× Živilė Stadalytė

 

2022-ųjų rudenį Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė išvyko į ekspediciją po Pietų ir Šiaurės Ameriką. Išvykos tikslas – parsivežti lietuvių migracijos pasakojimų. Du mėnesius kiekvieną dieną ekspedicijos dienoraštyje ji fiksavo sutiktų žmonių gyvenimus ir išgyvenimus, lagamine parsivežė per 30 kg eksponatų ir šiandien yra įsitikinusi: „Surinkti paprastas paprastų žmonių istorijas yra būtina, nes būtent jos suteikia prieskonį vadovėliniam pažinimui.“

Kalbamės apie savaitę, praleistą Montevidėjuje, ir trumpą apsilankymą Buenos Airėse, apie loterijos bilietą į Lietuvą ir apie namus, kad ir kur būtum. Ekspedicija vyko ruošiantis svarbiausiai šių metų Lietuvos nacionalinio muziejaus parodai „Mūsų migracijos istorija“, kuri pasakos lietuvių migracijos kasdienybės istoriją nuo XIX a. vidurio iki šių dienų ir veiks nuo lapkričio 22 d. Istorijų namuose, Vilniuje. Ekspediciją iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

 

Urugvajaus lietuvių tautinių šokių grupė „Ąžuolynas“

 

Devintąją ekspedicijos dieną nusileidžiate Montevidėjuje, kokį pirmąjį įspūdį paliko Urugvajaus sostinė?

Įspūdį paliko labai gerą ir pirmą dieną, ir vėliau į jį sugrįžus. Čia labai daug art deco stiliaus namų: nuo gyvenamųjų vilų, daugiabučių iki pramoninių ir administ­racinių pastatų. Stilistinis panašumas su Kaunu netgi leisdavo pasijausti kaip namie. 

Pradžioje lankėme pagrindinius turistinius taškus (reikia pasakyti, kad jų nėra daug), o tada jau leidomės lietuvių keliais. Sustojome nedidelėje Lietuvos Respub­likos aikštėje miesto centre, o vėliau vykome į Serą, seną rajoną, kurio pavadinimas ispaniškai reiškia kalvą. Ant šios kalvos stovi generolo Josés Gervasio Artigaso tvirtovė. Ji baigta statyti 1811 metais. Šiandien ten įsikūręs karo istorijos muziejus ir pirmasis Rio de la Platos švyturys. Nuo šios kalvos atsiveria nuostabus vaizdas į Montevidėją, upę ir uostą, į kurį jau praėjusiame amžiuje atplaukdavo daug laivų su šimtais emigrantų. Būtent Sero rajone mažąjį pasaulį kūrė ir atvykėliai iš Lietuvos. 1954 m. čia pastatyta Fatimos Dievo Motinos lietuvių bažnyčia, o Lietuvių klubas atidarytas dar 1941 metais. Dabar lietuvių čia dar gyvena, bet ne tiek, kiek prieš pusę amžiaus. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atvykusios pirmosios gausesnės lietuvių grupės gyveno kitoje kalno pusėje, ten šiandien yra ir trumpa Lietuvos gatvė. Stabtelėjome prie jos, tačiau tik trumpai – aplinka tikrai ne tokia, kad norėtųsi ilgiau pabūti. Apskritai nemaža dalis šio rajono skurdi, būtent čia veikė pirmoji skerdyk­la, o vėliau didelės skerdyklos Sero rajoną supo jau iš trijų pusių. Jose dažniausiai ir dirbdavo mūsiškiai. 

 

Skerdyklos buvo svarbios lietuvių išeivių bendruomenės gyvenime?

Taip, jos ir mėsa, kuri čia visur ir yra puikaus skonio. Vietiniai pasakojo, jog lietuviams dirbant tuomet dar tebeveikiančiose skerdyklose kiekvienam darbuotojui kasdien prie algos būdavo duodama po 2 kilogramus mėsos. Jeigu iš šeimos dirbdavo 2 žmonės – tuomet jau 4 kilogramai mėsos kasdien. Tiek neįmanoma suvalgyti, todėl labai dažnas dar ir prisidurdavo ją pardavinėdamas.

 

O kaip lietuvių bendruomenės Urugvajuje gyvenimas atrodo dabar, ar jiems tebėra svarbios jų šaknys?

Lietuvių bendruomenė įsikūrusi jaukiame pastate su lietuviškos vėliavos spalvomis išdažyta šonine siena. Pastatas labai erdvus, yra nemažas vidinis kiemas ir kiemelis po ąžuolu, kuris atgavus nepriklausomybę buvo nelegaliai atvežtas iš Lietuvos.

