Koncertas „Prancūzų muzika žavinga" Taikomosios dailės muziejuje
Ar gerai pažįstame prancūzišką muziką? Tai vienas pirmųjų klausimų, kuris kyla dairantis lietuviškų koncertų programų ir afišų jūroje, kur prancūziškosios tradicijos kompozitorių pavardės nėra sutinkamos dažnai. O ir mums žinomų kūrėjų sąrašas neretai apsiriboja keliomis baroko epochos pavardėmis bei kompozitoriais impresionistais. Taigi prancūziška muzika neretai taip ir lieka nepažinta paslaptinga zona, į kurią įžengus atsiveria naujos estetinės patirtys, atspindinčios unikalų šios meninės tradicijos muzikinį veidą.
Posakis „prancūzų muzika žavinga" būtų puiki tos muzikos charakterizacija, kadangi žavesys neabejotinai siejasi su šiai muzikai būdinga elegancija ir precizika. Šįkart ši frazė tapo jaukaus sekmadieninio koncerto Taikomosios dailės muziejuje pavadinimu. Koncerte dainininkė Asta Krikščiūnaitė, kartu su ištikima kūrybinio kelio partnere pianiste Audrone Kisieliūte, kontrabosininku Donatu Bagursku bei Kauno styginių kvartetu vedžiojo profesionaliosios muzikos gerbėjus dar neišvaikščiotomis prancūziškos muzikos alėjomis. Šiai pažinčiai pasirinkti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios vokaliniai kūriniai, tarp kurių įsiterpė genialusis Maurice'o Ravelio Kvartetas F-dur, parašytas Paryžiaus konservatorijos baigimo metais ir dedikuotas jo kompozicijos dėstytojui Gabrieliui Fauré.
Koncertą pradėjo belgų kompozitoriaus Guillaume'o Lekeu Noktiurnas sopranui, kvartetui ir fortepijonui pagal jo sukurtą tekstą. Noktiurnas lengvas, šviesus, kupinas vilties – tarsi trapi jauno žmogaus svajonė, švelni naktinė meditacija, gėrintis gamta ir pasauliu. A. Krikščiūnaitės ir fortepijoninio kvinteto ansamblis tai atskleidė, duodamas visam koncertui lyrišką, bet džiugesio emocijų kupiną toną.
Šiek tiek nuvylė M. Ravelio Kvarteto atlikimas. Pirmojoje dalyje buvo jaučiama nuolatinė nereikalinga skuba, susijusi ne su tempu, o veikiau su atlikimo stilistika – savotišku nervingumu. Rodėsi, kad kūrinio forma taip pat nebuvo tinkamai suprasta, labai trūko ir subtilumo, žavingiausių kūrinio niuansų atvėrimo. Visa pirmoji dalis skambėjo labai vienodai – nesibaigiančiu mezzoforte. Neatsižvelgta ir į pačiame dalies pavadinime Allegro moderato. Très doux (Vidutiniškai greitai. Labai švelniai) užšifruotą žinutę – išraiškingos melodijos buvo grotos pernelyg grubiai ir statiškai, trūko kompozicijoje užkoduoto dinaminio aspekto. Antroji kvarteto dalis Assez vifè. Très rythmé (Gana greitai. Labai ritmiškai) suskambėjo spalvingiau ir įdomiau, nors ir trūko charakteringumo bei temperamento. Kitos dvi dalys atliktos neblogai, tačiau didesnio įspūdžio nepaliko. Trečioji, lyrinė dalis Très lent (Labai lėtai) skambėjo kiek nuobodokai ir vienodai. Ketvirtojoje dalyje Vif et agité (Greitai ir susijaudinus) niuansų paieškota daugiau, nors klausymąsi kiek blaškė keletas ansamblinių nesutapimų.
Po to A. Krikščiūnaitė ir A. Kisieliūtė publikai pristatė dvi Ernesto Chaussono dainas – „Kolibrį" (ž. L. Delisle'io) bei „Alyvų metą" (ž. M. Bouchoro). „Nutūpęs ant auksinio žiedo, geria ryto rasą ir nežino, / kad tos gėlės nektaras nuodingas. / Taip ir aš norėčiau mirti nuo pirmo tavo bučinio..." – paskutiniai „Kolibrio" žodžiai puikiai iliustruoja abiejų kūrinėlių nuotaiką, švelniai melancholišką su nuosekliai kylančia įtampa. Iš pažiūros gana paprastos, nedidelės apimties kompozicijos paprastais tekstais ir neįmantria muzikine kalba įtaigiai atspindėjo skausmo gelmę, tragizmą.
Gabrielio Fauré vokalinė kūryba – labai turtingas jo veiklos baras. Aptariama koncerto programoje jo kūriniai buvo išdalyti į dvi dalis. Iš pradžių skambėjo dvi dainos balsui ir fortepijonui – „Meilės daina" (ž. A. Silvestre) bei „Nubudus iš sapno" (žodžiai nežinomo italų autoriaus), kuri yra laikoma vienu žinomiausių G. Fauré darbų. „Meilės daina", šviesi, lengva, dinamiška – prancūziško žaismingumo atspindys. Tai labai gyvai atspindėjo ir interpretacija – „Meilės daina" neabejotinai tapo vienu žaviausių koncerto momentų. „Nubudus iš sapno" – visai kitokio pobūdžio kūrinys, kūrinys-skundas, persmelktas gilaus ilgesio. Atliktas emocingai ir išraiškingai, jis visgi stokojo pačių smulkiausių niuansų, kurie ir atskleidžia jo grožį.
Finaline koncerto nata tapo to paties G. Fauré vokalinis ciklas (atliktos septynios iš devynių jo dalių) „Graži daina". Sukurtas ypač pikantiškomis aplinkybėmis – atostogaudamas kompozitorius susižavėjo netoliese gyvenusia dama, ir, pasinaudodamas P. Verlaine'o eilėmis, nuosekliai papasakojo įsimylėjėlio emocijų kaitą. Neįprasta instrumentuotė – balsas, fortepijonas, styginių kvartetas ir kontrabosas – muzikinei išraiškai dėkingas sprendimas, kuris koncerte buvo ir puikiai interpretuotas.
Be įdomios programos (beje, publika gavo puikiai paruoštas koncerto programėles su dainų tekstų vertimais), puikios dainininkės, lengvos sekmadieninės nuotaikos, verta paminėti, jog Taikomosios dailės muziejus yra puiki erdvė kamerinei muzikai skambėti tiek dėl jaukios aplinkos, kurioje riba tarp atlikėjų ir klausytojų nėra per griežta, tiek dėl geros akustikos, kuri gražiausiems muzikos kūriniams ir interpretacijoms suteikia dar geresnę garsinę kokybę. „Prancūzų muzika žavinga" – koncertas, kurį galima vadinti turininga pažintimi su prancūzų tradicija ne tik dėl pasirinktų kūrinių, bet ir dėl J. Pranaitytės komentarų, pristatančių kompozitorius bei kūrinius. Tad norėtųsi, kad ši muzikinė popietė nebūtų tik trumpas susitikimas su elegantiška nepažįstamąja, kuris laikui bėgant nugrimztų į užmarštį. Prancūzų muzikos lobiai galėtų būti puikus mūsų koncertų programų paįvairinimas, pradedant neišsemiama viduramžių epocha ir baigiant turtingu šiuolaikinės muzikos pasauliu.