek perskaitys knygų. Tik realus gyvenimas formuoja žmogų.

Ši knyga apie seksualinį siaubą ir psichologines pasekmes, apie tai, kaip suprantu savo įkyriąsias būsenas, kurias pavaizdavau filmuose, pavyzdžiui, „Dešinioji mano smegenų pusė“, ir įvairiuose melodeklamacijos tekstuose. „Paradoksijoje“ aprašomas periodas, kai kovojau su įpročiais, įkyriosiomis būsenomis ir plėšrūniška prigimtimi, manau, iki tol moterų nebuvo dokumentuotas. O jos turi rašyti, net jei tai būtų jų pačių demonų egzorcizmas. Didžioji knygos dalis apie mano vyriškąją pusę, vyriškus polinkius. Dienoraštyje išdėstyti mėginimai tyrinėti savo psichoseksualumą 9 dešimtmečio pradžioje.


Daugelį metų kalbate, kad reikėtų ištrinti ribas tarp vyrų ir moterų ir pagal galimybes derinti savyje abu pradus. Ar dėl to jums nekelia nerimo šiuolaikinis feminizmas?

Visų pirma, nepatinka žodis „feminizmas“. Mane domina žmogus, o ne kažkokia femina. Žmogus prieš korporaciją – štai koks konfliktas man visada rūpėjo. O lyčių nelygybė – tik šio konflikto dalis. Tokia pat kaip, pavyzdžiui, politinė opozicija pasenusiems režimams. Dabar viena dalis gyventojų – iš esmės kleptomanai, kurių galvos užterštos korporacijų įtaka, kita – beviltiški vargetos. Apie kokį feminizmą galima kalbėti? Bet mano kova prieš esamą sistemą visiškai jam neprieštarauja. Juk amžių amžius viskas aplink buvo grįsta patriarchato koncepcija. Visa valdžia sutelkta vyrų rankose, o būtent vyrai yra surambėjusio proto. Netgi religija į padebesius kelia vyro kultą.


Koks jūsų santykis su religingais žmonėmis?

Joks, ignoruoju juos. Gali tikėti visomis fantazijomis, kokios tik patinka. Ne kartą viešai kalbėjau prieš dievą ir religiją ir vis dar sakau, kad tai kontrolės būdas, instrumentas ir kad žmonių galvose dieviškoji skylė. Bet tai jų problema, ne mano. Jiems reikia tikėti kažką didesnio už juos pačius, kadangi jie silpni ir jaučiasi nesaugūs. Ne žmogus sukurtas pagal dievo paveikslą, o dievas sukurtas pagal žmogaus paveikslą, kad būtų ką kaltinti ir ant ko išlieti pyktį.


Filmavotės atvirose sekso scenose, kai kas jas vadina netgi pornografinėmis. Ką tuo siekėte parodyti? Norėjote pavaizduoti seksualumą kaip begalinį malonumą ir ekstazę ar šokiruoti, sukelti pasipiktinimą?

Visi šie filmai ne erotiniai ir ne pornografiniai. Juose tik yra pornografinių scenų. Pornografai tokių filmų nemėgsta. Pornografijoje negalima rodyti to, ką mes rodėme. Rodėme, ką kiti ignoruoja, slepia, laiko tabu. Siekiu rasti įkyriųjų būsenų šaknis. Taip pat sunaikinti bulvarinį seksualumą. Mano manymu, vienintelis pornografijos tikslas – išlaisvinti nuo frust­racijos, kurią patiria individas, tik dėl to ją ir ginu. O mano tikslas stimuliuoti, išreikšti ir pavaizduoti frustraciją. Taigi tam tikra prasme aš ir pornografija – skirtingi pasauliai.


Šiuolaikinė popkultūra dabar šiek kiek mėgdžioja jus, bet gal taip tik atrodo?

Popkultūros pornofikacijos ikonos kaip Lady Gaga, Britney Spears, Madonna vaizduoja gyvenime neegzistuojančius seksualinius kraštutinumus. Jos apsimeta seksualiai nepasotinamais padarais, nors, įtariu, iš tiesų jos beveik aseksualios – mažai ką sugeba patirti lovoje. Joms tai tik instrumentas, kuriuo naudojasi, efektyvus įvaizdis. O mums, 8 dešimt­mečio kartai, tai buvo gyvenimo būdas. Labiausiai liūdna, kad šis perdėtas seksualumo sureikšminimas visiškai nepagrįstas: tai tik fantazijos, kurios į dienos pabaigą išsisklaido. Be to, Madonna ir Lady Gaga turi stilistus, kurie yra kultūriniai vampyrai, vagiantys idėjas iš andergraundo ir iškeliantys transgresiją iki meinstrymo. Jie mano priešai. Štai kodėl sakau: „Galite mane vadinti Lady Gaza.“


Daug kalbate apie jus erzinančius dalykus. O kas teikia malonumą ir džiaugsmą?

Tyla. Ramybė. Keltis 5 valandą ryto. Vienatvė. Skaitymas. Tai svarbiausi prioritetai. Dabar gyvenu vietoje, kur pažįstu du žmones. Bet tai nereiškia, jog man nereikia draugų. Turiu daug draugų. Bet kitų gyvenimai paprastai komplikuoja tavo gyvenimą. Žmonėms tikrai reikia dozės kokybiško laiko pabūti vieniems, nes jie bijo (todėl trokšta visų tų pramogų) būti vieni, tyloje, skaityti. Žmonės netgi šlykštisi tuo. Galbūt dėl to, kad bijo susidurti su savimi. Tai prabanga, kurios siekiu ir dėl kurios labai daug dirbu. Kad tik likčiau viena. Vienuma suteikia labai daug malonumo.


Pagal „Colta“, „Perfect Sound Forever“, „Sadwawe“, „noisey“, „Guardian“, „Tom Tom Magazine“, „Zombie Creeping Flesh“, „Phoenix New Times“ ir „Звуки.ru“ parengė Rimvydas Strielkūnas

 

Draugai