Jai einant,

Tiltai pasidaro grakštesni. Krantai

Ir gatvės ima žaisti vidudienio saulėj.

Bokštai pasipuošia

Šventadieniškais rūbais.

 

Daiktai staiga netenka svorio.

Sociologija, politika ir ekonomija

Miršta, ir viskas tampa

Erotika ir teologija.

Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Mergaitės pasaulis“, 1973

 

Erotiką aptarsime vėliau, pradėkime nuo galo, t. y. nuo mirties. Tos akimirkos, kai prieš akis prabėga visas gyvenimas, Paskutiniojo teismo dienos, ėjimo į šviesą, amžinojo poilsio... Nežinau, kokią dar banalią frazę pritaikyti. Mirties faktas žmogui visada buvo esminis, juk nesakome „paprastas gyvasis“, bet tariame „paprastas mirtingasis“ parodydami, kad būtent mirtis visus suvienodina. Tą patį tvirtina ir viename filme nuskambėjusi frazė: „Mirtis šypsosi mums visiems. Viskas, ką žmogus gali padaryti – tai nusišypsoti jai.“ Ir čia pat raginama su tuo faktu tiesiog susitaikyti. Savaime aišku, kad į Hado namus pateko ir geriausi žmonijos rašytojai. Tik klausimas, kaip pateko.

 

Loreena McKennitt. „The Lady of Shalott“

 

Autoriaus mirtis

 

Ne ta, apie kurią kalbėjo Roland’as Barthes’as. Ir nors oficialiai intelektuali veikla nėra priskiriama prie gyvybei pavojingų, reikėtų pripažinti, kad dažną rašytoją prievolė nuolat užpildyti puslapius raidėmis privedė prie alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimo ir perteklinio rūkymo. O tai baigėsi ne vieno jų mirtimi, pavyzdžiui, Jacko Kerouaco ar Jeano-Paulio Sartre’o.

Ne mažiau pavojingesnė kūrėjus bei mąstytojus lydinti melancholija. Turbūt per daug galvoti nėra pats geriausias būdas, kai norima atrasti savo nerūpestingąją pusę, leidžiančią džiaugtis nors ir mažiausiais gyvenimo malonumais. Kai į gyvenimą bandoma žvelgti vien racionaliai, jis... netenka prasmės. Kiek tokių, kurie tiek jos ieškojo, tiek gilinosi į žmogaus esmę, kad galiausiai panoro palikti patį gyvenimą. Virginia Woolf prisidėjo į kišenes akmenų ir įbrido į Uzo upę, o į Braziliją pasitraukęs Stefanas Zweigas taip nerimavo dėl žmonijos ateities, situacijos Europoje bei, kaip pats rašė laiške, jį ištikusios vidinės krizės, nes negalėjo tapatinti savojo aš su „aš“ pase ar „aš“ egzilyje, kad 1942 m. abu su antrąja žmona buvo rasti lovoje nusinuodiję. O štai Ernestas Hemingway’us, pasakęs, kad gyvenime nužudė daug žuvų ir gyvūnų tik tam, kad nenužudytų savęs, kartą ėjo tiesiai į lėktuvo propelerį, tiesa, nesėkmingai, nes galiausiai gyvenimą turėjo užbaigti su šautuvu rankoje. Šitai nėra itin keista, kadangi jo motina buvo nestabilios psichikos, vaikystėje rengė jį kaip mergaitę, nes norėjo dukters, o tėvas smurtavo ir pats pasitraukė iš gyvenimo. Kai kurie tai vadina Hemingway’ų prakeiksmu.

Tačiau, kad ir kokios tragiškos ir per daug ankstyvos būtų šios mirtys, jų buvo galima tikėtis. Istorijoje pasitaikė ir gerokai keistesnių paskutiniųjų dienų. Pavyzdžiui, nors Markas Twainas mirė natūralia mirtimi, bet mistiška jo mirties data. Rašytojas gimė 1835 m. lapkričio 30 d., kai pasirodė Halley’o kometa ir kartą pajuokavo, kad mirs tada, kai kometa pasirodys ir vėl (praskrenda kas 75–76 metus). Mirė jis 1910 m. balandžio 21-ąją. Dieną po to, kai Halley’o kometa vėl pasirodė. Keistoka ir Nikolajaus Gogolio mirtis: vieną naktį jis sudegino savo rankraščius, vėliau pasakė, kad tai buvo klaida, velnio jam iškrėsta išdaiga. Tada nuėjo į lovą, atsisakė maisto ir po devynių dienų mirė iš bado. Jį palaidojo Danilovo vienuolyne, bet kai palaikus reikėjo perkelti, pastebėta, kad kūnas guli veidu į apačią. Ėmė sklisti kalbos, kad rašytojas buvo palaidotas gyvas. Paslaptis supo ir Edgaro Allano Poe mirtį, kuris buvo aptiktas su svetimais drabužiais ir kažkuo siaubingai apsinuodijęs. Ligoninėje be perstojo šaukėsi kažkokio Reynoldso, o kai gydytojas bandė pakelti jam nuotaiką, sakydamas, kad greitai vėl susitiks su draugais, poetas šiam atšovė, kad geriausia, ką draugai dėl jo galėtų padaryti, ištaškyti jam smegenis. Toje ligoninėje ir mirė.

Nereikia toli ieškoti – kai dramaturgas Raimundas Samulevičius viešėjo vienoje mokykloje, mokinys jam padavė piešinį, kuriame jis buvo pavaizduotas su tašku dešinėje akyje. Dramaturgą persekiojo ir mirties baimė, savo tekstuose rašė apie mirtiną šūvį. 1981 m. bute, Gedimino prospekte, jis buvo nušautas. Kulka pataikė į dešinę akį.

 

Mirtis ir menas

 

„Ne, bučiuoti manęs negalima. (...) Nes ne. Nes aš mirusi, o mirusieji nebučiuojami“, – sako aktorės Lauros Ginestar Karmela nuo teatro scenos Madride. Mirtis įkvėpė ne vieną gerą kūrinį ir José Sanchiso Sinisterros pjesė „Ak, Karmela!“ („¡Ay, Carmela!“, 1985), atsiradusi dėl ispanų pilietinio karo žudynių, yra vienas jų. Spektaklyje mirusi Karmela Paulinui aiškina, kam reikalingas dėl pilietinio karo žuvusių žmonių „mirusiųjų klubas“: „Na, tai atminčiai atkurti. (...) kad pasakotume viską, kas įvyko, dėl ko, kas tai padarė ir ką pasakė tas... / PAULINO. Ir kam? / KARMELA. Kad viską primintume. / PAULINO. Kam? / KARMELA. Mums patiems... ir tiems, kurie dar ateisit...“ Čia, žinoma, ji kalba ne apie šių laikų „Death Cafe“, kurioje žmonės geria arbatą, valgo pyragą ir diskutuoja apie mirtį. Bet nesuklystume teigdami, kad pjesėje galėjo būti minimas tokių susibūrimų prototipas.

Kad ir kaip ten būtų, galime matyti, jog tekstai plačiąja prasme tampa tarsi paminklais mirtims atminti. Amerikiečių poetė Sharon Olds poezijos knygoje „Tėvas“ („The Father“, 1992) emocijų vaivorykšte atskleidžia, kokius jausmus jai sukėlė lankymasis ligoninėje, kurioje mirties laukė vėžiu sergantis tėvas. „Išmokau pajausti malonumą kalbėdama apie skausmą“, – rašo ji ir tai verčia susimąstyti, kad išreiškiant skausmą mene juo pasidalijama ir jis ima ne taip slėgti. Viešas pasisakymas apie išgyvenimą turi žinojimo grožio, kad nesame vieni, kad kančios jausmas pažįstamas visiems, o kalbant apie tai tarsi į laisvę paleidžiamas paukštis. Ir net jei po kurio laiko tas paukštis apsisuks ir grįš, svarbiausia pats sprendimas nelaikyti skausmo savyje.

Todėl apie mirtį rašo ir ispanų rašytojas Sergio del Molino, romane „Violetinė valanda“ („La hora violeta“, 2013) pasakodamas apie ligą, kuri pasiglemžė jo sūnų. Viename interviu jis atvirai pasakė, kad nesvarbu, jog žmonės nieko nepastebi, o tu nuolat nevaikštai nunarinęs galvą, vis tiek esi kitas žmogus ir toks jau būsi amžinai, pasikeičia net jutimai.

