Maris Salėjis (g. 1971 m.) – poetas, literatūros mokslininkas, filologijos daktaras, vertėjas. Tikrasis vardas – Marianas Rižijus. Kūryba įvertinta A. Dagdos, O. Vaciečio premijomis. Monografija apie Uldį Bėrzinį „Uldis Bėrzinis. Gyvenimas ir erdvėlaikio poetika“ („Uldis Bērziņš. Dzīve un laiktelpas poētika“, 2011) pelnė Literatūros metų premiją.

Išleido 5 eilėraščių rinkinius: „Mamyt, aš dainą regėjau“ („Māmiņ, es redzēju dziesmu“, 1999), „Mano politika“ („Mana politika“, 2001), „Šiek tiek daugiau“ („Nedaudz vairāk“, 2013), „Kaip prieš perkūniją“ („Kā pirms pērkona“, 2016), „Artėjant“ („Tuvošanās“, 2018). Verčia iš lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbų. Tarp svarbiausių vertimų – Czesławo Miłoszo esė knyga „Gimtoji Europa“ (2011), ukrainiečių rašytojo Serhijaus Žadano prozos ir poezijos knyga „Mesopotamija“ („Mezopotāmija“, 2019). Poezija versta į ukrainiečių, lietuvių, anglų, rusų, lenkų, turkų, suomių ir kitas kalbas. Beje, M. Salėjis 2023 m. ketino dalyvauti festivalyje „Poezijos pavasaris“. Daugiau jo eilėraščių (vertė Vladas Braziūnas) galima rasti almanache „Poezijos pavasaris“ (2023). 

 

 

Māris Salējs. Martin Zelmenis nuotrauka

 

/ / /

šie žodžiai būtų: išvysi mišką 

išvysi niūrią saulę 

plėšiančią padangės žydrą popierių – 

pro šį brėžį tu regėsi 

nematytus ir negimusius 

pamirštus dainų pasaulius – 

rudenines giesmes ir kleketavimą 

virkaujančias gervių virtines

 

todėl ryte žolė tokia rasota 

todėl akiraty tanki tamsa

 

 

/ / /

varnos įsileidžia į savo eilėraščius 

lemtingas klaidas. vėliau 

nelaimingos braido po balas 

ir geria drumzliną vandenį 

 

mažos mergaitės pamato jas 

ir džiūgaudamos lekia paskui: varna varna!

varnos bėga nerangiai kilnodamos sparnus 

ir pėdsakais šlapiais 

išmargina šaligatvį. pasislėpusios po automobiliu 

tyliai rauda nes nemoka 

gramatiškai taisyklingai rašyti 

eilėraščių

 

 

/ / /

ko tu nori? (skraido žmogeliukai) 

ir aš skraidyti noriu – sako ji 

 

noriu būti ta pati kokia buvau 

prieš patapdama tokia – dviranke 

 

ne – aš sakau – ne tu kalta 

kad vaikščioji žeme nuoga 

 

ne – aš sakau – neverta taip bijoti 

kad per sprindį negali paskristi 

 

akmenys irgi iš paukščių medžiagos  

kelių stulpeliai gatvės rygoje

 

 

/ / /

siela nebėra tokia tampri kaip buvusi 

patapo debesinga plaukia 

į tenai 

 

iš tenai jinai atėjo 

pėsčiomis 

 

be vėjo upė neteka 

žvilga sustingusi 

 

kirmėlė negraužia obuolio 

 

žvaigždė nekrinta

 

 

/ / /

aš čia dabar esu 

 

nulupo vėjas ligi kaulų 

 

ir pavertė medžiu 

belapiu 

 

aš čia dabar esu 

 

pabaigęs savo dainą 

 

pabaigęs viską kas aplink 

šnarėti gali 

 

lemtingai ir lengvai šakom siūbuoti 

 

tarsi siektų jos 

žvaigždes viršum mirties 

 

tarsi būtų čia kažkas daugiau 

kažkas ryškiau 

kažkas gyviau 

 

kažkas ilgesingiau

 

 

/ / /

tu stovi tamsoje įaugęs 

užgest panorai 

 

kai laikas tavo paukštelius skanauja 

kai laikas tavo baltą kūną raiko 

 

užgest panorai 

 

išeit 

 

dabar ne vėjas ėda paukštelius žvaigždė jau krenta 

 

užgesti 

 

tik tavo šviesoje – – –

 

 

/ / /

nesustok. gyvenimas palytėjo ir mus išpylė prakaitas 

nesustok. tu išvysi kaip viskas aplink trapu 

jokių kvailysčių. paspartink žingsnį. bėk šalin. juk tu žinai kas seka paskui tave 

vieni ir tie patys ciklai. vieni ir tie patys juokai

niekas nieko neduoda. neskubėk. niekas nesibaigia 

jokiu muzikos kūriniu – – – 

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis