Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (2)

Kur visi taip sužiuro pro Konservatorijos (dabar sakytume Akademijos) antrojo aukšto koridoriaus langus? Ogi į seną fortepijoną, tempiamą per dar neasfaltuotą kiemą, kurio viduryje stoviniuoja kirviais ginkluoti vyrai. Instrumentui priartėjus, jie pakelia didįjį dangtį, atlošia ir paleidžia kristi, o šis sutrinksi, sugergžda, bet nuo korpuso neatsiskiria. Tada pasitelkiami kirviai, kurie dangčiui nukritus kreipiami į klaviatūrą, ažūrinę natų atramą, korpusą – bet kur ir bet kaip. Toliau nebežiūrėdamas ir retoriškai pasiteiravęs, kas čia vyksta, iš kažko išgirstu, jog taip reikia, nes šį seną fortepijoną nurašė, tad turi būti užtikrinta, kad juo jau niekas nepasinaudos. Leisdamasis laiptais tebegirdžiu kieme trinksint, tačiau prisiklausiusiam apie uždarytų Vilniaus bažnyčių likimą dar vienas panašus veiksmas jau atrodo bemaž natūralus – tokie dabar laikai...

Tačiau eidamas namo gretinu ir kitokius laikus – dar naujame secesiniame name, ant gobelenu apdengto fortepijono nedidukas Beethoveno biustas nuobodžiaudamas klausosi savo mokinio Carlo Czerny etiudų, dailios žydaitės pirštai bėgioja klaviatūra, o juk šiandien jie tikriausiai trūnija Paneriuose, kaip ir jos vaikų.

Fortepijono egzekucija manyje sukirbino kažką pažįstamą, matytą... Staiga vienos iš neseniai išdygusių Žaliojo tilto skulptūrų sukaustytas žingsnis man priminė siaubo sustingdytą karvę, stumiamą kruvinu cementu jos laukiančio skerdiko pusėn. Sėdėjau skerdykloje šalia savo brolio Viktoro, kuris 1943 m. dirbo Umiastovskių rūmuose įkurdintoje „Maisto" kontoroje. Kartais mudu, sėdėdami įstaigai priklaususioje kučerio (taip vadindavo vežėją) karietoje, paekskursuodavom po Vilnių. Nuo ankstyvos vaikystės mus siejo nuoširdus ryšys, o gal ir šešiolikos metų skirtumas buvo palankus jam imantis, „guvernanto" vaidmens. Tik kodėl jis nusprendė, kad besisvečiuodamas Vilniuje turiu pamatyti ne tik mane apžavėjusias bažnyčias, bet ir tokius vaizdus? Ką gi, Viciukas buvo iš tų, kurie viską regi, vertina ir sprendžia savaip.

Knygoje „Tėvynės ieškojimas" Czesławas Miłoszas mini ir cituoja Januszo Dunino-Horkawicziaus atsiminimų apie Vilnių knygą. Cz. Miłoszas: „Vokiečių okupacijos metu Vilniuje veikė lietuviškas cirkas, kuris ten kažkaip įstrigo. Berniūkščiai, Dunino bendraamžiai bei jis pats, buvo uolūs cirko lankytojai. Taigi greičiausiai ten vaidinantys fokusininkai visiems laikams būtų dingę didžios užmaršties tamsybėse, jeigu autorius, prisimindamas karo metų Vilnių, nebūtų jiems paskyręs puslapėlio. Tai buvo taip seniai, prieš pusę amžiaus, jog iškelti jųjų šešėliai įgauna kažkokios graviūros bruožų." J. Duninas-Horkawiczius: „Aikštėje prie Pylimo gatvės buvo galima pamatyti nepaprastų dalykų, kokių jau niekada man nepasisekė išvysti. Visų pirma mano atmintin įstrigo ilgšis, ryjantis įvairius daiktus, – ir lig šiandien aš tikiu, kad čia nebuvo jokios apgaulės. Jis buvo iki pusės nusirengęs, siurbdavo į save didokus daiktus, kurių neįmanoma niekur nukišti nei paslėpti, o publikai pageidaujant vėl išspjaudavo: juodus ir baltus akmenis (žiūrovų balsai lemdavo, kokius pirmiausiai)..." Taigi ir mudu su Viktoru stebėjom šio ilgšio fokusus (gal Duninas su draugais tąsyk irgi buvo cirke?).

