Andrijus Caplijenka (g. 1968 m. Charkove) – legendinis Ukrainos televizijos žurnalistas, rašytojas ir scenaristas, karo korespondentas, pabuvojęs visuose karštuosiuose planetos taškuose: Afganistane, Makedonijoje, Irake, Nepale, Šri Lankoje, Pietų Osetijoje, Kašmyre, Liberijoje, Burundyje, Kolumbijoje...

2014 m. vasario 19 d., kai tuometė Ukrainos valdžia įsakė šaudyti į žurnalistus, jam vėl teko apsivilkti neperšaunamą liemenę. Pasinaudojusi revoliucine situacija Rusija ėmėsi įgyvendinti seniai puoselėtą planą sužlugdyti Ukrainą kaip valstybę: pradėjo karinę invaziją ir užėmė Krymą. 2014 m. kovo pradžioje A. Caplijenka Kryme buvo žiauriai sumuštas profesionalios „savigynos“, ginkluotos rusiškais „Makarovo“ pistoletais. Jam sulaužyti šonkauliai, pradurtas plautis.

„Permainų knyga“ – tai literatūrinis epochos dokumentas apie, anot Vokietijos dienraščio „Bild“ korespondento Paulio Ronzheimerio, „ketverius metus prie mūsų namų slenksčio vykstantį karą, kurį pamiršome, nors jame kasdien žūsta žmonės“.

2014 m. vasario 18 d. – kruviniausia diena Ukrainoje nuo nepriklausomybės paskelbimo. Prieš 4 metus vykusiai revoliucijai Ukrainoje atminti spausdiname ištrauką iš „Permainų knygos“, kurią ketina išleisti „Briedžio“ leidykla.

 

Iš pradžių nesupratau, kodėl laužo dūmais prakvipę žmonės stoviniuoja Maidane. Man nepatiko chaosas iš garuojančių barščių katilų ir statinių su smilkstančiomis baldų, kuriuos veikiausiai išnešė iš Profsąjungų rūmų, nuolaužomis. Pasibaigus remontui, žmona pasakė: „Perduok seną parketą į Maidaną“, ir aš perdaviau kokius aštuonis medienos maišus į centrinę mūsų maištingos šalies aikštę. Štai ir visas indėlis į revoliuciją. Pagailo žmonių, šąlančių aikštėje. Tačiau man buvo gaila ir ramaus gyvenimo ritmo, būdingo Kijevui prieš revoliuciją.

Kita vertus, kaip žurnalistas negalėjau sau leisti kontrrevoliucinės prabangos taškyti nuodingomis seilėmis tų, kurie net per didžiausius speigus nenorėjo palikti Maidano. Turėjau objektyviai ir nešališkai pasakoti, ką mačiau ir girdėjau aplink save.

Į Profsąjungų rūmus atėjome nufilmuoti labai įdomaus revoliucionieriaus, pravarde Cezaris. Vaikis buvo vardu Jurijus. Puikus derinys, tiesa? Jurijus Cezaris. Ryškų čigonišką to linksmo žmogaus veidą supo ilgos garbanos. Žodis „Cezaris“ buvo auksiniais dažais užrašytas ant neįgaliojo vežimėlio, kuris nelyginant savaeigis sostas stūksojo revoliucinio pastato fojė. Jura buvo neįgalus. Maukšlindamas ant bigių numintus sportbačius šiurkščiai, neatsiklausęs leidimo, kreipėsi į mane „tu“:

– Girdi, padėk atsikelti!

Žinoma, padėjau. Ir lygiai taip pat familiariai sutrumpinau santykių distanciją:

– Girdi, Jura, o kodėl tu Cezaris?

– A, supranti, tai mano mėgstamas aktorius, – pasakė ir nusijuokė.

Jo juokas kažkuo priminė „Mėlynojo vyno“ autoriaus kvatojimą iš vaikystės. Labai jau garsiai juokėsi Jurijus Cezaris. Pasirodo, jis iš tiesų manė, kad Cezaris – kino aktoriaus vardas. Ko tuomet juoktis? Jura savo sostu važinėjosi po Maidaną, užsimetęs ant pečių Ukrainos vėliavą.

