Paul Claudel. Iš ciklo „Apaštalai“ (I)

Rugpjūčio 6 d. minimos 150-osios prancūzų diplomato, dramaturgo, poeto Paulio Claudelio (1868–1955) gimimo metinės. Poetinis pamaldumas – tikriausiai šie žodžiai tiktų jo kūrybiniam palikimui apibūdinti. Pirmasis prisilietimas prie autoriaus kūrybos gali šokiruoti (ar bent nejaukiai nuteikti) nuo religinių kontekstų nutolusį skaitytoją. „Katalikybės“ sąvoka atrakina P. Claudelio pasaulį taip kaip Gilberto Keitho Chestertono – „ortodoksija“. Akivaizdu, be katalikybės doktrinos ši kūryba būtų sunkiai suprantama, bet teologiniai pamatai netrukdo P. Claudeliui kurti įtaigių poetinių vizijų, kurios užmojais primena katedrų architektūrą. „Apaštalai“ – hagiografinių eilėraščių ciklas, kuriame poetas pasakoja dvylikos apaštalų gyvenimo istorijas (šiame numeryje pateikiama pusė ciklo, o tęsinį spausdinsime artimiausiuose numeriuose). Jame gausu džiaugsmo, susikaupimo, iškilmingumo ir rimtumo, perteikiamo dinamiškai sulydant lyrikos, didaktikos ir epo stilistinius elementus.
Tomas Taškauskas

  Nuotrauka iš JAV Kongreso bibliotekos archyvo

Šventas Petras

Grubusis Petras didele plika kakta, kurs gniauždamas kumščius mokėjo pliektis,
Pirmasis pakėlė rankas prieš Dievą ir ne savuoju neišmanymu prisiekė,
Bet gyvuoju Kristumi, duodamas žodį – tai Jis – jo akivaizdoj tiesus ir įsitikinęs.
Štai kodėl, patikėjęs tuo, ką mato, jis yra Petras amžiams, paskirtas ir likęs.
Pats Jėzus laukė, kol Petras jį apreikšiąs viešumai –
Ir aš, kaip šis tikėjo Dievu, tikiu Petru, kuris sako tiesą.
„Ar myli mane, Petrai?“ – tris kartus jo klausia Viešpats.
O Petras, kuris netrukus tris kartus gundomas trissyk jo išsižadės,
Atsako karčiai verkdamas: Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu! Ganyk
Amžiais mano avis ir visas aukščiausiojo Ganytojo kaimenės dalis!
Bet štai dabar Petras yra vedamas, stoja vakaras: jis sustoja,
Pats nusimeta tuniką, kaip rytais Genezareto ežere žvejodamas
Ir matydamas ruošiamą kryžiaus medį, prie kurio apačios pritaisomi du skersiniai,
Senasis popiežius misionierius po savo balta barzda šypsosi tyliai.
Šventas Petras, pirmasis popiežius, stovi ant Vatikano kalvos, ir leidžiantis saulei
Surakintomis rankomis laimina Romą ir visą pasaulį.
Vėliau jis nukryžiuojamas žemyn galva, o į dangų iškeltos apaštalo kojos.
Kristus yra galva, bet Petras yra katalikų religijos pamatas ir nuolatinis pasiaukojimas.
Jėzus pasodino kryžių į žemę, o Petras jį iškėlė į dangų.
Su visomis amžinosiomis vertybėmis jis tvirtai susijungęs.
Jėzus visu kūnu svyra prie žemės tarytum vaisius ant šakos,
O Petras nukryžiuojamas tarytum ant inkaro tamsiausioj gelmėj be šviesos.
Iš apačios jis regi šią karalystę, stovinčią ant uolos, šį dangų, nuo kurio turi raktus,
Apaštalas regi Dievą ir lašas po lašo jo veidas nusidažo krauju.
To paties likimo jau sulaukė jo brolis Paulius – jis irgi čia ilsis, pirmasis nuėjęs šį kelią;
Kaip laiškas yra šalia Evangelijos, ir pirmesnis už Evangeliją.
Jųdviejų kūnai po didžiule uola vienas šalia kito laukia Kūrėjo.

Laiminga tu, Roma, antrąjį kartą įkurta tokių įkūrėjų!

 

Šventas Paulius

Dievo Avinėli, pažadėjęs savo Karalystę tiems, kurie ją grobia jėga,
Priimkite savo tarną Paulių, kuris atneša dešimt savo talentų čia,
Penkis gavo iš Jūsų, o penkis uždirbo leisdamas pirmuosius apyvarton.
Jūs esate akylas šeimininkas, griežtas tiems, kurie Jus myli,
Parodykite Pauliui jo Dievą, nes jis nebijojo Jums atiduoti savo širdies – visos!
Tėve Abraomai, numalšinkite šio nukankintojo troškulį!
Senasis Mozė bijojo vien Jūsų artumo šešėlio,
Sakydamas: „Pasitraukite, bijau, kad nemirčiau aš, mažutėlis.“
Bet Paulius, kaip tabernakulis be plyšelio ir kaip tyra sandoros skrynia,
Gyvendamas Jūsų garbės draugijos neatsisakydavo niekada
Ir buvo tarytum žmogus, kuriuo savo palyginime pranašas stebisi
Ir klausia: „Kas iš jūsų nepakeliamą kaitrą galėtų iškęsti?“
O Dieve, mums visiems nepatinka Jūsų tiesos geluonis,
Tačiau tą, kuris jį sužeidžia, baisus paprastumas išduoda.
Matydamas Dievą, su Dievu jis mato šį pasaulį, žiaurų ir nedėkingą,
Į savo žmogišką širdį amžinojo Dievo kentėjimą priimdamas.
Dievui neturint balso, jis tampa burna, už jį bylojančia.
Dievui neturint nei kūno, nei kraujo, štai mano kūnas Jūsų kančiai,
Skirtas pratęsti viską, ko trūko Kristaus skausmui.
Jis yra paprastas kaip liepsna ir kaip šauksmas.
Paprastas kaip aštrus kalavijas, prasiskverbiantis iki kūno ir sielos atšakos,
Paprastas kaip ugnis, ištirianti elementus plazdėjime savo apvalančios liepsnos,
Paprastas kaip meilė, kuriai viena yra tikra.
Jis eina, kur Vėjas jį veda, be perstojo, nuolat į tikslą,
Nuo vieno pasaulio krašto iki kito, lyg laužas, pakeltas ir peršokęs jūrą!
Jūsų meilė yra lyg mirties liepsna, stipresnis už pragarą yra uolumas Jūsų.
Ir matydamas visus šiuos aklus vaikus, šias tautas, kurios žūva be krikšto,
Jis verkia ir grąžo rankas, ir maldauja už juos sau anatemos rykštės.

Taip ir aš, mano Išganytojau, meldžiu Jus per šį nukirsdintą apaštalą,
Pasigailėkite tų, kuriuos myliu, kad jie nemirtų netikėdami Raštais
Ir kad jie, kaip ir aš, išgirstų, prieš nuskambant nuosprendžiui, kelionėje
Jūsų balsą, sakantį jiems: „Pauliau, aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“

 

Šventas Jokūbas vyresnysis

Liepos pabaigoje Ispanijoje šventas Jokūbas žuvo nuo kardo.
Įspraustas tarp dviejų karštų mėnesių, jis ilsis nukirsta galva ir šaukiasi keršto.

