* * *
Jei visi, manęs šioj žemėj prašę
Jiems padėti sielą nuraminti, –
Nebyliai, savižudžiai, aklieji,
Našlės, kaliniai, pamestinukai
Ar į gatvę išvarytos žmonos, –
Ir visi man mestų po kapeiką,
„Egipte aš būčiau turtingiausia“,
Velionies Kuzmino žodžiais tariant...
Bet jie man mokėjo ne monetom,
Stiprumu, jėga pasidalino,
Ir gavau iš jų tokios stiprybės,
Kad net šitai aš galiu panešti.

1961

 

* * *
Kai žmogus šią žemę palieka,
Jo portretai staiga pasikeičia.
Jau kitaip jis ir žvelgia, ir šypsos
Nebe taip, kaip prieš mirtį šypsojos.
Pastebėjau aš tai vos sugrįžus
Iš kapų, kur palikom poetą.
O patikrinus dar ne sykį
Jau žinau, kad patyriau teisybę.

1940

 

Aidas

Praeities nebėr, jau uždaryta.
Ką ji mums daugiau bepadarys?
Prisiminti galim kapo plytą
Ar užkaltas aklinai duris...
Arba aidą – jį girdžiu kartojant
Nuolatos, ką aš žinau pati.
Mes abu, matyt, lig šiol nešiojam
Visa, kas paliko praeity.

1960

 

* * *
Nepakilsi nuo sniegų –
Tuoj tave užkas,
Gavus trisdešimt žaizdų
Ir penkias kulkas.
Įkapes pasiuvusi,
Nešiu – kur be jų...
Mėgsta mėgsta Rusija
Pasigert krauju.

1921

 

* * *
Mes svetimi. Stovyklos skiria.
Mane į savąją kvieti,
Kur mirtį kančiose patyrę,
Žaizdoti broliai jau šventi?

Nei tavo priesaikos laukinės,
Nei tavo šypsenų malda,
Atsidusimas paskutinis
Lig mano meilės niekada
Nepriartės...

1921

 

* * *
O tas žmogus, kurį aš pamiršau,
Man jo nebėr, juk rūpestis man buvo,
Paguoda buvo skęstančiai siaube, –
Dabar kaip šmėkla slankioja be tikslo
Gyvenimo tikrovės pakraščiais,
Nugrimzdęs aklume ir beprotybėj
Lyg sužvėrėjęs...
Dieve, Dieve, Dieve!
Nors jo gailėtis leisk...

1945

 

* * *
Mane – šešėlį, užmiršimą –
Klaidins naktim šitie keliai
Kol žais alyvinį žaidimą
Žvaigždžių pabudę spinduliai.

(Be datos)

 

* * *
Iš paslapties, kur žodis toks trapus,
Iš lyrikos, kur skardis tik ar kapas,
Šlovė po kojom, kaip nuvytęs lapas, –
Nebeišgelbės niekas. Taip ir bus.

1944, ruduo

 

* * *
Kai noras susišaukti viršų ima,
Išplaukia virtinė vardų miela,
Į mano šauksmą ar prisiminimą
Neatsišaukia niekas – tik tyla.

(Be datos)

 

* * *
Gal gailėjaisi atsigavęs,
Kad nekęsdamas nenužudei.
Vienas tu, manęs neužgavęs,
Neužgaudamas – pražudei.

1963

 

* * *
O kai muzika suskambėjo
Supratau: tuoj sniegai užkris,
Nes į prieplauką jau atėjo
Karalienė pati – mirtis.

(Be datos)

 

* * *
Aš kalta? O įrodymai, faktai? –
Mano eita švariu keliu.
Bet kai žvanga kalėjimo raktai,
Aš nenoriu dainuot. Negaliu.

(Be datos)

 

* * *
Gyvenu, bet mano širdį
Tarsi paslėpė Neva...
Tu mokėjai prijaukinti,
Bet vis tiek aš nesava.
Kai naktim kažkas lyg šnara,
Ką girdžiu – nesuprantu:
Šeremetjevo bulvarą
Ar namų dvasias – kartu...
Garsas, tyliai priartėjęs –
Juodas liūdnas debesis,
Priartėjęs – prisišliejo
Nebe garsas – kuždesys
Ir paliko. Neišėjo.
Bus pernakt, gal amžinai:
„Tu jaukumo panorėjai,
Kur jį rast – ar bent žinai?“

1936

 

* * *
Liko vien tik kasdieninė duona,
Vis dar einant žemišku taku.
Ištarta žodžiu švelni paguoda
Ir atklydęs aidas iš laukų.

1941

 

* * *
Turtinga tavo siela – girdi, mato,
Nebekartok – kas būta, ji suprato.
Geriau tegul poezija pati
Save atskleis kaip vientisą citatą.

1956 m. rugsėjo 4 d.

 

* * *
Ten nieko nereikės, o aš ten eisiu,
Tiktai šešėlis su manim ten bus,
Dar vėjas pūsteli iš sodo jau bevaisio,
O man po kojom – takas į kapus.

1964 (?)

 

Iš rusų kalbos vertė Ramutė Skučaitė

Анна Ахматова. „Сочинения в двух томах“. – Москва: Xудожественная литература, 1986.