Hasso Krullis (g. 1964) – estų poetas, eseistas, kultūrologas, vertėjas, leidėjas, su poete prozininke, vertėja Carolina Pihelgas įkūręs nedidelę nepriklausomą leidyklą „Kaksikhammas“ („Dvyndantė“). Praėjusiais metais lietuvių kalba buvo išleista H. Krullio poema „Metras ir Demetra“, kuri estų kalba pasirodė 2004-aisiais, o 2005-aisiais pelnė Baltijos Asamblėjos literatūros premiją. Sausio 31 d. H. Krullis minėjo ir 60 metų jubiliejų. Beje, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos šie metai paskelbti Estų literatūros metais. 

Iš poezijos rinkinio „Europa“ (2018) spausdinami tekstai čia tarsi sudaro ciklą (nors knygoje – ne). H. Krullio santykis su mitologija intensyvus, klausiantis, dažname rinkinyje gausu nuorodų į ją; nenuostabu, kad mitai permąstomi, susipynę. Svarsčiau, kodėl intuityviai atrinkau būtent šiuos tekstus, ir staiga supratau, ką primena nukirsta jaučio galva lėkštėje: Juditos ir Holoferno istoriją. Asociacija spontaniška, nebūtinai pagrįsta tekstu (nežinau, ar H. Krullis rašydamas turėjo ją galvoje; rinkinyje svarstoma europietiška kultūra, postkolonializmas, vartotojiškumas, žmogaus veiklos poveikis gamtai – dažni jo tekstų motyvai). Bet ir neatsitiktinė. Matyt, kaltas fonas: knygos, dabarties pasaulio, karo. Agresijai norisi priešintis, kartais užkirsti kelią galima tik jėga – nukirtus galvą besikėsinančiam pavergti. Skaitant ir verčiant „Metrą ir Demetrą“ norėjosi piktas dvasias suvaryti atgal į skrynutę; dabar, sklaidydama „Europą“, mąstau apie mito pasidavimą perrašymui, nulaužimui ir apie (šių dienų žvilgsniu – kone utopiškai) taikią Senosios Europos civilizaciją (H. Krullis nesyk įkvėptas Marijos Gimbutienės darbų). O Demetra? O Demetra, pasak Pausanijo, juk irgi yra Europa.

Vertėja

 

Hasso Krullis

 

 

/ / /

Apskrita šviesa

pro tamsų langą krinta

ant apskrito stalo.

 

Tamsus langas tamsuoja,

ir nei jis,

nei kas kitas pro langą nemato,

 

kaip vaikšto pakrantėj Europa

ir jaučiui didžiam dovanoja                                           

gėlių.

 

Jautis maloniai lapnoja, vienokia

žolė ar kitokia, visa tai juk

tik užmarštis,

 

tik vienatvė, ir aš apie

pasaulį žinau ne daugiau negu jūra,

ne daugiau negu sapnas.

 

 

/ / /

Mano kūnas – mano protėvių 

sapnas. Kaulai ir oda, gaurai 

ir taukas: jie šitai jau senų 

senovėj regėjo, bet per maža 

laiko praėjo, kad niekas

tuo netikėtų. Pasturgalis mano ne šiaip

toks stangrus ir apvalus: 

kažkas ant jo tūkstančius 

metų sėdėjo, tada kepalėlius

paskolino man, tik tu jų

neklausyki, kai sėdi, sėdėk

su malonumu. Sėdėk iš rimtųjų.

 

Šitaip dabar ir darau. Bet mintys

vietoj nestovi. Muistausi. Stojuos,

prie lango einu, pro duris,

skubinuosi pakrantėn, o ten vaikštai

tu, nuostabaus grožio Europa, seno

kipšo meiluže, pasakyki, kodėl

tavo rankoj šis kruvinas peilis. 

 

 

/ / /

Katalonija ėmė maištauti. 

Dabar paaukokite jautį sniego baltumo, griebkit

smarkiai jį už ragų, kraujas

krinta ant sniego tarsi raudona gėlė, 

nuskinu gėlę ir užsikišu už ausies. 

