Daugiau nuotraukų - Literatūros ir meno Facebook puslapyje

Šventimas ir stebėjimas Anzaldo

„Bolivija keičiasi, Evo švenčia“ –­­ Moraleso šypsena padabintas stendas pasitinka mus prie Anzaldo. Tai tūkstantį gyventojų teturintis kaimelis Kočabambos departamente, tačiau, pasak Silvijos, šiąnakt čia suplūs „visas pasaulis“. Lyg norėdama įtikinti Apaštalo Santjago (liet. Jokūbo) šventės svarbumu, dar priduria, jog jų namas šiame kaimelyje tik šiai progai ir skirtas.

Silvija – iš Anzaldo kilusi tenykščių Bolivijos gyventojų palikuonė, apsistojusi visad pavasariškoj Kočabamboj. Dienom ji vaikšto po didįjį La Kančos turgų, kur savo vaikų ir anūkų jau pamiršta kečujų kalba šnekučiuojasi su daržovių pardavėjomis, vakarais šukuoja savo ilgas juodas kasas ir siuvinėja staltiesę, kol užsnūsta, fone per televizorių kalbant papa Pranciškui.

Apaštalo Santjago šventė – kiekvienos liepos pabaigoje daugely vietų Lotynų Amerikoje ir Ispanijoje vykstanti fiesta, kurios centrinė figūra – musulmonus maurus sumušti padėjęs apaštalas. Jo raita ir kardą laikanti statula procesijos metu nešiojama po visą Anzaldo kaimą. Savo namų Santjago figūrėlę, tikėdamasi palaiminimo, į bažnyčios aikštę išsineša ir Silvija. Tėvemūsų ir kelias sveikamarija išbėrusi, savo apaštalą grąžina namo ir į „viso pasaulio“ sveikatą maukteli vietinės čičos. Ir pirmais, ir paskutiniais šio alkoholinio kukurūzų gėrimo lašais palaistoma godi Pačamamos dirva. Ši Andų deivė ir žemės motina Bolivijoje kuo puikiausiai bičiuliaujasi su Kristumi ir visais krikščionių šventaisiais.

Grįžtam į gatvę ir Silvijos delnuose atsiduria senos fotografijos. Ji veidrodiškai įsijungia šypseną ir aš, stebėdama paveikslėliuose jos šokėjišką jaunystę, įsivaizduoju ją prieš mus šokančiuose kolektyvuose. Šokiai ir muzika – čia neatskiriama ne tik šios, bet ir daugelio švenčių dalis. „Jaudinuosi“, – vos girdimai burbteli žiūrėdama tradicinio šokio morenados judesius besikartojančius vai­kaičius. Štai priartėja pučiamųjų ir mušamųjų gvardija ir vaikaičiams įsijungus į eiseną Silvijos šypsena padidėja kvadratu.

Komiškai nejaukią sceną sukuria pardavinėjami sudžiovinti negimę lamų jaunikliai. Pastarieji nuo prekystalio stogo kybo veikiau kaip šikšnosparniai, nei kaip pūkuoti visuose banaliuose Andų atvirukuose vaizduojami gyvūnai. Nors prieš akis gatvę jau rankomis apkeliavo ir Santjagas, ir kojomis ištrypė repetityvus orkestras, už prekystalio apatiškai rymanti čiolita nė iš tolo neprimena laimę nešančio produkto pardavėjos. Čiolitos – didžiausių Bolivijoje čiabuvių genčių aimarų ir kečujų moterys, kurias galima atpažinti iš elegantiškų aksesuarų, spalvotų pūstų sijonų bangų ir dviejų padabintų kasų virvių. Labiau prakutusios čiolitos linksmina turistus sostinėje La Pase vykstančiose imtynėse, kuriose kovojama vienas prieš vieną ir mėginama padrąsinti nuo smurto namuose kenčiančias moteris. Tradiciniais rūbais pasidabinusios moterys mėto viena kitą iš vieno ringo krašto į kitą kaip daržoves į maišelį turguje.

Beje, jei suvenyro paskirtis reprezentuoti ir priminti konkrečią vietą, norint priartėti prie tikro autentiškumo, matyt, reikėtų įsigyti „Nike“ kedų porą La Kančos turguje Kočabamboje, o ne andiškos tekstilės, čiolitos kepurę ar akyse raibuliuojančią margą kuprinę. Statistinis bolivietis, nardantis Kočabambos, La Paso, Sukrės ar kitų didžiųjų miestų gatvėmis, veikiau avės jau minėtais naikais, kurie tampa pažangos ir šiuolaikiškumo simboliu, o andiškus raštus paliks čiolitoms, vietiniams hipiams arba turistams. Žinoma, tokiomis frazėmis kaip „statistinis bolivietis“ irgi nereikėtų švaistytis, tačiau tik išklysk iš pagrindinės gatvės ir pamatysi, kaip iš indėniško miražo išlįs guminių „Nike“ paukščių pulkas. Beje, nors žodžio „indėnai“ turinys dažniausiai pripildytas vaikystėje skaitytų romanų stereotipais, ispaniškas indio turi gana neigiamą ir įžeidžiančią prasmę.

Įžengus į vieną iš Anzaldo privačių namų kiemą mano laisvų asociacijų srautas išsisklaidė. Čia Silvijos anūkai, čia jos pusbroliai ir visi tie, kurie čia atvyksta vienąkart per metus. Dieną šokusius išduoda tik ryškesnis makiažas, o morenadai akompanavusius pučiamuosius ir mušamuosius pakeitė vietinė regetono grupė. Pačamama nebe­spėja raudona savo gerkle siurbti čičos, o svetimų svetingų namų Santjago figūra meta pailgą šešėlį. O juk tuoj bus tamsu ir šventė tęsis – ant kojų išsilaikys tik ištvermingiausieji. Anzaldo miesto aikštė iš ryto bus lipni, o kunigas nuo kiaulienos chicharrón riebaluotais pirštais netyčia perbrauks baltą apykaklę. „Matai, Bea, čia Bolivijoj ir skurdas, ir linksmybės“, – o aš linktelėsiu, pritardama šiai kelionių gidų klišei apie kontrastus, lipdomai praktiškai kiekvienam kraštui. Tada devyniese sulipsim į Silvijos vairuojamą lengvąjį automobilį su Jėzaus lipduku ant bagažinės. Iš radijo sklindančiai muzikai pritars Silvijos it taksisto čiaumojamas kokos kamuoliukas žande, o mus išlydės ranką mojantis Evo stendas. Virš – nepaaiškinamai mėlynas dangus.

Į Kopakabaną autobusu ir akimis

„Nedaug trūksta, kad imčiau ir susidomėčiau automobiliais“, – pakomentuoja Janas. Jis – šios kelionės kompanionas, dirbantis nykstančių Titikakos varlių muziejuje. Prismeigiu akis prie Andų peizažo. Fone žegnojasi keturios čiolitos. Kažkur už šių tradicinių moterų, didžiam keliautojų nusivylimui, girgždančiu reperio Pitbull balsu skamba kurorto himnas „el taxi“.

Kočabamba–La Pasas–Kopakabana. Kairėje stovi autobusas, kuriuo čia atvykau. Ant jo šono išblukusiais dažais ištapytas ilgesingas Jėzus. Netrukus su­stoja – kamštis, ir į mane įsistebeilija dar dešimt autobusų su skirtingomis interpretacijomis Dievo sūnaus tema. Jei Kopakabanoje net toks gremėzdiškas daiktas kaip autobusas marginamas tokiais sakraliais piešiniais, tai Kočabamboje, iš kurios vykdami su Janu susipažįstame, autobusai dar kitokie. Autobusas ten –­ didelis raudonas padaras, apklijuotas vaikystės tatuiruotes iš žurnalų primenančiais lipdukais. Jis ryškiai raudonas ir prie jo dera koks nors aistringas žodžių derinys ant stiklo. „Elenita, nepamiršiu tavęs. Meilė, viltis, tikėjimas. Tu – mano gyvenimas.“ Net imu svarstyti, ar vietoj Elenitos pasikeitus vairuotojui įklijuojamas naujas vardas.

Iš Kočabambos, kurioje gyvenu, į La Pasą vykstantis naktinis autobusas apsnūdusiai akiai duoda ženklą, jog jau atvykstame – aplenkdami Altą, garsėjantį dideliu nusikalstamumu ir atšiauriu klimatu. Šis dulkėtas La Paso priemiestis staiga išnyra iš brutalios kalnų dykros savo netikėta architektūra. Alto gatvės nutupdytos ekstravagantiškais Freddy Mamani projektuotais namais, kurie praminti erdvėlaiviais. Pastatų architektūroje susilieja Andų ir Tiahuanako kultūros. „The New York Times“ tai pavadino „Andų priemiesčių macmansionų versija“. Makrūmai (angl. McMansion) – makdonaldizuotas žodis „rūmai“, kuriuo vadinami nauji prabangūs priemiesčių namai, neturintys architektūrinio integruotumo ir juos siejančios stilistikos.

„Kur važiuoji?“ – standartiniu klausimu prie Alto erdvėlaivių mane kalbina tada dar bevardis Janas. Įprasta. Dauguma keliautojų susipažįsta autobusuose. Dauguma keliautojų vienas kitą atpažįsta iš neperšlampančių striukių ir „Lonely Planet“ serijos knygų. „Į Kopakabaną“, – atsakau mane užkalbinusiam Janui. „Tikiuosi, nesiruoši vykti žiūrėti tų šiaudinių salų“, – Uru salas prisimena Janas. Tai pačių Uru žmonių sukonstruotos plaukiojančios salos, kurias jie kažkada pradėjo meistrauti norėdami rasti prieglobstį nuo priešiškai nusiteikusių vietinių.

„Tad ką veiki?“ – manęs toliau teiraujasi Janas. Nujaučiu, kad šitas repetityvumas kelionėse turi gana šizofrenišką poveikį. Taip įsikali į galvą savo gyvenimo pasakaitę, jog jau dėstai kone kaip paskaitą. Kaip ir kiekvienas naratyvas, tavasis selektyviai kažką išmeta, kažką prideda, galiausiai tampa tokiu nuzulintu mitu, kurio istoriškumas tau pačiai kelia abejonių. „Klaidžioju, tiesiog be perstojo klaidžioju“, – tęsiu aš. „Aš irgi“, – pritaria Janas. Palyginus su juo, aš tik keliautojo karikatūra. Pasinaudodama proga, kūrybingai ir su polėkiu kurpiu savo naują portretą. „Tiesiog būnu“, – priduriu lyg levituodama, o visas šitas erzinantis karštis ir prakaitas tebūtų manęs nejaudinančio kūno užgaidos. Jaudina tik Alto macmansionai, tik draugijos ieškantys vieniši turistai, tik sakraliais grafičiais marginti autobusai, tik tik... „Elenita, nepamiršiu tavęs!“

„Nedaug trūksta, kad imčiau ir susidomėčiau automobiliais“, – pakartoja Janas, kai atvykus į Kopakabaną šalia ratuotos Jėzaus kavalerijos išlenda elegantiškai gėlėti sunkvežimiai. Dėl spūsties mes paliekam autobusą ir keliaujam pėsčiomis. Nugnybiu žiedą, bruku sau į plaukus, jis, skrodžiant autobusų minią, dar laikosi, tačiau krenta pasiekus žymųjį Mergelės Marijos kalną. Tada kopiam, kopiam, kol pasiekiam viršūnę, kur apeigas rengia vietinis bolivietis išminčius. „Dieve, sveikatos. Dieve, gerų pažymių mokykloje vaikams. Dieve, vyro ištikimybės.“ It mantrą tai kartojantis teatrališkas išminčius tęsia savo ne itin krikščionišką seansą, šliūkšteli švento vandens Peru kryptimi. Šventinama šeima vėliau slidžiais akmenimis leidžiasi žemyn, godžiai žįsdami „quinoa-cola“ – vietinę kokakolą, kurią gamina iš bolivinės balandos, dar vadinamos kvinoja. Iš gėlėmis puošto sunkvežimio traukia užtiesalą ir sumuštinius. Vėliau maudosi. Mažoji užsimano pasiplaukioti kvaila plastmasine antimi, kuri vilioja mažuosius Bolivijoje kaip mašinėlės prie Palangos tilto. Antis išsprūsta iš mažylės rankų ir sustingusiais plastmasiniais sparnais iriasi į Titikakos centrą. „Kopakabana labai graži“, – nusistebi Janas.

Procesija Kočabamboje

Aš pirmoje eilėje. Paskui minią žygiuoja keturi šlubi šunys. „Nori pamatyti Kočabambos kapines?“ – prieš kokią valandėlę nekaltai paklausė Silvijos dukra Reisa. Ir štai aš nešu kalijų puokštę. Štai jums ir autentika, kurios trokšta visi: nuo hipių iki kelionių agentūrų vadybininkų. Paskui gedinčių boliviečių minią slystu kaip akloji. „Tu? Nepažįstamo boliviečio laidotuvėse Kočabamboje?“ – vėliau juoksis keletas vietinių draugų. „Turėtų būti siurrealu“, – stebėsis. Ir yra.

Užkliūnu už nelygaus grindinio ir galva bumbteliu į juodą dėžę. Joje velionis. Suvokiu, kad ispaniškai net nemoku pareikšti užuojautos. Komiška. Pagalbon pasitelkiu liūdną veidą. Veikia. Kočabambą globojanti milžiniška Kristaus statula ant kalvos, tituluojama didžiausia, krizena matydama mane, susidūrusią su štai tokiu autentikos pertekliumi. Bet juk pati prisiprašiau. „Ar užlipai iki Kristaus? 2000 laiptelių!“ –­ įprastai teiraujasi kočabambiečiai.