Salę Urugvajaus lietuvių kultūros draugija nuomoja vietos poreikiams, todėl, kai lankėmės, treniravosi kovos menų klubas, o kartais ten nuomininkai susirenka pašaudyti iš lanko, veikia netgi kėglių grupė – yra specialiai tam skirtas takelis. Draugija ir išsilaiko iš nuomos, nes kitokių pajamų neturi. Nors gaila, kad klube nėra archyvo ar bibliotekos, galima rasti keletą knygų, bendrų fotografijų, dovanų, bet tik tiek. 

Dideliu aktyvumu pasižymi šokių kolektyvai, kurių čia veikia net 3: „Ąžuolynas“, „Rintukai“ ir „Gintaras“. Pastarųjų dviejų pasirodymą teko stebėti, mat buvome pakviesti į jaukų saloną, kur greta šiuolaikinių menininkų pasirodymų buvo galimybė ir lietuvių bendruomenei pristatyti savąją kultūrą. Erdvė, kurioje vyko pasirodymas, taip pat verta atskiro aprašymo. Tai menininkų loftas, kurio savininkas literatūros profesorius, dalyvaujantis visuose Vasario 16-osios minėjimuose ir nešiojantis Vytį atlape. Nė žodžio nekalba lietuviškai, bet labai palaiko lietuvius. Kavinę ten turi lietuvės Virnos šeima, jos sūnus šoka „Rintukuose“, o vyras italas dalyvauja visoje lietuviškoje veikloje, nešioja ūsus ir atrodo kaip iš XX a. pradžios Paryžiaus. Per renginį susitikau apie 20 lietuviškų šaknų turinčių asmenų. Jie rengiasi tautiniais rūbais, tačiau beveik niekas nekalba lietuviškai.

 

Lietuvos Respublikos aikštė Montevidėjuje

 

Net ir be kalbos barjero prakalbinti žmones apie asmenines patirtis nėra lengva. Ar dėl to nekilo sunkumų?

Pietų Amerikoje su sunkumais nesusidūriau. Žmonės kalba ne apie savo sprendimus ar pasirinkimus, bet apie tėvų ir senelių. Jie turėjo nuspręsti palikti tėvynę ir vykti laimės ieškoti kitur. Taigi sutiktų žmonių emigracijos istorijos visų pirma buvo pasakojimai apie jiems brangius žmones, o apie juos dažniausiai norisi kalbėti. Be jokios abejonės, pats įsimintiniausias pokalbis buvo įrašytas su dviem nuostabiais vyrais: Alberto Kaluzeviciumi ir Roberto Ibarra. Alberto mus sutiko oro uoste su trispalviu šaliku, rūpinosi mūsų dienotvarke ir buvo suplanavęs, kas kokiu metu su mumis susitinka, kas palydi ar vežioja po miestą. Pasakysiu, jog pradžioje jautėmės kaip ypatingi svečiai, o vizito pabaigoje atsisveikinome kaip seni geri draugai. Su Roberto susipažinome kiek vėliau, tačiau jo noras bendrauti ir galimybė rasti laiko, lietuviškumo puoselėjimas labai greitai suartino. Labai norėjosi išgirsti jų istorijas, todėl sutarėme susitikti tą patį vakarą. Interviu išėjo persmelktas pietietiška atmosfera, nes jiedu nusprendė, kad turėtume pasikalbėti vakarieniaudami. Įsitaisėme lauko picerijoje, krantinėje netoli La Ramblos, sėdėjome prie gatvės. Maniau, nieko nesigirdės, bet balsai įsirašė gana gerai, o foninis triukšmas tik sukuria atmosferą. Šį kartą rizikavau, juk galėjau sakyti, kad man reikia sterilaus įrašo, bet, tikėtina, mano padiktuotos pokalbio sąlygos nebūtų leidusios jiedviem atsipalaiduoti ir papasakoti visko, ką atskleidė komfortiškoje aplinkoje. O kokie jie įdomūs žmonės! Kokios jų pažintys tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje? Daugelį metų dalyvauja lietuviškoje veikloje, mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje, po keliolika kartų lankėsi Lietuvoje ir čia pažįsta žmones nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės iki Marijono Mikutavičiaus. Kai klausėme, kaip išmoko kalbą, vienas įsimintiniausių pasakymų apie motyvaciją mokytis lietuviškai atskriejo iš Roberto lūpų. Jam mokytoja vaikystėje yra sakiusi, jog lietuvių kalbos būtina mokytis, mat kur pasaulyje nukeliautum, visada sutiksi lietuvį ir su juo galėsi susikalbėti. Gal ir juokinga, bet mums tikrai taip buvo. 

Dar noriu papasakoti apie Aleksandrą – jis aktyviai dalyvauja Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjungos veikloje ir vietinius moko lietuvių kalbos. Taip, lituanistas tik­rai prikibtų prie jo gramatikos, tačiau Urugvajuje, kur iš viso gal vos pusė šimto žmonių bent kiek kalba šia kalba, jo žinios, noras mokytis ir mokyti yra nuostabūs. Tačiau yra ir tokių žmonių, kaip 1944 m. gimusi Berute Žukas, kuri puikiai kalba lietuviškai. Ilgus metus dirbo mokytoja, labai mūsų laukė ir turėjo daug nuotraukų bei pasakojimų, kuriais mielai pasidalino. 

 

Norėčiau grįžti prie šokių kolektyvo, kurio pavadinimo skambesys tarsi lietuviškas, tačiau neįprastas. Ką reiškia „Rintukai“?

Man taip pat šis klausimas kilo, deja, niekas paaiškinti jo reikšmės jau negalėjo. Faktas, kad pavadinimas senas ir kažkas vietiniams lyg buvo sakęs, kad tai maži gintaro gabalėliai. Jie tuo tiki, lai taip ir lieka. Bet man tai dar kartą įrodė šio darbo prasmę, nes laiku nesurinkus žmonių istorijų, jos gali negrįžtamai išnykti.

 

Argentinos lietuvių centro pastatas Buenos Airėse. 

 

Į Urugvajų atvykote iš Brazilijos, iš ten vykote į Argentiną. Tai ta pati Lotynų Amerika, bet ar pastebėjote skirtumų tarp brazilų, urugvajiečių ir argentiniečių?

Bent Urugvajuje argentiniečius visi pašiepia. Mažo Urugvajaus žmonės jaučia kompleksą dėl brazilų ir argentiniečių. Teko išgirsti anekdotą: „Koks yra geriausias verslas?“ – „Nupirkti argentinietį už jo tikrą kainą ir parduoti už tiek, kiek jis manosi kainuojantis.“

Bet iš tikrųjų Urugvajus tikrai neblogai tvarkosi, skirtumus galima pamatyti vien keliaujant keltu iš Montevidėjo į Buenos Aires. Uostas, iš kurio išplaukėme Urug­vajuje Colonia de Sacramento, turi modernų pastatą, naują ilgą „rankovę“ į keltą, o Buenos Airėse išlipome skardiniu tuneliu, primenančiu braziliškus favelinius statinius. O ir sistema ten buvo įdomi – nors langelių skaičių rodo didelė švieslentė, pagal juos negalima eiti, kol nesulauki garsiai rėkiančio dėdės patvirtinimo. Juokinga, bet ir šiek tiek graudu.

Apskritai vizitas Buenos Airėse buvo neplanuotas ir specialiai jam iš anksto nesiruošiau. Tiesiog nuvykus taip toli, iki Urugvajaus, nesinorėjo praleisti galimybės susipažinti ir su Argentinos lietuviais. Įrašiau 4 interviu, bet faktas, kad ten dar būtinai reikia grįžti, mat iki šiol veikia daugiausiai lietuviškų organizacijų ir yra labai daug lietuvybę puoselėjančių žmonių. Jau nekalbu apie pačios šalies dydį.

 

Argentinai dabar ne pats geriausias metas, ar jautėte tvyrančią ekonominę įtampą, kaip ją vertina lietuvių išeiviai?

Pirmas įspūdis gali klaidinti – Buenos Airės aukštas miestas. Jei dauguma Montevidėjo pastatų vos 2 ir 3 aukštų, tai čia jau jautiesi, kaip JAV didmiestyje, kur matai tik pirmą aukštą, o paskui galva net nekyla į viršų. Uosto teritorija iš pirmo žvilgsnio net priminė Hamburgą, aplinkui daugybė prekybinių sandėlių, modernių daugiaaukščių pastatų. Pačiame mieste įspūdį daro namai, panašūs į statytus Vakarų Europoje XIX a. pab.–XX a. pradžioje. Viskas atrodo didingai, tačiau situacija šalyje gana bloga, „Uber“ vairuotojas pasakojo, kad tai jo antras darbas. Šiaip jis fizikos mokytojas, bet to nepakanka, o ir ateityje nieko pozityvaus nenusimato, nes korupcija didžiulė, o infliacija iki metų galo gali pasiekti ir 100 procentų.

Lietuviams taip pat nerimo kelia Argentinos ekonominė padėtis, korupcija ir, kaip teigė viena mano pašnekovių, „vienas už kitą blogesni prezidentai“. Ją ypač piktino dabartinio prezidento susitikimas su Vladimiru Putinu, kai likus porai savaičių iki Ukrainos užpuolimo pakvietė Rusiją į Pietų Ameriką ir pažadėjo, kad Argentina Rusijai taps vartais.

 

Ar esama padėtis neapsunkina lietuvių išeivių Argentinoje veiklos?

Lietuvių centras Buenos Airėse taip pat atrodo didingai. Tai kelių aukštų pastatas su dideliu holu, baru, sekretoriatu su knygomis ir biliardo stalu, sale antrame aukšte. Bet vėlgi dalį patalpų jie nuomoja, kad gautų pajamų, kitaip būtų sunku. Būtent tą dieną turėjo įvykti didelė šventė, nes centras minėjo 96-ąsias įkūrimo metines, susirinko daugybė žmonių, prie įėjimo nusitęsė nemaža eilė, nors už įėjimą ir reikėjo sumokėti 2000 pesų. Tuo metu jų vertė galėjo siekti apie 7 eurus, dabar gal vos 4 eurus.

 

Iš Lietuvos į Montevidėją atsivežtaas ąžuoliukas, prigijęs Lietuvos klubo kieme. Nuotraukos iš Giedrės Milerytės asmeninio archyvo. 

 

Ar bendraudama su lietuviais pajautėte jų sentimentus Lietuvai, kurios kai kurie net nėra matę gyvai? Ar skirtumai tarp kartų turi tam įtakos?

Tikrai negalėčiau teigti, jog visų santykis su Lietuva besąlygiškas. Yra nuoširdžiai savo šaknis puoselėti norinčių žmonių, kartais santykis būna neutralus, o kartais gal net pragmatiškas. Ypač kai kalbame apie norą gauti Lietuvos pilietybę ir EU teikiamas galimybes. Arba toks atvejis, kai giminių Lietuvoje nėra ieškoma, nors su JAV lietuviais ryšiai palaikomi labai aktyviai.

Montevidėjuje širdį suvirpino labai unikali istorija. Urugvajuje 9 lietuviai jau 5 metus 2 kartus per savaitę perka loterijos bilietus su ta pačia skaičių kombinacija. Ji susijusi su jų organizacijos ir Lietuvos istorija. Taip jie tikisi laimėti pinigų kelionei į Lietuvą. Nors tai ir yra tik žaidimas, bet jis juos vienija ir teikia vilties. Tikimybė laimėti nėra didelė, bet susitikę jie planuoja, ką visi veiktų Lietuvoje, kaip skristų, kas su kuo sėdėtų kartu ir panašiai. Labai norėtųsi kaip nors prisidėti ir šią jų svajonę įgyvendinti. 

Kita vertus, ekspedicijoje teko pajausti, kad jaunoji karta sunkiau supranta tėvų sentimentus Lietuvai, netgi slegia tėvų noras juos daryti lietuviais, jiems tos šaknys, patirtis tolimesnė.

 

Jūsų ekspedicija truko net 2 mėnesius. Ar tai, kad tam tikra prasme pati laikinai tapote migrante, leido atrasti ryšį, susitapatinti su išeiviais?

Iš tiesų pamąstymai apie namus neapleido visą ekspediciją, vis pagaudavau save galvojant, kiek skirtingų vietų vadinau namais. Kiekviena nakvynės vieta jais tapdavo, ypač tai pasijautė, kai po trumpos viešnagės Buenos Airėse autobusu važiavau atgal į Montevidėją. Jausmas buvo toks, kad grįžtu namo, nes toje vietoje jau būta ir ten mūsų laukė mieli ir savi žmonės. Keista, kad kartais žmogus tampa savas vos po poros susitikimų. 

Tokia patirtis padeda apmąstyti ir būsimą migracijos parodą, kuriai aktyviai rengiamės, nes svarbiausias jos tikslas – suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis. Taip pat norėčiau, kad paroda padėtų normalizuoti migraciją, nuimti tą sunkį ir dramatizavimą, kuris lydi šį procesą, nes, nepaisant visko, kas per kelis amžius mums, kaip žmonėms, kaip tautai, nutiko, visus sunkumus įveikiame, nugalime kaip asmenybės, šį tą davę pasauliui, šį tą iš jo pasiėmę. Ir vis tiek egzistuojame, mūsų daugiau nei 3 milijonai, tik esame pasklidę visur, o ne susitelkę savo geografinėje plotmėje.

 

 

 

Živilė Stadalytė – Lietuvos nacionalinio muziejaus komunikacijos specialistė, besirūpinanti, kad žinia apie parodas pasiektų lankytojus.