Lankydamas 1950-ųjų vasarą giminaičius Vilniuje, netikėtai patekau į „Boriso Godunovo“ peržiūrą Pohuliankos teatre. Musorgskio muziką įsimylėjau nuo šio pirmo susitikimo, nieko nežinodamas apie Rimskio-Korsakovo geranoriškai jai parūpintą „grimą“ (dabar unikalią tos muzikos jėgą man gerokai kitaip rodo pirminis, jokių meistrų neredaguotas variantas). Rimantas Siparis... Koks artistas! Gal buvo kaltos mano gimnazistiškos ausys ir akys, bet kai po metų teatras atvyko vasaros gastrolių į vis dar operos miestu tebesijaučiantį Kauną, o afišos skelbė „Borisą Godunovą“, nedelsdamas stojau ilgokon eilėn prie kasos langelio. Prieš operą ir baletą 1948-aisiais iškeliant į Vilnių, būdavo rodomi moksleiviams skirti spektakliai, prasidėdavę 16-tą valandą. Į klasę per pamokas įžengdavo mums nedėsčiusi mokytoja ir griežta kalbėsena, kurią lietuviškai nesuprantantis suvoktų lyg informaciją apie artėjantį bombonešių antskrydį, skelbdavo datą, operos pavadinimą, kur ir kada to spektaklio pageidaujantieji gali užsirašyti. Užbaigdavo primindama galimybę pakviesti šeimos narius.

Iš senos plokštelės buvau girdėjęs Danieliaus Dolskio monologą „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, kai iš provincijos atvykę personažai teatro prieangyje aptinka „tokį mažą langelį ir mamzel vidury“. Gal buvo kokie 1929-ieji? Ne, ponia Mara (taip Kaune vadino režisieriaus Juozo Grybausko žmoną) bilietų pardavinėti tada dar negalėjo. Langelyje ji, manydavau, debiutavo prieš pat karą arba ir vėliau. Trupei lyg feniksui iš pelenų prisikėlus? „Opera“ – ištardavo ji į telefono ragelį taip, kad vien mintis apie operą pranokstančias Kauno vietas prilygtų šventvagystei.

Taigi stoviu palyginti sparčiai slenkančioje eilėje. Štai prieš mane jau tik trys žmonės, bemat tik du... Jaudinuosi lyg prieš koncertą ar egzaminą. Pasisveikinęs ir paklausęs, ar Borisą dainuos Rimantas Siparis, sužinau, jog ne jis. Atlaikęs pro langelį man pasiųstą drausminantį žvilgsnį, „Boriso Godunovo“ atsisakau. Ir nors suprantu, kad delsti čia nedera, klausiu ar tikrai „Mazepą“ diriguos Mykolas Bukša. „Taip“, – atsako kitą bilietų sąsiuvinį atverčianti ponia Mara. Paprašau vienos vietos prie pirmojo balkono barjero – šone ir arčiau scenos. Žirklutėmis nukirptą melsvą popierėlį gaunu lyg priedą prie dar vieno mane tiriančio žvilgsnio. Pažiūrėjęs į kainą sumoku, padėkoju, nueinu. Žvilgtelėjęs į salės planą įsitikinu, jog apie geresnę vietą ir svajoti negalėjau. „Mazepa“ man anuomet reiškė ne ką daugiau negu „Traviata“ Dolskio monologo herojams. Kad ir kaip ten būtų – Čaikovskis, Bukša, o dar ir Petraškevičiūtė – išdidžioji, klastingoji Marina Mnišek – mano pernai matytoje „Boriso Godunovo“ peržiūroje. Gyvenime jos būta visai kitokios, tą galėtų patvirtinti Rimantas Siparis. Deja, jo nebepasiklausi.

Stebėdamas dirigentą iš bemaž virš orkestro pakibusio balkono, patiriu taupių ir valdingų Bukšos mostų galią taip, lyg būčiau scenoje. Jis toks senas, kad gal ir nebesikeičia, bet muzika aiškiai džiaugiasi tebejausdama išmintingą dirigento valią, su kuria nesiginčijama. Tą patyrė ir bandę sakyti, kad jo kabinete jau nelabai deranti Antano Smetonos nuotrauka, ir išgirdę, jog tai jo draugas. Įsivaizduoju po šių žodžių tylą, tinkančią pamąstant apie operų idealizuojamą draugystę, nors labiau tikėtina, kad stojo nejauki pauzė netekus žado. „Stogas pakilo, bet tuoj vėl nusileido“, – pasakytų Margarita Dvarionaitė. Vienas viršininkas, pabandęs kartą per posėdį Mykolui Bukšai kažką griežtoku direktoriaus tonu įsakyti, teišgirdo burbesį: „...būk tu nors arcydirektorius, dupa malowana...“ Kalbėdavo žargonu, kurį raštu perteikti sunkoka.

Bet dabar sėdžiu prie ložės barjero, įsitraukiu į plačiomis frazėmis plaukiančią „Mazepos“ muziką, o už nugaros, su niekuo nepalyginamoje teatro salės prieblandoje, jaučiu budint atsisveikinimo ceremonmeisterį. Nors jis mažumėlę pasiankstino, Mykolo Bukšos diriguojamo spektaklio tada klausiausi paskutinį kartą.

Beje, mano bendramokslis, visažinis Tolia Valičenka patvirtino, jog Dolskio monologo į langelį įsodintoji „mamzel“ jau buvo nepakartojamoji ponia Mara. „Panelyte mieliausia, malonėkite pasakyti, kas per šėtonas ta traviata?“ – „Opera – sako...“