„Mano tėvelis. Tu nebegrįši. Jis buvo toks geras daktaras.“ Minia ošia. Panašu, kad velionis buvo geras žmogus. O gal ir ne. Nostalgija tampa fikcija. Fikcija tampa mano vienintele realybe. „Salud“, – gurgteli tamsus nepažįstamas bolivietis ir užgeria kukurūzine degtine. Visi sėdam į kočabambišką spalvotą autobusą. Gėlės jį užpildo iki lubų. Atsimenu prosenelę ir noriu pravirkti. Bet tyliai. Pas mus ir verkiama tyliai, ir džiaugiamasi tyliai. Reisa rauda nevalingai ir be jokio savęs tramdymo. Kartais sunku atsispirti „mes“ ir „jie“ priešpriešoms.

Procesiją lydi pasamdyti virkautojai. Du hipiai gitara brazdina pačias jautriausias senąsias laidotuvių dainas. Tu jiems sumoki, o jie daro tai, ką privalo daryti virkautojai – verkia. Svarstau, jog šioje srityje galėčiau būti laisvai samdoma. Paprastai apsiverkiu be didelių pastangų. Verkiau perskaičiusi O. Pazo „Saulės akmenį“, nugaišus kaimynų Micei ir po keleto filmo „Biutiful“ scenų. Per nepažįstamų žmonių laidotuves –­ sunkiau. „Tai mano nauja sesė“, – giminaičiams pristato mane Reisa. „Nice to meet you“, –­ net ir užkalbinus ispaniškai, Majamyje padirbėję boliviečiai nori pasipuikuoti savo anglų kalba.

Ne. Vis dėlto šie virkautojai man nepatinka. Verčia mane ilgėtis galimybės pažinti tą nepažįstamąjį karste, svarstyti „o jeigu“... Pasak Z. Baumano, visa mūsų realybė – kaip sutrūkinėjusi neišnaudotų galimybių seka. Arba jos fikcija. Turgus, kuriuo iriamės laidotuvių link, toks realus, mirguliuoja kaip pasaka. Vienas iš giminaičių stabteli nusišveisti batų. Tuo pasirūpina kaukėtas berniukas Cologne aikštėje prie mažą sostą primenančios pakylos. Taip veidus dengiasi visi šios, kaip priimta manyti, negarbingos profesijos atstovai. Batus šveičia tiksliais judesiais, kol pas­kutinėn procesijon vykstantis ponas skaito laikraštį.

Atvykstame į kapines. Tai tikras miesto pasididžiavimas. Pagarbiai numetu kalijas ir stebiuosi gėlių gausa. Girdėjau, kad kiti prašo pinigus, kurie skiriami gėlėms, kam nors paaukoti. Pavyzdžiui, jų kaulytojams kapinių prieigose. Nupirkti maisto keturkojams. „Arklys, mano ark­lys“, – ant šuns pro šalį risnodama benamė mergaitė suknežina kapinių tylą. Gėlės apjuosia karstą. Man patinka gėlės, – esu įpratusi sakyti, bet jų gaunu tik tuomet, kai jas perdovanoja po spektaklio pasveikintas draugas. Galiu jas pasistatyti ant stalo, žiūrėti, erzinti šeimą intensyviu jų kvapu, o vėliau džiovinti, kol sutrupa į dulkes.

Kai buvau šešerių, mano prosenelės laidotuvėse visi atsisveikindami bučiavo tįsantį senolės kūną, glostė delnus. Atsimenu šaltą odą ir senos trobos drėgmę. Bet priliesti nepažįstamąjį? Vis dėlto pasiduodu tėkmei ir apkabinu abejingą numirėlį. Nepažįstamasis! Tu, toks panašus į mane...

Procesija eina į pabaigą. Kimsta virkautojai, karstas keliauja į tobulai jam pritaikytą angą. Alpsta moterys, jas prilaiko akiniais ašaras maskuojantys vyrai. Visų palengvėjimui, ateina naktis. Grįžtu namo, kur manęs laukia kita mano boliviečių šeimos dalis. „Koks dar laukas! Jus sučiups Verkianti Moteris (La Llorona)“, – taip anūkus nuo bastymosi naktį atbaido Silvija. Tai mitinė savo nužudytų vaikų gedinti moteris, kuria prevenciškai gąsdina vaikus. „O, mano vaikai.“ Gal tą naktį ir girdėjosi šios Verkiančios Moters raudos, bet turbūt ją užgožė visa gerkle plyšaujantys benamiai Kočabambos šunys.