– Atvažiavau į Kijevą remontuoti skuterio, – skuteriu jis vadino savo autonomiškai judantį mini sostą, – na, ir nusprendžiau likti. Įsiutau, kad mentai sumušė septyniolikinius bachūriukus. Dabar tegu muša mane. Viskam Dievo valia. Stovėsime iki pergalės.

Jura turėjo ir savo motyvą dalyvauti revoliucijoje. Asmeninį.

– Turėjau nedidelę krautuvėlę Eupatorijoje. Atėmė. Jinai priklausė man ir mano bičiuliui. Stipriai tada mus sumušė... – linksmai pasakojo, laviruodamas tarp barščių ir košių katilų.

Gudri šypsena nedingo iš Juros veido. Jo bičiulis, vaikinukas iš Ternopolio, priėjo prie mūsų ir paspaudęs ranką kupinu susižavėjimo balsu pareiškė:

– Jurko realiai užveda. Rimtai, esam visą naktį sėdėję su juo prie malkų statinės. Jis palaikė žmonių dvasią. Bachūrai, sakau, su juo linksma! Jam nuolatos reikia pagalbos, bet mes, vaikinai, nepasipūtę. Padedam.

Ir kartu su tokiu pačiu kaip jis jaunu maidanininku pakėlė Cezarį už parankių ir nuleido ant žemės. O pro šalį kaip tik eina ištįsėlis revoliucionierius su apsauga!

– Ei, Arsenijau, kaip jūs ten? Petrovičiau! – riktelėjo Jura. – Aš už jus balsavau!

„Šit kaip, – užfiksavau širdyje, – man sakai „tu“, o Petrovičiui – tai jau „jūs“.“

Ilgas kaip kartis Arsenijus Petrovičius priverstas pritūpti šalia neįgaliojo, kad akys atsidurtų Juros akių lygyje.

– Aš už jus balsavau, – pakartojo Cezaris ir be pauzių, nesidrovėdamas pridūrė: – O galima jūsų telefoną?

A. Jaceniukas sutriko, bet greitai susivokė:

– Žinai, Jura, mano numerį turi apsauginiai, aš jo... eee... neprisimenu, jie tau jį... duos.

– Ir tu, ir tu duok, – pasakė Cezaris, atsisukęs į mane.

Priešingai nei Petrovičius, savo numerį moku atmintinai. Teko užsispyrusiam neįgaliajam padiktuoti savo kontaktus.

Maidane linksminosi, linksmybės kunkuliavo aplink invalidą.

– O, žiūrėk, kokie riebūs! – juokėsi Jura, kvėpdamas barščių aromatą.

– O tu paragauk, druže, kokie gar­dūs! – katilo šeimininkas ištiesė didžiulį kaušą bekojui Jurai.

– Šlovė Ukrainai, – vietoj „ačiū“ sumurmėjo Jura, rydamas viralą, ir jam išėjo kažkas panašaus į „Šlovei Ukrainos“.

– Ne, druže, reikia sakyti ne „Šlovei Ukrainos“, o „Šlovė Ukrainai“.

– Žinau, žinau. Tiesiog tavo barščiai be galo skanūs. Didvyriams šlovė!

– Na, dabar tu šaunuolis! – pagyrė Jurą virėjas.

Suminkštėjęs plastikinis puodelis su arbatos pakelio uodegėle, nukarusia per kraštą, degina rankas. Virš akmeninio archangelo kyla dūmai.

Jura privažiavo palapinę su užrašu „Doneckas“ ir sustojo prie statinės. Joje laižydama sulaužytas senos kėdės kojeles spurdėjo linksma ugnelė. Neaukštas pusamžis vyriškis mėtė į statinę medgalius ir žiūrėdamas į keistą ugnies ir šalčio žaidimą svajingai šypsojosi.

– Čia Tolia! Iš Donecko! – riktelėjo Cezaris net nepažvelgęs į mane. – Labutis, Tolia, kaip reikalai?

– Nieko, normaliai, – atsakė Tolia nesiliaudamas šypsotis.

Jo šypsenoje buvo kažin kas labai gera ir dora.

– Jis iš Donecko, – Cezaris pranešė taip, lyg atskleisdamas šiurpią Tolios kilmės paslaptį. – Oi, didvyris! Viską metė, dabar jam kelio atgal nėra. Ten juk visi banditai – tam Donecke, na, pats žinai.