Be jokios abejonės, palydovė į anapus domino ir dailininkus, todėl neretai paveiksluose galima matyti kažką panašaus į tamsų angelą ar moterį juodais drabužiais, dažniausiai sėdinčią prie žmogaus lovos. Neapsieita ir be angelų ar demonų aplinkui (pavyzdžiui, Goyos „Šv. Pranciškus de Boržija ir mirštantis, neatgailaujantis žmogus“, 1788), kurie grumiasi dėl žmogaus sielos. Šis momentas toks svarbus, kad XV a. net buvo išpopuliarėjusi pagalbos sau knyga „Menas numirti“, kad tą akimirką pasitiktum kaip reikiant pasiruošęs. Beje, reikėtų paminėti ir įdomesnį mirties įvaizdinimą – Hugo Simbergo „Mirties sodą“ („The Garden of Death“, 1896), kuriame vaizduojamos trys sodininkaujančios giltinės. Gal tai parodo, kad mirtis turi švelniąją pusę ir nėra jau tokia bloga?

Turbūt įtakingiausia mūsų laikų fotografė Annie Leibovitz įamžino paskutines savo partnerės Susan Sontag gyvenimo akimirkas, su kuria praleido 16 metų. Garsiajai rašytojai krūties vėžys diagnozuotas 1974 m., tačiau 2004-aisiais ji mirė būtent dėl tada gydymui taikytos radioterapijos. S. Sontag niekada nenorėjo pripažinti, kad miršta – paniškai bijojo mirties. Kai A. Leibovitz išplatino velionės fotografijas, kilo sąmyšis, tai labai nepatiko rašytojos šeimai, sūnus nuotraukas pavadino mirties karnavaliniais vaizdais. Vėliau fotografė į tai atsakė: „Mirtis yra gyvenimo dalis.“

Apie fotografiją mąstė ir R. Barthes’as po motinos mirties, su kuria nugyveno didžiąją gyvenimo dalį: „Su Fotografija mes įžengiame į lėkštą Mirtį. (...) Tarsi Mirties siaubas nebūtų tikrasis jos lėkštumas! Siaubas yra tai: nieko nesakyti apie mirtį tos, kurią labiausiai myliu, nieko nesakyti apie jos fotografiją, kurią kontempliuoju niekaip negalėdamas įsigauti į jos gelmę, jos transformuoti. Vienintelė „mintis“, kuri gali mane aplankyti, yra ta, kad šios pirmosios mirties pabaigoje įrašyta mano paties mirtis; tarp jųdviejų – nieko, tik laukimas (...)“ (Roland Barthes, „Camera lucida“, vertė Agnė Narušytė, „Kitos knygos“, 2020, p. 110–111). 

Nors A. Leibovitz artėjančios pabaigos nuotraukas pavadino gyvenimo dalimi, panašu, jog R. Barthes’ą fotografijos vertė tik apie tą pabaigą ir galvoti.

 

La petite mort

 

Vis dėlto Sigmundas Freudas yra pasakęs, kad Tanatas ir Erotas – neatskiriami. Todėl gerai įsižiūrėjus, šalia mirties galima rasti bent šešėlį aistros. Baimė ir nelaimės žmones suartina, o potraukis gali priversti daryti žiaurius dalykus, pvz., Edgaras iš Paulo Shaperos stimpanko operos „Naujojo Albiono lėlės“ („The Dolls of New Albion“), kupinas pagiežos jaunas vyras, iš mirusiųjų prikelia jį atstūmusios merginos tėvą, kad priverstų šią likti su juo. Turbūt būtų tobula, jei gyvybės ir aistros instinktas nugalėtų Tanatą, malonumas nebūtų ribojamas laiko ir truktų amžinai, ar bent taip svarstoma Herberto Marcuse’s veikale „Erosas ir civilizacija“ („Eros and Civilization“, 1955). Tai puikiai suprato ir daktaras Faustas.

Tačiau realybė kitokia – gyvenant su aistra, reikia taikytis ir su gyvenimo pabaiga. O čia prisiminsime kelis pavyzdžius, kuriuose šalia mirties atsiranda erotinis atspalvis.

Kaip dažnai poezija esti tarp mirties ir meilės, ar ne? Pavyzdžiui, Rimo Užgirio „Net mirtis“: „O jis svarsto, ar pragaras – negalėti jos paliesti, / ar dangus – ją matyti. Net mirtis nežino atsakymo“ (vertė Marius Burokas). Čia Erotas geriausiai matomas primenant apie Tanatą, nors šiose eilėse geismo dievas atrodo galingesnis, šalia kurio mirtis nublanksta. Neretai aistra prilyginama pačiai mirčiai: „Meilužis, virpantis viršum savos gražuolės, / Lyg mirtų – ima glostyt nuosavus kvapus“ (Charles Baudelaire, ,,Himnas grožiui“, vertė Sigitas Geda). Transcendencijos akimirka, sumažėjęs skausmo jausmas, kaip ir mirus – mūsų vidinis komentatorius užčiaupiamas. Turbūt ne veltui malonumo viršūnė prancūziškai vadinama mažąja mirtimi.

O Julio Cortázaras rašė: „Ir jei vienas kitam įkandame, tas skausmas saldus, ir jei trumpam ir išgąstingai vienu metu nustojame kvėpavę, ta staigi mirtis yra graži.“ Apimta aistros net mirtis tampa estetiškai priimtina. Gal net erotiška. Primena BDSM idėjas, kurių čia neaptarsime ir nespėliosime apie garsiojo argentiniečių rašytojo polinkius. Tačiau siūlau persikelti į platųjį ekraną, pagal 1951 m. Tennessee’o Williamso pjesę sukurtą filmą „Geismų tramvajus“. Dramaturgas, beje, prisigėręs tablečių ir alkoholio, paspringo vaistų buteliuko kamšteliu, bet tai jau kita istorija. Reta liga, kuri vaikystėje paveikė jo širdį, bei didžiulė motinos ir sesers įtaka pavertė jį ypač jautriu žmogumi, kaip nedaugelis gebančiu perteikti geismą ir džiaugsmą, slypinčius pačiose žmogaus gelmėse. Tai puikiai galima matyti ir filme, kuriame fizinė trauka susipina su mirties alsavimu. T. Williamso personažai išsiskiria jautrumu, psichologiniais portretais ir visuomenei nepriimtinais seksualiniais troškimais. Bet pagrindinis šio filmo veikėjas, be jokios abejonės, yra geismas. Geismas, už kurio slepiasi mirtis ir noras užmiršti. „Sugedimas ir neviltis, sąžinės graužatis, priekaištai (...). Viskas dingo, išskyrus (...) mirtį (...). Aš čia sėsdavausi, o ji ten, ir mirtis būdavo taip arti kaip jūs (...). Mes net nedrįsome prisipažinti, kad girdėjome apie ją. (...) Mirtis (...). Jos priešingybė – troškimas“, – sako filme šviesiaplaukė gražuolė Blanša.

Mirtis ir moteris yra kultūrinis įvaizdis, pasikartojantis kine, literatūroje ir dailėje, o bandymas atrasti jo kilmę greičiausiai vestų į graikų mitologiją, kurioje Hadas pagrobia Persefonę padarydamas ją mirusiųjų pasaulio karaliene. Moterį ir mirtį XVI a. nutapė Hansas Baldungas, tuomet – Egonas Schiele, o vėliau šitam reikalui net buvo skirta atskira Betmeno komiksų serija.

Šį tekstą baigsiu mėgstamiausia legenda apie mirtį ir moterį, nuo kurios pavadinimo man pašiurpsta oda – „Šaloto ponia“ („Lady of Shalott“). Tai 1832 m. lordo Alfredo Tennysono parašyta baladė, kurios esmę poroje eilučių nusako Čilės antipoetas Nicanoras Parra: „Šviesiaplaukė mergina įsimyli / vyrą panašų į mirtį“ (Nicanoras Parra, „Mergina ir mirtis“). Užkerėta mergina yra uždaryta bokšte (kokia staig­mena), bet susižavi pro šalį jojusiu Lancelotu, nepaisydama prakeiksmo nori pasiekti jo miestą, palieka savo buveinę ir... miršta. Tuo ši baladė skiriasi nuo pasakų su laimingomis pabaigomis, nes merginos neišgelbsti joks princas, ji stengiasi pati, net ir nujausdama tragišką baigtį. Visą istoriją pasakiškai įdainavo Loreena McKennitt.

Taigi kartais vienas žingsnis skiria nuo didžiulio džiaugsmo arba didžiulės klaidos. Niekada nežinai, kas gali laukti už kampo. Todėl geriau šypsokis.

 

 

 

Gerda Pilipaitytė – traumų tyrėja, filologijos doktorantė, šiek tiek verčia iš ispanų kalbos, šiek tiek rašo, dažnai sutinkama Ispanijoje ir Lietuvos miškuose.