Kiek šventųjų Jus meldžia už žmogų, kiek kankinių dalijasi su Jumis sužeidimais,
Kiek raudančių motinų Jums pasakoja savo silpnumą ir pasimetimą.
Visada kažkas Jūsų pyktį žmogui pranoksta, visada atsiras kas jį užtaria:
„Tu pasiimk Dievo dalį, kaitros Apaštale!“
Visi nuolat meldžias už žmogų, bet kas Jums skirs už Jus patį šią
Tyrą ir paprastą maldą, tebūnie Jūsų valia!
Žmogus visad teisus, o Jūs visada klystate.
Jis padaro tinkamai viską; tai jis Jus kviečiasi į savo karalystę
Ir teisia Jūsų nepasakytus žodžius ir Jūsų dviprasmiškų įsakų jungą,
Jūsų nepavykusius darbus, Jūsų beskonį medų ir Jūsų ankštą dangų.
Nedėkingoji tauta, kad tai, ko nematote saulės šviesoj, Jums parodytų žaibas!
Per ilgai jau saulė virš mūsų atidengusi savo veidą, spindintį ir kaitrų.
Jos karštis vienodas visiems: tai jums reikia išskirtinio ir veriančio dėmesio!
Jūs šaukiatės kalavijo, štai jo visagalinti ranka ir ėmėsi,
O vilties netekusi Motina nebenulaiko jo nepakeliamo svorio ir grėsmės!
Teišsipildo Jūsų valia, geriausia, kas gali įvykti! Ir jei nusidėjau, težūsiu!
Teesie. Jei nesulauksiu Jūsų pasigailėjimo, tai bent patirsiu teisingumą Jūsų!
Atėjo laikas. Boanerges, šaukis Dievo!
Reikalauk teisingumo, Apaštale, nukirsdinimo dieną!
Meilės Evangelijai galas, štai Jums kalavijo naujiena!
Virš žemės, alsios ir rasojančios, pakyla šešėlis mirties.
O apsunkusi ir galvas nuleidusi tauta, guoskis,
Sunokusi geriau už derlių, pjautuvas jau paruoštas,
Ir štai, kaip ir buvo žadėjęs, Kristus, nešantis kryžių,
Ateina pas tave ant debesies, griaustinių sūnų lydimas!

1909

 

Šventas Pilypas

Tinginys teisinasi bijantis aplink siaučiančio maro;
Drovuolis dejuoja ir dengiasi veidą delnais nelaukdamas gero;
Išminčius, svarstantis ir kritikuojantis visa, nieko nedaro;
Svajotojas, jo burbului sprogus, nuliūsta, išskysta;
Bet žmogus, kuris nesitiki nieko, yra baisus optimistas.
Kuo tikslesnė dangaus spalva, debesų ir kardo prasmės išmanymas,
Turi rūpėti tam žmogui, kuriam rūpi savosios sielos išganymas.
Priešinga visų nuomonė širdis jautriųjų pakeisti tyko,
Bet Pilypas jaučiasi lyg žuvis vandeny akivaizdoj neįmanomų dalykų.
Kur aplinka nepriima, būtent ten reikia duoti.
Ten, kur protas pasiekė ribą, širdis jau peržengė kas ribota.
Jis yra pirmtakas, be skatiko Dievo pasiųstas į puotą
Visai tautai, kuriai net dviejų šimtų denarų neužtektų suruošti.
Te žmonės ginčijasi ir šaukia, te stengias kiekvienas:
Ne Pilypui pralaimėjimas skirtas, o jiems.
Jis Dievo apaštalas pavyzdžiu Petro, kuris neklysta;
Jam nestinga nieko, jis išbaigtas ir tobulai tvirtas.
Jis atmeta pasaulį ir viską, kas tik pusiau tikra:
Dievas kalba, to užtenka, sunkumai išnyksta.
Dievo žinią, kurią jis neša, reikia priimti visą;
Ar malonu tai, ar ne, ar kainuotų gyvybę ar kankinystę,
Iki paskutinio skiemens, paskutinio taško ant i.

Mes silpni, tiesa, ir ne itin protingi.
Mažai mūsų ir begalinė klaidatikystė aplinkui.
Dangus visiškai juodas, viltis tobulai išbaigta:
„Parodyk mums Tėvą, – sako Pilypas, – ir bus gana.“

 

Šventas Judas

Apaštalas
Užtarėjas beviltiškuose reikaluose

Šventas Judas, nepabijojęs nešioti tą patį vardą, kaip išdavikas Judas,
Jokios garbės ir titulų neprisiima, sutinka būti šaukiamas lūpų kampučiais:
Užtarėjau beviltiškuose reikaluose, melski už mus, šventas Judai!
Kad tie, kurie Marijos arba kitų garsių užtarėjų šauktis nedrįsta,
Ištartų bent vardą žygiuojančio prietemoj ir evangelizuojančio tamsybes!
Nes, nors ir paskutinį, Jėzus jį irgi apaštalu pašaukė ir paskyrė;
Jo derlius yra žuvęs grūdas, kurio niekas kitas neskynė.
Jo diena prasideda vakare, jis samdo tik vienuoliktą valandą.
Jis pranoksta neviltį ir gydo tik tuos, į kuriuos mirtis nagus galanda.
Vien tik Judas, griebdamasis šiaudo, gelbėja ir į dangų patraukia
Rašytoją, žudiką ir merginą, savo kūnu prekiaujančią.
Jis yra daktaras-pusiau-mėsininkas ir tarytum peiliu skrodžia
Nusidėjėlį, į kurio kūną velnias įsikibęs ir kurio sielą išplėši tik su oda.
Lengva išsigelbėti žodžiais tiems, kurie daro nuodėmę mirtiną,
Tačiau Judas išmano savo amatą ir mūsų tulžingumą pažįsta,
Ir ne menkiau už Šėtoną yra įsikibęs į kunigą, kuris kas rytą
Prie altoriaus stoja, žmogžudys ir tris kartus išdavikas.

Šventas Judas yra autorius vieno Naujojo Testamento keisto laiško,
Kur kalbama apie pranašą Henochą ir kurio niekas neskaito sakyklose raiškiai.
Jis matė velnią, kuris prieš sukuriant žemę iš dangaus krito.
Jis girdėjo tai, ką šis kalbėjo ir ką šiam šventas Mykolas atsikirto.

 

Šventas Baltramiejus

Tebūna pašlovintas Dievas, kuris naikina blogį ir mus iš baimės vaduoja!
Kančia mums jau nekelia skausmo, nebegąsdina net mirties geluonis.
Pagaliau mes laisvi! Teįžiebia skaisčiai liepsnojantį laužą!
Tegu budeliai savo geležis ir mažus juokingus pjūklus išsitraukia!
Džiaugsmas staiga išvysti įveikiamą tą, kuris laikytas stipriausiu!
Ne per didelė kaina mokėti už pergalę mirtimi! O Dieve aukščiausias!
Džiaugsmas matyti priešą neramiame žvilgsny ir duris Pragaro,
Kurios pasirodžius Kryžiaus ženklui baisiai girgždėdamos atsidaro!
O! Imkite mūsų moteris ir mūsų vaikus! Mūsų turtus! Viską išties!
Imkite mano gyvybę! Su sąlyga, kad puolantieji pralaimės.
Imkite mano odą, argi man skauda? Nes tik Jūs šeimininkas mano širdies.
Imkite mano kraują, argi man skauda? Su sąlyga, kad baisųjį žvėrį patiesiu.
Imkite mano kūną, argi man skauda? Nes man priklauso jų siela.

Baltramiejus nebuvo suluošintas ir abi jo rankas išsaugotos.
Apaštalo kojos nebuvo surištos, o liežuvis – išpjautas,
Jis buvo ištrauktas iš apvalkalo tarytum kardas dėklo,
Kruvinas Viešpaties angelas ir raudonas vyras, kuris viduje slėpės.
Dabar eik, niekas tavęs nebestabdo! Ženk tris žingsnius, Dievui atsiduodamas!
Niekas tavęs nebelaiko. Nebeturi išorės nei plaukų. Dabar tu nuogas,
Apaštale, iš tiesų nuogas! Atlete, viską nusimetęs!
Šventasis, apipjaustytas nuo savojo kūno, visų nešvarumų netekęs!
Ženk tris žingsnius. Trečiasis žingsnis šią žemę atiduos krikščionims.
Karaliau visų, kurie atsiduoda iki galo, vėliavnešy ir kapitone!
Žyde! Tyrasis vyre! Tu be odos, be veido ir niekas nebežino, kas tu.
Bet Jis tave atpažįsta, neužmiršo vieno iš savo Apaštalų.
Mesk viską! Juk kūnas nereikalingas įžengti pas Tėvą!
Nereikia ir veido paguldyti Pragaro galybes ir priversti pasaulį drebėti.

Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas
„Oeuvre poetique de Paul Claudel“, 1957.


Iš 3663 žurnalo (2018-08-05 14:12:42)
Draugai