* * *

Masyvi Mikalojaus Mongirdo figūra stovi bendrame su Ana Petrovna kabinete, jis pro langą žiūri aikštės pusėn. Aš balsu suabejoju, ar prieš įkurdinant čia Lenino paminklą ir prie jo taikant aikštės aplinką buvo pagalvota, kaip tai derės bažnyčios fone. Mongirdas paaiškina, jog fonas pasikeis, nes bus pastatyti labai aukšti Vyriausybės rūmai. Pasiteiravęs, ar prieš bažnyčią, išgirstu, jog gal prieš, o gal jos vietoj. Dar nenuspręsta. Ana Petrovna rašo tylėdama, tarsi negirdėtų. Taip mes šnekučiavomės laikais, kai gretimą KGB pastatą nuo praeiviams palikto siauro šaligatvio skyrė ūgtelėjusių tujų gyvatvorė, už kurios palei rausvo granito cokolį pirmyn ir atgal vaikštinėjo ginkluoti kareiviai. Jie mums be žodžių pakomentuodavo komunistų partijos istorijos ir marksizmo-leninizmo paskaitas, turėjusias švarinti vėjų prisigaudančias studentų smegenis.

Bet štai šis jaunimas Konservatorijos salėje klausosi gedulingo teksto – mirė Stalinas! Jaudulio apimtos skaitovės jėgoms senkant, ji po A. Čechovo dramų vertos pauzės susmunka kėdėn, nukreipdama lapus į kairę, kur kažkas juos paima ir baigia skaityti.

Nebepasakyčiau, kada dingo šaligatvio viduriu nutiesta tujų gyvatvorė ir sargybiniai, bet žmonės ilgokai vengdavo eiti šalia granitinio cokolio. Lenino ranka mums tebekomentavo marksizmo paskaitas, tik štai įgudusi siuvėjo žydo akis pastebėjo, kad atsegtame vado apsiauste sagos išliedintos ne toje pusėje, kur derėtų vyriškiui skirtam drabužiui. Kalbų apie to paminklo vertą foną nebebuvo girdėti, tačiau Lukiškių plynė kažkieno smegenis kirbino naujomis galimybėmis. Jos vakariniame pakraštyje iškilus vadinamosios ministrų tarybos rūmams, imta svarstyti apie valdžios įstaigoms skirtą tarpsnį nuo jų iki stalininiu bokštu padabintų mokslininkų namų. Tokiu atveju griautų tarp jų įsiterpusį Montvilos kolonijos ansamb­lį – tą patį, kurio žaismingoje architektūrinėje įvairovėje apstu secesijos bruožų.

1955-ųjų pavasarį Konservatorijos salės pakyloje stebime kitą ritualą, kurio pagrindiniam personažui irgi stinga jėgų, jis nuolat sulankstyta nosine šluosto kaktą, kalba tyliai ir nerišliai, paskui dar kažką paskambina fortepijonu. Dabar prisimindamas tą susitikimą su Dmitrijumi Šostakovičiumi vaizdą papildau gerokai išsamesne pažintimi su šio kūrėjo muzika (prijungdamas ir parašytą per jam likusius dvidešimt gyvenimo metų), o mažumėlę ir su Šostakovičių giminės šaknimis, susijusiomis su Vilniumi. Taigi po 1831-ųjų metų sukilimo kompozitoriaus prosenelį, jauną veterinarijos gydytoją Piotrą Szostakowi­czių, už aktyvų dalyvavimą lenkų ir lietuvių maište su žmona Maria Jasińska ištrėmė iš Vilniaus į nykią Permės guberniją, kur jiems gimė sūnus, gavęs Bolesławo vardą. Šeimai pavykus persikelti į Jekaterinburgą, Piotras tapo mieste vertinamu gydytoju. Tačiau to nepaisant šeima patirdavo finansinių sunkumų ir Bolesławui teko imtis repetitoriaus darbo. O vėliau jis, pagyvenęs Kazanėje, 1862-aisiais pasirodo Maskvoje, kur tampa Lenkų komiteto, rėmusio 1863 metų sukilimą, nariu. Tad neišvengia tremties, jau su šeima. 1875-aisiais Naryme Szostakowicziams gimsta sūnus Dmitrijus, vėliau baigęs Peterburgo universitetą. Jis – kompozitoriaus tėvas.

