Mes susirinkome nevėluodami, pusę šeštos vakaro. Miglažuvė, Vėgėlė, Alsė, Grundalas, Plakis, Gružlelis. Esame „Metropolio" viešbučio hole. Pro langą matomoje pėsčiųjų gatvėje prikritę klevo lapų. Kurį laiką svarstau –­ kas aš esu. Galbūt skaitytojas.

Esame patogiai prisėdę ant odinių fotelių. Jau minutę, kitą tylime. Laikas nebesikiša į mūsų ryšį. Viešbučio administratorė pasiūlo: „Atnešti kavos, galbūt brendžio?.." Mes nereaguojame, tik Grundalas į ją atsisukęs papurto galvą.

Viešbučio hole kabo didelio formato ožio portretas. Kaip gyvas. Jaučiu sąžinės graužatį aprašydamas ožio portretą, nes pažadėjau jo neliesti, net neminėti. Atsiprašau dėl pažado. Tas ožys nutapytas iš priekio. Linksmokas. Auksiniai ragai. Barzdelei ir raumeningam ožio stuomeniui skirtas ypatingas dailininko dėmesys.

Vis dar tylime. Nelengva matyti Miglažuvę, Alsę, Vėgėlę po tiekos metų... Vėgėlė ir Miglažuvė panašios. Gelsvomis sruogelėmis dažyti šieno spalvos plaukai. Abi gan aukštos, elegantiškos. Alsė, kaip jai tinka toji graikiško stiliaus šukuosena, žvilgčioja į laikrodį. Užsigalvoju apie drauge patirtus dalykus... Dabar stebiu vyrus. Gružlelis, spėju, dirba nekilnojamojo turto makleriu, gyvena kur nors kotedže šalia Kauno marių. Man regisi, jo veide matau yrančios šeimos atspindžius. Grundalas – fotografas –­­ jo kuprinė, aprangos stilius. Iš kuprinės kyšo žalia „Kitkat" pakuotė. Man sunku įsijausti į Plakį. Jis kažkoks pilkas. Jokių aksesuarų. Odiniai lakuoti batai, ūsai. Ką galima pasakyti apie tokį žmogų...

Jei būčiau viešbučio holas – manęs neerzintų ta valanda, per kurią susirinkę žmonės neištarė nė žodžio.

Nepastebėjau net ar jie pasisveikino. Galbūt. Žvelgdamas į kiekvieną iš tų žmonių aš jaučiuosi, jog turėčiau artimą ryšį su kiekvienu jų... Tačiau kas iš to. Jei būčiau viešbučio holas, nemokėčiau šnekėti.

Jei būčiau odiniai foteliai, ant kurių sėdima ir šalia kurių atremtos rankinės, krepšiai, o ant atbrailos – nusisiausti švarkai – galbūt papasakočiau daugiau. Nors galimai tik sugirgždėčiau kaip dabar. Girgžžžt.

Nežinau, kam reikėtų padėkoti, jog nesu odiniai foteliai, pagaminti, tarkim, iš sudiržusios oženos.

Registratorė kuičiasi savo popieriuose, tarsi plaušinė sugerdama mūsų tylą. Ožys iš portreto smalsiai žvelgia. Nesu tikras, tačiau jis lyg pavizgino uodegėlę. Registratorė pakelia galvą: „Ar viskas gerai?" Mes toliau tylime ir tik akimis sufleruojame, jog, neva, viskas gerai. Moterys pakeičia kojų sukryžiavimus. Keli vyrai pasiremia delnais smakrus, kažkam nukrenta lazdelė, skirta pasiramsčiuoti.

Grundalas staigiai atsistoja. Pakelia lazdelę, į languotus marškinius nušluosto bumbulo formos rankeną ir pradeda pliekti ožio auksiniais ragais portretą. Viešbučio hole garsiai aidi tas pliekimo lazdele į paveikslą garsas. Ožiui aplink akis randasi dėmės, išsidraiko barzda. Stuomuo, rodos, pradeda kliuksėti. Paveikslas virpa. Grundalas sustoja kelioms akimirkoms, ir vėl pasipila smūgiai. Sužaižaruoja virš mūsų esantis sietynas.

Ožys išbėga iš paveikslo...

Mane šiandien sunku nustebinti, nežinau, kaip kitus. Žvelgiu į Alsę. Matau, kaip ji šypsosi žvelgdama į išmuštą iš portreto ožį. Vėgėlė apsisiautus žaliu šaliu, į kurį žvelgdamas imu tankiai mirksėti. Miglažuvė į mane žvelgia kitaip nei anksčiau, lyg su pašaipa. Miglažuvei pravėrus lūpas viskas aplinkui nušvinta stebuklais. Dievaiži, nefantazuoju.

Ožys tuo tarpu blaškosi hole. Užkliudo suvenyrų stendą, pasipila šukės, gintarai. Jis nori bėgti į antrą aukštą, užkelia ant laiptų priekines kanopas, tuomet atsigręžia, ir man beveik pasidaro liūdna matant ožį, pasidabinusį gintariniais karoliais nuo tojo suvenyrų stendo. Liūdna, juk negaliu įvardyti jo kvailu ožiu. Ir kad negaliu su niekuo pasidalyti savo juoku, kurį praryju. Pradedu žagsėti. Aplink esantys odiniai foteliai pritardami girgžda.

Vėgėlė ir Miglažuvė pakyla nuo fotelių, lėtai nueina prie ožio. Miglažuvė glosto ožiui šoną iš vienos pusės, Vėgėlė iš kitos. Šis iš pradžių muistosi. Paskui aprimsta. Dar po minutėlės ožys priklaupia ant priekinių kojų ir iškišęs liežuvį lekuoja. Girdėti tarsi murkimo ir mekenimo mišinys. Mm, mmerk, mmerkt, mm, mmeeerrkt... Mane džiugina šis Vėgėlės ir Miglažuvės humaniškas ir kiek valiūkiškas gestas. Paglostyti ožį. Dabar jos sugrįžta, lyg nieko nebūtų nutikę, ar būtų nuėjusios į damų kambarį pasipudruoti nosyčių.

Kas vyksta toliau? Ožio hole nebesimato. Susirinkusieji vis dar tyli. Tiesa, likome penkiese, nes Grundalas kažkur išskubėjo.

Kasžin, kaip gyvena Plakis ir Gružlelis. Nors imk ir paklausk. Tiek metų nesimatėme. Būtų šnekos, tačiau nešnekame. Tai ir nebūtina. Tiesiog tylime ir žvelgiame vieni į kitus. Žvilgsniai susitinka, šypsnys – Salve, brangus žmogau, žvilgsniai keliauja per veidus, plaukus, pečius... Egzistuoja atstumas, tačiau užtektų tik prašnekti ir... Mano žvilgsnis mėgina rasti juose praeities bruožų. Šie nesileidžia lengvai identifikuojami; oda, akys, skruostikauliai ir visa kita žvelgiant tarsi atšoka atgal – į esamybę... Na, štai, iš akiračio dingo Vėgėlė.

Lyg išplaukė. Gaila. Taigi mes likome keturiese.

Nebeklausiu savęs – kur pranyko Vėgėlė. Mokausi niekuo nesistebėti, amžius jau nebe tas, galima tarti. Likę keturi – Gružlelis, Plakis, Alsė ir Miglažuvė – vėlgi tyli. Būtų žuvys, bent burbulus leistų. O dabar... Nieko nesuprantu, tačiau privalau atsipeikėti. Jei miegočiau, sakyčiau – laikas pabusti, tačiau atsipeikėti turiu dėl kitos priežasties. Dar turiu rasti save.