Gėlė nenuvysta. Ji jau leidžia šaknis, 

jau tiesia pirštus man per galvą ir čiumpa 

mane už ragų, aš lyg 

šiaurės elnias, ragai dideli, platūs,

aš baltas lyg sniegas.

Sniegutbaltutėlis. Raimundus Lullus

dabar turėtų išrast eterį, išnešt

mus į dangų, Europa, tu 

perbraukei pirštais man plaukus, 

nurėžei man galvą, pasodinai ją,

kad augtų, tai per tave

aš alūno mišku pavirtau.

 

 

/ / /

Sidabriniam miške gyvena auksinis žvėris. 

Jis turi auksinius dantis: kai kanda,

žaizdos pakraštį padengia aukso juosta, 

ausinė spygliuota viela, kuri skaudžiai duria, 

net mėnuo nevynioja jos aplink pirštą.

Pasiklystu miške. Mano kraujas raudonas it

vynas. Pusiau saldus, ne visai sausas,

vienas gurkšnis, ir tavo burna pajuosta

lyg mauro, nuo vienintelio gurkšnio 

tarp lūpų nusidriekia tamsraudonė spygliuota viela.

 

Auksinis žvėris ateina. Jis pavargęs.

Pavargęs, oi, koks pavargęs auksinis žvėris,

auksinis tvarinys, jis prieina ir šiepia 

dantis, šiepia savo raudonus nasrus.

 

Mano sprandas iš geležies. Jo nerodau. 

Sidabramedžių šakos varvina dervą. 

Ar tai medum dvelkiančio miško būta? Būta išties,

srūva sakai nuo kamienų, 

trakšteli, kas žingsnį sutraška lyg viela. 

 

 

/ / /

Europa po medžiu sėdi.

Kodėl žiemą mano vestuvės, klausia ji medžio,

niekas nenori vestuvių žiemą, niekas šitaip nesėdi 

vienišas pusnyje po medžiu. Ji pasmilko 

priešais save, pūsteli į snaiges, šoka 

snaigės ir į šalis išsilaksto, ieškos sau vietos ir randa, 

užtat Europa – ne.

 

Pro šalį lekia vilkai. Jų letenos

kyla ir leidžias, tartum glostytų sniegą, 

čiupros kilnojas, iš nasrų virsta garas, 

priešais pampsta pūgos debesėliai,

išties, tai vilkolakiai į vestuves prisistatė.

O gal traukia namo?

Kurgi žynė?

Ar nebėr jos tarp mūsų?

Europa rūko, stengias laikytis ramiai,

bet ramūs tiktai vilkai. Jie

grįžta namo.

 

Ligi kelių sniegan įsibridęs baltas jautis stovi

žiūrėdamas į Europą.

 

 

/ / /

Europos rankoje peilis.

Jautis stovi lig kelių įsibridęs sniege, žiūrėdamas

į Europą. Žvaigždė kybo aukštai danguje, žiūri

į jautį.

 

Jautis stovi sniege, jo akys didelės

tartum ratai vežimo: vienoj aky saulė šviečia,

kitoj mėnuo, o Europos rankoje peilis,

jis žvilga lyg pinigai.

 

Štai jautis suklumpa sniege.

Jis grimzta lėtai, tarsi sėdanti saulė,

ant sniego palieka raudona gija,

į vakarus vedantis takas.

 

Tada danguje užteka mėnuo.

Didi pilnatis, graži tartum moteris,

nušviečia visą sniegą, visos snaigės

sužvilgsta lyg pinigai,

 

ir nieks po medžiu nebesėdi,

ir niekas nebekuria dūmo, nebeprašo ugnies.

 

 

/ / /

Auksinė šviesa

pro šviesų langą gaisuoja

ant auksinio stalo.

 

Ant stalo auksinė jaučio galva.

Langas vaiskiai šviečia, jaučia-

galvė diena,

 

tavo gėlės – vazoj, Europa, 

saulutės, raktažolės pelenėlės, 

vandenin pamerktas papartis,

 

o sode stybsta žolė,

nužydėjusios pienės, sidabro 

pūkai ant asfalto,

 

o vazos dugne

tamsa, tamsi it

šokoladas.

 

 

Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė