Romano ištrauka

Aš:

Skrendu, plaukiu, kybau virš vandenyno. Apačioje matau mėlyną bekraštį tvenkinį, užpustytą biriu, talką primenančiu sniegu, kai kur prasimuša vandens augalų žaluma, kitur tamsuoja seniai mirusių medžių šaknų pilkuma. Tik ir laukiu, kada iš už išlinkusio horizonto išbėgs vaikai su pačiūžom.

Tai ne tvenkinys, tai įsiaudrinęs, putotas, bangų išvagotas vandenynas. Iš čia jis atrodo tarsi ledo lyguma, o bangos – tarsi sniego kalvelės. Jei kiek nusileistume, išgirsčiau laukinį jūros riaumojimą, didžiulių lyg daugiaaukščiai namai bangų dūžius, vėjų, čia subėgusių iš visų pasaulio pusių, dejones.

Šis po manim plytintis peizažas nesikeičia. Kybau baisioje, kurtinančioje tyloje. Kažkur toli, beveik prie horizonto, randasi išpampusių debesų kaimenės, akimirką stebi mane arba įsiutusius gaivalus po manim, galų gale vėl pasislepia už horizonto, kur jų slėptuvė arba prieplauka, ir ten prisišvartavusios laukia įsakymo. Žemė nebyli, saulė nebyli, visata nebyli.

Kai užsimanau, tolumoje, ties išlinkusiu horizontu, pasirodo krantas. Sykį greitai, kitą lėtai artėja prie manęs, o iš tiesų nuolankiai priplaukia, išsitempia po manim kaip armonika, ir matau snieguotus kalnus, kalvas, gilius slėnius su keliais, kuriais dar niekas nėjo.

Tada verčiuosi ant kito šono ir suku saulės link, kuri paverčia vandenyną upe, ant savo keteros nešančia rudens lapų auksą. Tada pasidaro šilčiau, saulė kaitina, siunčia karščio pliūpsnius. Šis po manim plytintis pasaulis priklauso man. Šis pasaulis yra mano planeta.

Toliau didelės upės žiotys ir milžiniška sala kairėje, o prie žiočių plūduriuoja inkarą tarp povandeninių uolų nuleidusi valtis. Bet tai ne valtis, tai žemės lopinys, kuris dabar virto verpstės formos sala, o kadaise buvo slėnis tolimuose mano kraštuose, vėliau dievų ar demonų nustumtas į jūrą ir piktų vėjų nugintas netgi ligi čia, kur toliau dreifuos per amžius, tūkstantmečius, amžinybę.

Trankausi kaip tamsa į juodas begalybės sienas ir nuolat grįžtu prie to paties žemės lopinio, panašaus į luotą, ir laukiu, kada išskambėsiu kaip garsas, kada užgesiu kaip paskutinis spindulys. Iš tolimų besiplečiančios prarajos užkampių staiga pasigirsta dejonės, verksmas gimstančių ir mirštančių dievų, mažesnių, didesnių ir didžiausių dievų. Visos būtybės, padarai ir jėgos meldžia nebūties.

Bet gal aš jų keiksmų, šauksmų ir raudų nesuprantu. Gal vien mane, tik ką patekusį į aukštesnį nežinojimo lygį, baimė, ta pati kaip ir seniau, bet kelis kartus išaugusi, išsigimusi, ta pati gerai pažįstama, bet intensyvesnė baimė mane seka, vejasi per ledinę dykumą, žudo ir negali nužudyti.

Ir aš čia grįžtu sekundei, kuri yra akimirka arba amžinybė, dar viena trumpa amžinybė, grįžtu į tą pačią skaistyklą, o gal girdyklą, gaivų šaltinį, skirtą nuodėmingoms sieloms. Taigi grįžtu čia, žinodamas, kad po mažos begalybės vėl išeisiu, tiksliau – pabėgsiu, ir ilgėsiuos skausmo, kančios, nuodėmės.