Tyla sukuria pridėtinę vertę. Net viešbutis užsikrėtė. Negirdėti save bemušančio laikrodžio, registratorės, benaršančios po popierius ar maigančios kompiuterio klaviatūrą, nesivarsto durys, tyliai kabo raktai, marguliuoja kilimų raštai. Tyla besi­plėsdama sakytum praranda savo tylą, lyg pelės, lėkdamos per asfaltą, savo pilkesį. Tačiau žinau –­ viskas netrukus baigsis. Ir Gružlelis, lyg pagavęs mano mintį –­ atsistoja, sumuša kulnais, linkteli, nusikabina paltą nuo kabio, užsimeta ant sulenktos alkūnės, paspaudžia abu mano pečius, įdėmiai žiūrėdamas į akis, pabučiuoja Miglažuvei ir Alsei dešines rankas. Man po truputį aiškėja – kas aš esu. Įkandin Gružlelio pakyla Miglažuvė. Ji mesteli trumpą žvilgsnį į mane. Drėgmė akyse. Pakelia nuo grindų savo žalią odinę rankinę, persibraukia plaukus, apsikabina su likusia Alse, ir taip pat išskuba. Žvelgdamas į Alsę aš pamanau, kad esu Plakis.

...

Koks tai vardas, kodėl jie išsiskirstė? Kodėl liko Alsė, iš kur aš žinau jos vardą?
Tyla, Plaki, čia neprašliuožia vėjas. Pro langą matosi centrinė miesto alėja, liepos, klevai. Kažkas sujuda. Prašau, tegul tai nebūna tasai auksaragis O... Kiek šypsantis, į mano regos lauką patenka žybsintys gintariniai karoliai. Aš pakylu nuo rašomojo stalo. Einu į koridorių, kur pakabintas veidrodis. Matau žmogų, įkopusį į ketvirtą dešimtį. Veide – realizuotos ir nerealizuotos galimybės, atsispindi pranykę draugai, neišsaugotos moterys. Ir dar kažkas. Spindi. Ei, ar tai ne kažkoks gintarinis paikybės bruožas? Pasikasau pakaušį, ačiū Dievui, neįsiduriu, besi­kasydamas neapčiuopiu ragų. Tačiau gintarinius karolius vis tiek nusitraukiu ir sušeriu krokodilams. Minutę pagalvoju, iš kur civilizuotame pasaulyje gali rastis krokodilų. Tuomet nubraukiu sakinį su krokodilais ir rašau, jog puspigiai parduodu gintarinius karolius suvenyrų krautuvei šalia fontano. Tuomet praeinu pro „Metropolio" viešbutį, matau jo hole sėdinčius kelis žmones. Skaičiuoju –­ trys vyrai ir trys moterys. Paprašau praeivio cigaretės pamiršęs, jog neberūkau. Iš palto kišenės jis iš pradžių išsitraukia gintarinius karolius, subruka juos į kitą kišenę ir atkiša man pakelį mėlyno „Camel" tardamas: prašom, Plaki.

Tikras ožys, užsiuntu. Tačiau žinau, jog išties ne ant jo...

Grįžtu namo ir tyliu.

Alsei neskambinu. Manyčiau, jog nudobiau tą savo ožį. Gal nereikėjo... Šiaip ar taip, vėlu. Ožys neatpažįstamas. Kodėl taip tylu, ar aš galiu gyventi be savo užsispyrėlio? Kiek per tylu... Galbūt reikėtų ką nors pasikviesti į svečius?.. Kasžin, ką veikia Grundalas, Gružlelis, Miglažuvė... Einu prie telefono, jau netrukus skambinsiu, rinksiu numerį... Pradeda trūkti oro, mažėja šviesa, tankėja ūžimas, panašu, kad širdis iššoks atvėrus burną.

Žaibiškai išnyru iš sklidinos vonios. Esu godus, gaudau orą.

Vanduo bėga per kraštus.