Arvydas Genys

 Karolina Breguła. „Gatvė“, fotografija, 100 x 150, 2013

Sausio pabaiga

                                  In memoriam Alfonsui Nykai-Niliūnui

Nutrūksta švenčių atrakcijos baigiasi baimės
paskutiniu artumu
skausmas senka greičiau negu Balsas
prošal plūdę pūgos nebesulaikė

baigiasi sausis Niliūno Žiemos teologija
ir sniego seniais (sau senis
buvau trisdešimties – neseno tik Logos
ir mintys virš okupantų režimo agonijos

paskui tris dešimtmečius Pažinimo poete
ėjau vis jaunyn) dvasia transmutuoja daiktus
o knygos sparnai moja vis tolstantiems
gyvenimo nuošalėj mąstant ataidi

nuo Utenos Orfėjo medis balčiausias
išblyškęs iki kaulėtos žiemos
ori senatvė ar tai ko nerasim – žinokimės
vaikystės liepa stiklėja vyzdy tačiau

kiekviena pabaiga it kita monetos pusė
tiesiog šitaip būna – bus ir nebus

2015 01 20

 

Atitirpstantys vaikystės medžiai

                                 In memoriam Alfonsui Nykai-Niliūnui

 

I

Kiekvienas Gyvenimo medis, deja, ir Pažinimo.
Pradų pentagramoj medis – penktasis.
Tai žinojo senovės baltai ir kinai.
Trink medį į medį – ugnis, šviesa, šiluma...
Pažinimo Poete, toks mūs likimas –
nuolatos nežinot, kur nuves kalbos kelias,
kokia teologija lems ketvirtą dimensiją.
Jos tarsi nėra, bet apsireiškia ir būna.
Tarp dvasios ir medžiagos. Patyriam,
Sklendžiant energijai: ŽODIS /
YRA DAUGIAU / NEGU BŪTIS.

 

II

Po globiančia Meistro ranka
iš liepų vaikystės – tarsi drožiniuos
ar knygoj tai vyksta –
įdvasintos medžiagos transmutacija.
Artėja Žiemos teologija link
paskutinio artumo. Nežinant
net sugrįžimo idėjos.
Esmės glaudžiasi prie dievų
Ir deivių, muzikos instrumentų,
išsivadavimo ginklų, prie simbolių ir
ornamentų inferno...
Nykūs liktų tie trys pasauliai,
delbiant akis į žemę arba
atlošus galvą, jaukinant svetimą dangų,
virpantį snaigių varpeliais...

 

III

Kaip būt ir nežinot: gilioji tikrovė reiškias
žodžiais it medžio drožiniuose.
Prasimuša vidinis Balsas.
Jo amžinumą girdi.
Čia ir kitapus gatvės it užšalusios upės.
Abipus didžių vandenų, kurie viską prisimena.
Toks ilgesingas žmogaus prigimimas,
it magnetas, traukiantis geležėles –
tikrų daiktų ypatybes.
Nelengva ugdytis savimonę,
dar sunkiau kurtis antmonę,
idant gilioji tikrovė iškiltų
Ir keltų žemę pavasariop.
Viską aukoti, idant
įvyktų šlubo Vabalėlio,
Su šapu, didesniu už save,
Prisikėlimas.

 

IV

Žodžių žolė rasą kels,
dangaus vanduo nuvilnys
iki Utenos ir Vilniaus.
dainų Dunojėlis
danginsis iki neprijaukintų miestų –
sustingusios muzikos sodų.
Visa praplauks – šviesios ir tamsios dėmės.
Vaikeli,
Kristus krustels karklo šakelėj.
Taip raminami buvom
Nepažinimo džiaugsmo.
Tėvų namuose.
Medžio nebėr. Bet šaknys metūgiais gyvos.

 

V

Jaučiu žiemos pabaigą.
Sostinės sienų ir akmenų sode.
Stingi muzika.
Virptels žvaigždžių ugnis.
Drėkstantis oras gaivins
neklusnų kūno pingviną.
Tegul greičiau atitirpsta žemė
Po grindiniais asfaltuotais...
Žemė – sielai žvaigždė.
O karklo šakelėj suvirpo
ir krūpčioja Ukrainos stepės.
Šičia dar negirdėt Perkūnijos maršų.
Medžiai nekruvini, nerūdijantys –
Tarsi raktai į prarastą
Ir po sunkių grumtynių vėl atsidengusį dangų.
Laikas senka greičiau negu Balsas,
nežinant: AR SKAUSMAS YRA ŽODIS /
AR KŪNAS

 

VI

Šaknys gyvos. Augsim bent metūgiais.
Orfėjas jau sudraskytas laiko menadžių.
Oro karste kristaliniame. Ir nė garso.
Tik paskutinė pūgos fuga.
Skausmas senka greičiau nei atmintis.
Medis už lango. Nematau, o tikiu.
Būtį sugeria amžinos mintys: ŽODIS /
YRA DAUGIAU / NEGU BŪTIS.

 

VII

Vaikystės medžiai. Liepynas liepia: sugrįžk – – –
Šaukia kažkas Utenoj.
Mintys pinas. Nėra
svarbesnio žodžio už gimtą žemę.
Ten, kur augai, mylėjai. Ir ją sapnavai.
Nesvarbu: Vilniuj, Tiubingene ar Vašingtone...
Kaip tau suprast, mergaite, medinėj Utenoje,
sustirus po sausio medžiu.
Meldžiu: paskutinįsyk išklausyk:
net Pažinimo poeto kelionė – į vaikystės liepyną.

 

VIII

Krustelk, Žodžio šakele.
Prisikelk, Vabalėli šlubas
Su šapu, didesniu už save.
Iš nežinančių džiaugsmo –
Ramybė jūsų namams.
Visa kita praplauks –
Šviesios ir tamsios dėmės.
Tik liepa –
At – gimimo medelė.
Nemeikščiuos, Utenoje,
Sapnuojant atrastą žemę.

2015 01 20–25

Draugai