Jau seniai laukiu amžinybės, kad suprasčiau, kad pažinčiau aukščiausiąją tiesą, kad nurimčiau viską žinodamas. Aš šuo, laukinis šuo erdvėje, atsipalaiduojančioje per kančią ar per malonumus. Tai aš loju tarpgalaktiniuose alkuose, tai aš kaukiu prieš aukščiausią žvaigždę, kuri turi būti, bet kurios galbūt nėra.

Per šią salą, kuri yra mano tėvonijos dalis, skersai eina kreivas kelias. Akmeningas, kraštuose apaugęs senomis žolėmis, su ratų, rūpestingai malusių smėlį, pėdsakais. Keliauju šiuo keliu į savo slėnį, tai yra į tą įgriuvą, kuri mane atsivedė iš raminančios, palaimingos nebūties į pasaulį, į nesibaigiančią būtį, į amžiną savęs baimę.

Kelias kertasi su bėgiais, kurie šią vasarą surūdijo. Dešinėje matau giliai į žemės plutą įsmukusius Pučkorius, pridengtus užutėkiais, apaugusius dvasių didumo laukiniais kmynais, pasislėpusius už senų kaip šis slėnis medžių. Paskui išnyra auksu spindintis Prancūziškojo malūno akmuo ant laukinės, intensyvios, velniškos žalumos kilimo. Šis malūnas – didžiulė fisharmonija. Jo garsas skambus, metalinis, truputį dūzgiantis, jo garsas tarsi žemės vidaus mormorando, šis garsas niekada nenutyla: nei dieną, nei naktį, nei taikos metu, nei per karą, šis garsas užpildo slėnio tuštumą, skamba ausyse per amžius, gyvųjų ir mirusiųjų ausyse.

Nuo malūno bėga baltas, miltais nubertas kelias per Belmontą į miestą. Ir šiuo keliu visada iš miesto arba į miestą eina žmogus su dideliu kryžium ant pečių. Su nenauju, papilkusiu, apačioje net apsamanojusiu kryžium. Su daugelio žmonių neštu kryžium. Visų kartų neštu kryžium visose epochose ir visuose žemynuose. Bet šis žmogus nėra Kristus. Senosios dvasios, ilgaamžiai vaiduokliai sako, kad jis jų brolis dvynys, niekad neemigravęs į Šventąją Žemę, čia pasilikęs amžiams.

Ar ilgai keliauju atgal. Kiek amžių, tūkstantmečių trunka mano grįžimas. Kokią aptiksiu Žemę ir koks bus slėnis. Jau kelinta gyvybė gimsta ir miršta šiame galaktikos užkampyje. Ar atsikratyta skausmo, ar atprasta kentėti, ar pamiršta meilė. Aš grįžtu, bet nemoku grįžti. Esu vis arčiau. Dar kartą esu arti, dar kartą ištiesiu ranką, dar kartą įtempiu žvilgsnį, kurio neturiu. Kažkas sugniaužia man širdį, kuri suminkštėjo ir pavirto dulkėmis prieš milijonus metų, prieš sekundę, prieš akimirką. Baimė prieš mane ir už manęs. Kas yra amžina baimė. Amžina baimė – tai amžina nežinia. Tai paslapties baimė. Dar vienos paslapties paslapčių visatoje.

Lipu ant geležinkelio, einu žuoliais. Oras garuoja virš įkaitusių bėgių, padengtų plonu rusvu rudžių sluoksniu. Galbūt šią akimirką iš miesto išvyko traukinys, ir aš jam užleisiu kelią, nueisiu takeliu, nubertu tepaluota skalda. Traukinys pravažiuos virš manęs, o aš languose ieškosiu savo artimųjų, pažįstamų arba kartą kadaise atsitiktinai sutiktų ir amžiams pamirštų žmonių. Pradėjo smarkiai gausti palei sankasą semaforo link besidriekiantys laidai. Atsisuku, tikrai semaforas pakeltas ir leidžia traukiniui važiuoti. Betgi kita kryptimi, juk tenai gali atlėkti traukinys iš to mažo miestelio, kuriame kadaise gimiau, kuriame ne šioje eroje atėjau į pasaulį, eilinį kartą prisikėlus mažai planetai, kybančiai ant trapaus tinklo, nupinto iš nedidelės žvaigždės spindulių. Bet turbūt iš ten neatlėks traukinys, ir šis semaforas palinkęs taip ir rodys leidžiamą signalą iki kitos pasaulio pabaigos.

Šokinėju nuo laivo ant laivo. Stengiuosi judėti ritmingai, kaip tai įsiminiau iš savo vaikystės, o gal tų žmonių, su kuriais pragyvenau tūkstančius jų gyvenimų. Dangus nuo kaitros išpelenėjo, aplink grioviuose, apžėlusiuose vešliomis piktžolėmis, čirpia žiogai. Šiuo dangumi tarsi gyvsidabrio lašas kažkur į šiaurę plaukia senovinis lėktuvas. Ir tai prisimenu iš savo arba svetimo gyvenimo.

Jau esu arti. Jau matau stotelę ir žvyruotus peronus. Iš kraštų, lygiai it kelias apkirptų eglių gyvatvorių pavėsyje, tuose sakuotuose šešėliuose ant savižudžių ir nežinomų kareivių, kovojusių jau pamirštuose karuose, kapų baltuoja beržiniai kryžiai.

Trumpam žengiu į perono stoginės prietemą. Ant sienų, sukaltų iš plačių, žalsvai nudažytų lentų, kartų kartos mokinių, važiuojančių į miestą, išpjaustė nesuskaičiuojamą kiekį meilės hieroglifų, visą sielvarto, vilties ir taurios meilės ekstazės dangaus skliautą. Ieškau savo ženklo. Ieškau ir nerandu. Gal jį išraižiau ne šioje stotelėje ir ne šiame gyvenime.

O dabar suku į kairę, patenku į gatvelę, kuri atrodo lyg potvynio smėliu apnešta pieva. Žengiu ant šaligatvio, o per betonines plyteles vaikšto gyviai, netgi matau Dievo ašarėlę. Einu šiuo šaligatviu į įkalnę, bet nelabai stačią, priešais save matau šios gatvelės erdvę, labai gerai pažįstamą man arba kam kitam iš tų žmonių, su kuriuo kartu keliavau kažkuria iš amžinybių, matau, kaip ta gatvė sukasi, dar nepakilusi iki pusės kalno, kaip staiga suka į mišką, kuris dabar ūmai pradėjo jaudinančiai ošti sveikindamasis su manim. Kažkieno pažadintas pakilo vėjas, o miškas atsidusęs jį priėmė, ir man staiga pasirodė, kad viršuje, už miško, ant šlaito girdžiu silpną, kas akimirką tylantį bažnyčios varpo garsą, kviečiantį Viešpaties angelui, kokio Viešpaties angelui, kokio trapios, truputį idiotiškos egzistencijos šaltuose seniai pamirštos galaktikos šiltnamiuose Viešpaties.

O aš atidarau savo namo vartelius ir besidaužančia širdimi, kurios jau seniai nebeturiu, įeinu į nuožulnų, lietaus išplautą, nusėtą vištų išmatomis ir kapojais kiemą, įeinu į savo arba ne savo kiemą ir matau, kad atsiveria namo durys, ir aš, staiga sustingęs, kaip įkastas laukiu, kada pasirodys iš tamsos mano motina, mano tėvas, mano artimieji, kada pasirodys visas mano pasaulis, kuriame gyvenau, jeigu iš viso kada nors gyvenau.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Tadeusz Konwicki. Rzeka podziemna, podziemne ptaki. Nowy Świat i okolice. –­ Warszawa: Agora, 2010.