* * *

Rugpjūčio tyla pro didžiulės, palange nevadintinos nišos gilumoje atvertą langą pripildo aukštą kambarį Žygimantų (anuomet – Karolio Požėlos) gatvėje. Kieme tarp netašytų grindinio akmenų želia žolė, po lietaus tie rieduliai spalvingesni. Gatvė ties namo fasadu grįsta kuklesniais akmenimis, ji siaura, šokdinanti transportą, kelianti dulkes. Tarp nelygaus grindinio ir Neries – platokas, plytelėmis klotu šaligatviu netapęs tarpsnis, kuriame dvi vešlių liepų eilės nusidriekia iki Vrublevskių gatvės.

Arina Ailincai (Rumunija). „Žmogaus gyvenimo knyga“, akmens masė,170x40x12, 2014

Didžiulis butas padalytas į zonas ir paverstas komunalka. Mudviejų su mama zona arčiausia šaltos, net saulėtomis dienomis apytamsės virtuvės, kuria dar naudojasi ponia Bronislava Šablevičienė, gyvenanti kitoje sudarkyto buto zonoje su sūnumi Henriku. Geriausi kambariai (vienas jų vadintinas sale) teko DOSAAF organizacijai, tad bendro gyvenimo principu jie naudojasi – tai itin siaubinga – ir tualetu šaltoje vonios patalpoje. Iš laiptinės įeidami į erdvų, gražiu, bet apleistu parketu išklotą holą, atvėrę aukštas duris paleidžia, o tampri, užlenkta vinimi viršuje pritvirtinta spyruoklė jas užtrenkdama mums ir kitų aukštų kaimynams primena apie intensyvų tos neaiškios įstaigos darbą.

Pas Henriką susiburdavo man anuomet dar nežinomi jo bendraminčiai. Kai mudu kurį sekmadienį susiruošdavome paiškylauti slidėmis ir pasikalbėdavome „apie šį bei tą", tų sueigų turinio nepaliesdavome. Tik vėliau, pamatęs jų rezultatą – „Gyvuosius didvyrius" – suvokiau, jog už DOSAAF salės sienos smilkoma tirštais cigarečių dūmais formavosi naujoji lietuviško kino kryptis.

O mudviejų mamos triūsdavo virtuvėje prie kerogazų, nes plyta vadinamą viryklę užkurdavo retai. Ten būdavo gvildendamos senos istorijos, pakaitinamos lenkiškais priežodžiais ar posakiais. Smagiai nusijuokdamos, jos sugebėdavo tos žeminančios buities „nepastebėti". Kartais pavakarėmis senu įpročiu būdavo geriama arbata, ir sykį man prie jų prisijungiant ponia Bronė, natūraliai pereidama į manieringą balso registrą ir lenkų kalbą (aišku, tuoj skels aktorinį etiudą), kreipėsi: „Niech Munidło zagra nam Marzenie Schumanna!" – ir bemat, už storastiklių akinių išpūsdama akis, prigesindama tarsi ekspresionisto teptuku paryškintų lūpų šypsnį, žemu registru išgargaliavo: Trr-äu-me-rrei...

Imk ir šitaip pataikyk! Juk kai Kretingos Šv. Antano namų salėj, regis, 1940-ųjų ankstyvą pavasarį buvo šokamas „Lambeth Walk" ir poromis išsirikiavusi vilkstinė nuo durų patraukė per salę, tokia pat šypsena, storastikliai akiniai ir visa vikri žemaūgės poniutės figūrėlė buvo tarsi šokančiųjų garvežys. Žargstydamiesi jie artėjo tiesiai į mane, sėdintį ties scenos pakyla, bet laiku sustoję pasisuko vienas į kitą ir toliau madingai miklindami kojas užtraukė „...gražus šokis lambetvok, visi moka visi šok..." „Garvežio" soprano pribaigtas, koridoriais ir laiptais sprukau namo – į butą ketvirtame to paties pastato aukšte.

Tą pavasarį, nurungdami Antano Vaičiulaičio „Vakarą sargo namely", mano skaitinių sąraše atsirado Jono Griniaus „Vilniaus meno paminklai". Netrukus namuose pasirodė ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas", kurį į padanges keldavo pas brolį užsukdavęs jo bendramokslis Justinas Mikutis. Geniukui (šiaip įpratusiam būti solistu) likdavo akompaniatoriaus vaidmuo, o man – neišmanėliui –­ nebent stebėtojo. Nusišalindavau, nes man anuomet suprantamesnėje Griniaus knygoje irgi gausu nuotraukų, kuriose stropiai ieškodavau to, kas autoriaus aprašyta ir protarpiais pasijusdavau stovįs priešais Šv. Jono bažnyčios altorius.

Draugai