Gatvės mada iranietiškai

Sulaukti pastabų iš pašalinių dėl savo aprangos tik­rai nemalonu. Plaukų išlindę per daug, nuogos pėdos matyti, nė ilgo sijono negalima... Stipriai įsižeidusi patikros punkte kraustau kuprinę ieškodama kojinių, nes šalia stovinti ir net neketinanti trauktis policininkė su tobulu hidžabu vis paragina sakydama, kad kitaip galiu nespėsti į skrydį. Stebiuosi: dar tokių akibrokštų pasitaiko? Pasirodo, orams atšilus suintensyvėja ir moralės apsaugos policija, prižiūrinti, kad kaitriomis gatvėmis žengiančios moterys pernelyg neapsinuogintų ir būtų „saugios“ keliasluoksniuose drabužiuose. Atrodytų, kas čia tokio, tik drabužiai. Bet net ir tokia kontrolė labai žemina. Kadangi dalis iraniečių panašias priekabes patiria nuo vaikystės, ilgainiui į jas reaguoja ne taip jautriai ir turi paruoštus ne visada mandagius atsakymus stropioms pareigūnėms. Iranietės ne visada taikstosi su tradiciniais įsivaizdavimais, kaip viešumoje turėtų atrodyti moteris.

 

Aryano Safabakhsho nuotrauka.

 

Irane moterims palikta namų erdvė tradiciškai atskiriama nuo išorės ir viešumos pasaulio. Dar ir šiandien tokiame metropolyje kaip Teheranas neretai modernius daugiabučius juosia aukštos tvoros. O išsišokėliai balkonai pačių gyventojų dangstomi bambukinėmis sienelėmis ir veik niekada neatitraukiamomis širmomis, saugančiomis nuo prašalaičių žvilgsnių. Už jų, savo namuose, moterys rengiasi taip, kaip nori pačios, bet žengdamos į viešumą privalo kūną maskuoti čadra, neleidžiančia sutraukyti vidaus ir išorės ribos. Vos kelis metrus paeiti su dideliu audeklo gabalu ant galvos taip, kad šis nenusmuktų ir neatidengtų visų plaukų, yra išbandymas, su kuriuo, bent jau iš šono žiūrint, taip grakščiai ir be papildomų pastangų susitvarko iranietės. Irane dengtis privaloma visoms, bet besiplaikstantį, tarp kojų besipinantį, atsitiktinai numindžiojamą čadros siluetą gatvėse neretai pakeičia lengvos skarelės ir ilgesni drabužiai.

Gyviausiose Teherano gatvių čakrose, tarp nebe pirmą kartą pripildytų kvepalų buteliukų stirtų, padėklų su sirupe išmirkytais skanėstais, garuojančių arbatinių su išpaišytais šacho Abaso ūsais, aukštus ledų kūgius laižančių vaikų, pilna ir indiškų, turkiškų, kiniškų apdarų. Niekur kitur pasaulyje nebeparduotų, užsilikusių praėjusios mados sandėliuose. Čia gali rasti ir įnoringiausių spalvų, žėrinčių formų suknelių, ir paprasčiausių marškinėlių. O išdailintos parduotuvių vitrinos bando atkartoti pasaulines mados tendencijas. Kai kur pasitaiko ir vakarietiškų prabangesnių prekių ženklų. Irano spaudoje vis nuskamba nuogąstavimų, kad moterys nepakankamai išlaiko islamiškos aprangos stilių, kad per daug jaučiamas Vakarų mados skverbimasis. Šitą patvirtinti ar paneigti sunku, nes gatvėse matomas asortimentas, net jei jį būtų galima palaikyti Vakarų įtaka, nepritaikomas – jis keliauja į privačias namų ar vakarėlių sferas. Tad kodėl, nepaisant skurdaus pasirinkimo, iraniečių gatvės stilius garsėja visame pasaulyje?

 

Mohammado Hoseino Mohebbio nuotrauka

 

Per visą Iraną išsibarsčiusios, be iškabų, už aklinai uždangstytų langų veikia privačios siuvyklėlės ir butikai. Moterų susikurtos oazės, vis besiplečiantis jų tinklas. Sugaudantis ir susiejantis moteris, kurios, atsižvelgdamos į viena kitos pageidavimus, kuria ne tik madą, bet ir naują moters pavidalą visuomenėje. Žinoma, privačius verslus įkūrusių moterų formuojama gatvės mada negali išsisukti nuo Kultūros ministerijos užrašytų viešosios aprangos gairių, net ne visada to ir siekia. O ir gairės gan abstrakčios, pavyzdžiui, neleidžiama kopijuoti užsienietiškos mados. Vieša apranga neturi priminti namuose dėvimų drabužių, bet ir negali priminti unisekso ar vyriškos aprangos ir pan. Jomis manipuliuodamos ir eksperimentuodamos vienos moterys siekia dėl įsitikinimų dėvimą islamišką hidžabą suasmeninti, papuošti. Kitos manto (iš prancūziško manteau; ilgesnis viršutinis drabužis) bando padaryti kuo atviresnį, patogesnį užsivilkti ir nusivilkti.

Pastaruoju metu kuriant drabužius viešumai vis labiau atsižvelgiama į vietinį paveldą. Imta plačiau naudoti vietinės gamybos natūralias medžiagas. Įkvėpimo išradingesniems kirpimams ar detalėms semiamasi net iš ankstesnių dinastijų safavidų, kadžarų stiliaus ar tautinių bendruomenių beludžių, lurų, kurdų, turkmėnų drabužių. Jų spalvos, ornamentai, siuvinėjimai kartu su kaligrafija, kilimų ir architektūros raštais priderinami sumodernintuose, miestietiškam gyvenimo būdui pritaikytuose drabužiuose. Galbūt tai paskatino išorinės sankcijos, dėl kurių daug mažiau užsienietiškų prekių patenka į Iraną, ar vidinės kūrybiškumą ribojančios sankcijos, o gal ir savitumo ieškojimas kartu su praėjusių laikų nostalgija. Vietinis paveldas iranietėms nebeatrodo tik kaip nusibodusi močiučių mada. Juo labiau kad tuos pačius folklorinius elementus, tik turbūt skirtingais sumetimais naudoja ne tik iraniečių kilmės užsienyje dirbantys dizaineriai, bet ir garsūs Vakarų mados korifėjai.

Šios tendencijos kartais apibūdinamos kaip Irano moterų pasipriešinimas islamo respublikai. Per folk­lorinius elementus atmetamas valdžios propaguojamas islamiškumas. Taip jam priešinamas ir pabrėžiamas persiškumas. Kita vertus, pačiame Irane, jo oficialioje spaudoje tokios tendencijos interpretuojamos atvirkščiai. Teigiama, kad iraniečių moterų skonis keičiasi ir nuo vakarietiškų, europietiškų madų linksta prie vietinio paveldo. Valdžia ir per moterų aprangą ir daug kur kitur pati siekia suderinti iranietiškumą ar persiškumą su islamiškumu kaip neprieštaraujančius. Skatina naudoti įvairių tautų drabužių elementus (kol jie nepateikiami per daug iššaukiančiai), nes mano, jog tai gali padėti atsilaikyti prieš Vakarų mados įtaką ir paskatinti aklai jos nesekti. Be to, įvertinama ir vietinės gamybos reikšmė šalies ekonomikai. Dėl to prieiga prie instagramo, per kurį moterys labiausiai plėtoja savo verslus (priešingai nei prieiga prie feisbuko), Irane neribojama.