Tolia tyliai, bet ryžtingai jį nutraukė:

– Pirmiausia, ten ne visi banditai. Mūsų žmonės labai geri. Visa palapinė iš Donecko – trisdešimt žmonių. Antra, koks aš didvyris? Tiesiog noriu gyventi pagal sąžinę ir kad visi geriau gyventų. Kažkaip taip. O kai Maidanas baigsis, grįšiu į kaimą.

– Kaip tai į kaimą?

Jura priblokštas. Žmogus iš Donecko gyvena kaime. Matyt, Cezaris manė, kad Donecke visi šachtininkai. Ta daina apie Donecko stepę... ir panašiai.

– Aš juk nuo Opytno – ten mano žemė, traktorius. Ten jau mano senelis arė.

– Vadinasi, tu – Donecko kolūkietis?

Net tai, kaip Jura stebisi, skamba įžūliai, gali įžeisti pašnekovą. Bet Tolia nė kiek nepasipiktino, tik dar plačiau nusišypsojo.

– Taip, Jura, kaip tik taip, Donecko kolūkietis.

– Na, gyvuok, kolūkieti, – atsisveikino su juo Jura ir su savo sostu didingai pajudėjo toliau per Maidaną.

Žiūrėjau į Jurą ir mąsčiau, kas jo laukia, kai jis grįš į savąją Eupatoriją. Ir ar galės grįžti į senelio žemę Donecko kolūkietis Tolia?

Cezaris baksnojo mygtuką tyliai šnypšdamas: „Įstrigo, bjaurybė, tik pirmyn važiuoja... Reikia remontuoti.“

Du jauni žmonės – vaikinas su mergina – kažką kuždėjo vienas kitam vos liesdamiesi šiltomis balaklavomis. Revoliucija – kaip protinga, bet ne itin graži moteris – dar neprivertė įsimylėti, bet jau sudomino mane.

Namie žmona, pakštelėjusi į žandą, pirmą kartą nepriekaištavo dėl dūmais susmirdusios striukės apykaklės. Panūdau vėl grįžti į Maidaną ir išvysti mėlynai geltonų vėliavų jūrą virš besijuokiančios minios. Maidano juokas buvo visiškai nuoširdus. Ne desperatiškas pašlijusių nervų gargėjimas įmitusių milicininkų kūnų suspausto puspročio alkoholiko gerklėje. Ir ne sotus neribotos valdžios išpaikinto patricijaus kvatojimas. Maidanas juokėsi dėl laisvės pertekliaus. Ir buvo pasirengęs pasidalyti juo su kiekvienu naujoku, nedrąsiai įžengiančiu į centrinę šalies aikštę pro krūvas padangų ir įkaitusių nuo ugnies geležinių statinių rikiuotę. Ugnies liežuviai laižė suodinas skardas. O laisvės juokas kaip virpanti ugnis nutvieksdavo paišinus veidus. „Broli, druže, bičiuli“, – taip šaukė tave nepažįstami žmonės, ir tu nė minutei nesuabejodavai tų nuostabių žodžių nuoširdumu. Atrodė, tie žmonės gali judėti tik pirmyn, nes jų gyvenime amžiams išsijungė parinktis „Atgal“. Visai kaip Juros vežimėlyje-soste, kuriuo jis suko ratus po aikštę.

Tačiau vos iškėlus koją iš aikštės apnikdavo abejonės. Maišų barikados gat­vėse trukdė eismui. Kreščiatike niekas nevalė pajuodusio nuo suodžių sniego – jis susipresavo į juodą ledą. Nebejaunos moterys su beretėmis troleibusuose bambėjo, vadino revoliucionierius „atvykėliais“. Kita vertus, jos taip pat aršiai koneveikė ir prezidentą, bet mūsiškiuose troleibusuose iš principo nemėgsta prezidentų, taigi šitas verbalinių protestų žanras nestebino. O štai įprastas baltas Kijevo centro vaizdas, perdažytas ugnies ir juodais tonais, neslėpsiu, šiek tiek erzino. Na, o paskui viskas pradėjo taip sparčiai keistis, kad iš televizoriaus kone kiekvieną dieną skambėjo frazė „šiandien nubudome naujoje šalyje“. Be to, ji kasdien darėsi vis naujesnė ir naujesnė. Iš pradžių krito Leninas. Šalia atsidūriau, galima sakyti, atsitiktinai.

 

Bus daugiau

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė