Goran Vojnović.

Nuotrauka iš Laimos Masytės archyvo
Nuotrauka iš Laimos Masytės archyvo

Vėl į laimės šalį


Pasaulinę šlovę pelniusi filosofijos popžvaigždė Slavojus Žižekas kadaise vienoje paskaitoje kalbėjo apie veiksnius, darančius įtaką žmogaus laimei. Anot jo, laimingiausi žmonės gyveno andainykštėje Čeko­slovakijoje. Kaip vieną esminių veiksnių, pro kuriuos filosofas prisikasė prie tokių įdomių rezultatų, jis nurodo geresnio pasaulio egzistavimą. Idant žmonės būtų laimingi, tąsyk paaiškino Žižekas, tas geresnis pasaulis turi būti nutolęs, tačiau sykiu bent laikinai prieinamas. Panašiai kaip, manyčiau, rojaus sodai V. Bartolo romane „Alamutas“ (lietuviškas vertimas 2014 m., – vert. past.), kuriuose Kalnų senis, Hasanas Ibn Saba svaigina savo karius.

Jugoslavams, kurie laimės rodikliu veikiausiai ne ką teatsiliko nuo brolių čekoslovakų, šį geresnio pasaulio jausmą senais laikais teikė Triestas Italijoje ir Klagenfurtas Austrijoje, taškai, kur per vieną pasakišką apsipirkimų dieną gaudavai „Kinder“ kiaušinį ir madingus džinsus „Lee Cooper“, drauge mėgaudavaisi matydamas ir jausdamas geresnį, laisvesnį ir visų pirma turtingesnį kapitalistinį pasaulį.

Tad liūdnai pagarsėjusi jugonostalgija, pasak Žižeko, tėra graudus ir visai nekaltas ilgesys laikų, kai į laimę lengvai prasibraudavome ilgomis automobilių kolonomis per pasienio punktus Šentilyje, Liubelyje ir Fernetyje, tada laimę kontrabanda perveždavome bagažinėse, galėdavome bet kurią akimirką sėsti į savo girgždančius „Yugo“ ir nuvažiuoti į geresnį, amžiams pažadėtą pasaulį kitapus mūsų andainykštės tėvynės, kuri „kiekvieną dieną ir visais požiūriais darėsi vis pažangesnė“, sienos. Toji menama, kitoje Liubelio tunelio, nutiesto kiaurai Karavankus, pusėje laukusi laimė namie mus švelniai užliūliavo įteigusi įsitikinimą, kad mums gera ir nieko nestinga. O jei šio to ir trūksta, manėme, tai jau tikrai gausime kitapus sienos – su savo raudonu pasu.

Kelionė į Italiją ar Austriją anais laikais man prilygo gimimo dienai, kai tėvai švenčia savaip, o aš gaunu saldėsių ir dovanų. O, stačiai mylėjau tokias išvykas, nes žinodavau atsivešiantis šveicariško šokolado su lazdynų riešutais, „Kinder“ kiaušinį ir mažų mažiausiai vieną tikrai „kietą“ žaislą. Todėl visados kantriai laukdavau, kada tėvai išsirinks savo pirkinius, o tada elegantiškai į krepšelį įdėdavau ir įstabiai supakuotą sunkvežimiuką „Majorette“, namie tokių žaislų galėtum rasti daugių daugiausia blusturgyje, jau naudotų arba po kalėdine eglute. Jei tais laikais būčiau turėjęs rinktis tarp Disneilendo ir austriško prekybcentrio, tikrai būčiau pasirinkęs pastarąjį.

O kai po kelerių metų Slovėnijoje sukūrėme panašų geresnį pasaulį prie savo namų, su aibe gausiai prekėmis apkrautų parduotuvių ir prekybos centrų lentynomis, ir čionykščiams turčiams skirtais prestižiniais butikais, netikėtai malonumas subliuško. „Kinder“ kiaušiniai ūmai virto įprastais kiaušiniais su žaisleliu viduje ir šokoladu, džinsai tapo banaliu skuduru, kurį nusiperki už kampo. Geresnis pasaulis, kurį aplankydavome Trieste ir Klagenfurte, išnyko. Dabar kai kuriems laimės kūdikiams pasiseka jį aptikti Regent gatvėje, Londone, arba 5-ojoje aveniu, Niujorke, greičiausiai Carry Bradshow ir jos Manolo Blahniko sukurtų batelių pavidalu. O dauguma savaitgaliais su visa šeima važiuoja į miesto pakraštyje stovintį prekybos centrą ir nostalgiškai gaivina laikų prisiminimus, kai Palmanovoje pirkdavo tuos subtilius lakuotus itališkus batus, apie kuriuos jugoslavų bardas Đorđe Balaševićius kitados dainavo, kad su jais „gali braidyti ir jie liks nesugadinti“.

Paskui vieną nuostabią dieną Grace atsidarė visame pasaulyje žinomo baldų prekybos tinklo parduotuvė „Ikea“ ir mes, slovėnai, vėl gavome savo užsienietišką Wonderlandą, savo geresnį pasaulį, nuo valstybės sienos nutolusį vos per kelis kilometrus. Visos dienos išvyka į Graco pramoninę zoną vidutiniam slovėnui, tiesą sakant, buvo grįžimas į geresnę praeitį. Vietoj „Milkos“ šokolado ir „Majorette“ mašinėlių mes, andainykščiai socializmo vaikai, gavome nenurungiamą Kampradlandą, pigius staliukus ir kėdes su skandinaviškų kaimelių pavadinimais, mažą alamutišką rojų, kupiną įvairaus dydžio kartoninių dėžučių, kurios tik ir laukia paimamos nuo lentynų. Taip, prieš 20 metų tikrai niekam nebūtų nė dingtelėję, kad vaikiškos akys, kurios kitados susižavėjusios žiūrinėdavo žaislus parduotuvėse, ir ne vaikiškos akys, kurios anais laikais įdėmiai sekdavo aukštąją itališką madą, nūnai drauge spitrysis į prekes, sandėlį primenančioje švediškų baldų parduotuvėje. Tačiau šiuolaikinis Graco „Ponterosso“ (aikštė su parduotuvėmis Trieste, kur anais laikais apsipirkti važiuodavo slovėnai, – vert. past.) mūsų žmones kaskart sėkmingai grąžino į laimingus jaunystės ir vilčių, į amžinos pažangos ir nuolatinio vystymosi laikus.

Tad žinia, kad Klagenfurte atidaryta nauja „Ikea“ parduotuvė, Liublianos gyventojams yra stačiai magiška. Tiesą sakant, būtų savotiškai net tragiška, jeigu „Ikea“ naują filialą pirmiau atidarytų Liublianoje ir atimtų vėl iš užmaršties prisikėlusį Klagenfurtą, nepamirštamas keliones per Liubelį, pasienio punktą, kurį savo galvose uždarėme tada, kai Liublianos „City Parke“ atsidarė „H&M“ parduotuvė ir šitaip praradome paskutinę svarią dingstį apsilankyti andainykščiame apsipirkimų taške. Dabar vėl staiga pradėsime klausytis pranešimų apie orą Karavankuose, dalysimės patirtimi apie parkavimąsi Austrijoje, svarstysime, kur Klagenfurte galima už tinkamą kainą sočiai pavalgyti ir atnaujinsime vokiečių kalbos žinias. Vienas kitas vėl prisimins, kad ir miniatiūrinį „Minimundus“ parką arba kunigaikščio akmenį (apverstą apatinę romėniškos kolonos dalį, kuri viduramžiais naudota karūnuojant Karantanijos kunigaikščius, – vert. past.) ir šitaip šeimos išvyką praturtins kultūrine programa.

Taigi Liublianos gyventojai vėl lėks į pažadėtąją žemę ūksmingesnėje Alpių pusėje ir susitikinės Klagenfurto „McDonalduose“ ir „Nordsee“ greit­maisčio restoranuose. Šeimyniškai grūsis į automobilius ir važiuodami tais klaikiais vingiais, vedančiais prie valstybinės sienos, sustos palei kelią, kad vaikai išsivemtų Austrijos krūmynuose. O vakare, kai nuo krovinio apsunkusiais automobiliais lėtai judės namolio, baisiai išsekinti vaikams postringaus, kaip būtų nuostabu, jeigu „Ikea“ atidarytų kuriame nors iš Liublianos rajonų. Bet jau tą pačią minutę ims planuoti kitą išvyką į Klagenfurtą ir visi kartu neapsakomai tuo džiaugsis.

Liublianiečiai, pasak Žižeko, tiesiog vėl bus laimingi žmonės.


Atėjo laikas vienuoliktam Dievo įsakymui


Neseniai Jocas Pečečnikas (vienas turtingiausių Slovėnijos verslininkų, – vert. past.) interviu dienraščiui „Dnevnik“ pasakojo, kad prieš gaudamas licenciją tiekti žaidimų automatus į Las Vegasą FTB agentams turėjo paaiškinti, kad vairuoti paveiktam alkoholio Slovėnijoje teisiškai yra nežymus pažeidimas, tai tiesiog tam tikra kiekvieno jauno vairuotojo iniciacija ir visiškai įprastas dalykas suaugusiam vairuojančiam Homo sapiens. Mat minėtą licenciją gali gauti tik FTB griežtai patikrintas asmuo, tiksliau, žmogus, kurio „kartotekoje“ nėra rimtesnių dėmių, o Joco „kartotekoje“ buvo pažymėta, kad jaunystėje vairavo apgirtęs, o Jungtinėse Valstijose tai laikoma kriminaliniu nusikaltimu.

Ir nors liūdnai pagarsėję agentai daugybę kartų yra susidūrę su įvairiais kultūriniais skirtumais, šiek tiek abejoju, jog jie valiojo suprasti čionykščius papročius, ir, tiesą sakant, spėju, jog Pečečnikas perniek jiems aiškino, kad išgėrusiam slovėnui vairas yra tas pats, kas serbų piršliui – šautuvas, tai yra viso labo šaunus gero pasilinksminimo priedas, daugeliu atvejų, beje, keliantis pavojų. Veikiausiai agentai bus pamanę: „misteris Pečečnikas“ juos šiek tiek vedžioja už nosies, ir tikriausiai todėl nusprendė į tą mielą ambicingą pokštautoją, kuo rimčiausiai skiedžiantį, kad dalykas, už kurį Amerikoje žmonės patenka cypėn, jo tėvynėje prilygsta rūkymui uždaroje patalpoje arba dviračių vagystei, pažiūrėti šiek tiek pro pirštus.

Šią istorijėlę prisiminiau po neseniai įvykusios tragiškos avarijos, kai plente priešinga kryptimi važiuojantis apgirtęs vairuotojas užmušė tris žmones. Po šio įvykio galėjome išgirsti sukrečiamą, ašaromis pasibaigusią vidaus reikalų ministrės Katarinos Kresal kalbą. Ministrė, prieš palikdama salę anksčiau laiko, pasakė, kad represijomis neįmanoma išspręsti šios komplikuotos psichologinės ir kultūrinės problemos, kuri mūsų šalyje tarpsta dar nuo barono Antono Codellio (vienas pirmųjų automobilininkų Slovėnijoje, – vert. past.) ir jo pirmosios transporto priemonės, ir kad keliuose galime pastatyti tūkstančių tūkstančius policininkų, bet tokios nelaimės ir toliau nutiks.

Roko Morkūno nuotrauka
Roko Morkūno nuotrauka

Profesionalūs maitvanagiai puolė ant prastai įrengtos instaliacijos, per menkai apsaugotų įvažiavimų į greitkelius ir pamėgino mums įpiršti, kad ir šį sykį kalčiausia Slovėnijos kelius ir greitkelius prižiūrinti įmonė, nes nepadėjo girtam vairuotojui surasti reikiamos, namo vedančios krypties. O aš prisiminiau J. Pečečniką ir jo pasakojimą apie mūsų vairuotojų įpročius beigi papročius, papasakotus garbiems svečiams iš Amerikos. Man dingtelėjo: galbūt labai panašiai Amerikoje svečiams pasakojama apie poreikį kasdien nešiotis ir retsykiais naudoti šaunamąjį ginklą, apie mums nesuvokiamą apsėdusį saugumo troškimą, o gal net nuolatinę kovą su terorizmu. Pagalvojau, kaip daugelis iš mūsų yra daugiau ar mažiau įsitikinę, kad Amerikai, o iš to išplaukia, kad, žinoma, ir visiems mums, būtų daug geriau, jei jie leistųsi įtikinami mūsų, „normalių“ ir „blaivaus proto“ tautų, jog šitokiu savo iškreiptu suvokimu po truputį naikina tik save ir aplinkinius. Galiausiai pamaniau: būtų logiškiau, jeigu amerikiečių agentai, užuot klausęsi jo pasakojimo apie tai, kokia mūsuose „padėtis“, bent jau pamėgintų J. Pečečnikui paaiškinti, kad ir mes savo sugedusiais papročiais kasdien naikiname patys save ir tą mažą mus supantį pasaulį.

Kol mėginsime visus įtikinti, jog vairuoti išgėrus – paminėjimo nevertas slystelėjimas Alpių papėdėje gyvenančio žmogaus gyvenime, arba, negana to, milžiniška nesėkmė žmogaus, kuris prie pat namų per klaidą užsirovė ant policijos patrulių, tol iš suknežintų geležų trauksime vis naujas nekaltas aukas. Tik leidę apstulbintam pasauliui mus įtikinti, kad kiekvienas girtas vairuotojas yra potencialus žudikas, rimtai keliantis pavojų kitų eismo dalyvių gyvybei, ir kad tai tyčinis kriminalinis veiksmas, reikalai pajudės į gerąją pusę.

Iš minėtos pasaulio perspektyvos žiūrint, valstybė, kuri metų metus įdėmiai stebi, kaip piliečiai vienas po kito žūsta jos keliuose, bet vis dar naiviai įsitikinusi, esą vieną gražią dieną liaudis pati susiprotės, liausis gėrusi ir ims naudotis taksi paslaugomis, švelniai tariant, yra pamotė. „Represija“ ir man nėra maloniausiai skambantis žodis, tačiau iki šiol dar nesu girdėjęs apie priemonę, veiksmingesnę už dideles, bauginančias baudas. Ko nepaveikė 27 sąmoningumą skatinančios akcijos, ko vairuoti išgėrus neatbaidė artimo giminaičio ar draugo žūtis ir pagaliau ko nesujaudino vidaus reikalų ministrės ašaros, tam, mano galva, geriausiu atveju gali padėti karti kalėjimo patirtis, išties apčiuopiama mėnesinė paskirtos baudos įmoka, atimtas mylimas automobilis arba visam gyvenimui prarastos teisės.

Kol bauda už vairavimą išgėrus bent du kartus neviršys metinių išlaidų taksi paslaugoms penktadienio ir šeštadienio vakarais, policijos reidai girtų vairuotojų neišgąsdins ir mūsų keliais bei gatvėmis toliau važinės daugybė netikėtų užpuolikų savižudžių. Kalbėti apie tai, kad represijos nėra išeitis, nedvejotinai labai jautru ir geranoriška, bet šiek tiek ir neatsakinga.

Kiek žinau, vis dar gyvename kultūrinėje terpėje, kur žmonės nemeluoja, nevagia ir nežudo visų pirma todėl, kad bijo patekti į pragarą. Jei klausiate manęs, pasakysiu, kad pats laikas prie dešimties Dievo įsakymų pridėti dar vieną, kuris galėtų skambėti maždaug šitaip: „Nesuvažinėk savo artimo!“ O įsakymą atitinkanti nusidėjėliams skirta bauda turėtų būti pragariška arba bent jau baisi it velnias.


Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

Goran Vojnović. „Ko Jimmy Choo sreča Fidela Castra“. – Ljubljana: Študentska žaložba, 2010.

Draugai