Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

 

Rašydami ieškome popieriaus su plonyčiu mėlynu rašteliu, kuris juokingų civilizacijos vingių veikiamas įgavo jėgos savybę. Raidė seka raidę, žodis – žodį, sakinys – sakinį. Visgi rašymas yra linijinis procesas, kurį galima išmatuoti, suskaičiuoti ženklų skaičių arba šiems ženklams užrašyti sunaudotą laiką. Priešingai – mąstymas jau ne linijinis. Sąmonėje vienu metu gali šmižinėti šimtai įvairiausių minčių, spragsėti, užgęsti, susipinti į neatmazgomas raizgalynes; mąstymas neišmatuojamas, ir bet kuris modelis vienu šuoliu nužudys minties gyvybę; mąstymas veikiau yra erdvinis, vargu ar čia galima kalbėti apie trimatę erdvę, nes mintys modifikuojasi ir laiko kategorijoje. Rašant erdviškai mąstančio autoriaus protas patampa linijinis, virsta į raidžių ir sakinių seką; skaitytoją pasieks išvirkščias procesas – linijinis tekstas inspiruos erdvines minčių ir emocijų raizgalynes. Pridursiu, ir pats skaitymas nėra linijinis, žinoma, jeigu skaitytojas nėra pusiau analfabetas, kuris tekstą ne skaito, o skiemenuoja. Skaitytojas pajėgus jau iš pirmo žvilgsnio, dar gerai neįsigilinęs į tekstą, pajusti fragmento prasmę – jis tekstą apžvelgia ne pavieniais sakiniais, o kaip visumą. Perskaitytas tekstas išsaugomas atminty ne kaip nuoseklus pasakojimas (nors linijiniu būdu gali modeliuoti tiesiog perpasakojant siužetą), bet pagal tai, kiek pavienių įspūdžių ir emocijų sukuria. Žodžiu, mintys apie tekstą yra chaosas, o pats tekstas – tvarka.

Išvysti chaose tvarką ir tvarkoje chaosą padeda mentaliniai žemėlapiai, modeliuojantys ne statistinę situaciją, o dinaminį procesą; procesui slenkant pirmyn, jie ne tik pasipildo, bet ir nepaliaujamai keičiasi. Čia ir yra vienas pagrindinių skirtumų nuo paprasto planavimo, kai primityviausiai peržiūrėjus atkuriamas vykdomas darbas arba pirkinių sąrašas. Sąrašas – didelė statistinė struktūra, sudedanti orientyrus, dėl kurių įgyvendinimo autorius turi atsiskaityti pats sau; tačiau mentalinis žemėlapis, kaip minėjau, modeliuoja ne situaciją, o procesą – koks jis buvo, koks jis dabar ir koks bus arba galėtų būti ateityje. Vizualizuojant tekstą mentaliniame žemėlapyje, pašalinamas pernelyg smulkus detalumas, trukdąs suvokti bendrą vaizdą. Kad suvoktume paveikslą, įprastai pakanka tik žvilgtelėti, o teksto apibūdinimas, kuris, žinoma, irgi tekstas, reikalauja įsigilinti nuodugniau. Įsivaizduokime bet kurio romano siužeto žodinį perpasakojimą. Jis būtinai bus ilgas ir solidus, be to, gana painus. Savo ruožtu romano struktūros piešinys – tai schema, kuri pirmąkart suvokiama bemaž per akimirksnį, antrąkart tvirčiau įsirėžia į atmintį, trečiąkart leidžia išvysti elementų tarpusavio ryšį, kurio autorius anksčiau galbūt nepastebėjo. Be to, bet kuri vizualiai transformuojama informacija yra analizuojama dvigubai – ir kaip tekstas, ir kaip „teksto paveikslas“. Informacija vienu metu suvokiama tiek verbaliai, tiek vizualiai, o kai aktyvūs abu režimai, sąmonė suformuoja žodį ir vizualaus paveikslo „asociatyviąją biblioteką“, t. y. tekstą ir jo vizualius paveikslus jungia kryžminės jungtys, padedančios informacijai įsišaknyti smegenyse. Nepaliaujamai žiūrėdamas į kuriamo teksto mentalinį žemėlapį, autorius nuo jo nebenutolsta. Ir dar vienas svarbus niuansas, turįs ryšį su šiuo nutolimo efektu. Autorius tarsi pasineria į savo darbą, ko gero, mato tik tuomet rašomo fragmento detales, tačiau net geriausiu noru nepajėgia išvysti visumos. Jis regi miglą, regi, kad joje kažkas neaiškiai keičiasi, tačiau negeba įžvelgti nesuskaičiuojamų detalių tarpusavio santykių. Teksto mentalinis žemėlapis leidžia ne tik per akimirksnį atgaivinti atminty teksto fragmentus, kurie esti susieti su atitinkamais žemėlapio elementais, bet ir įžvelgti visų šių elementų tarpusavio ryšius, o jeigu būtina, juos keisti. Todėl, žinoma, mentalinius žemėlapius galima piešti ant popieriaus, tačiau daug patogiau tai daryti kompiuteryje, kur dėl paprasčiausių manipuliacijų žemėlapį galima transformuoti pagal autoriaus norą.¹ Dar viena labai gera mentalinių žemėlapių ypatybė – nėra griežtų sąlygų, vadinasi, juos gali kurti kiekvienas sau. Pirmiausia ateina į galvą romano arba bet kurio didesnės apimties teksto struktūra, kuri padeda manipuliuoti su atskirais blokais. Šios formos mentaliniais žemėlapiais pasinaudojau rašydamas romaną „Žodžiams nebuvo vietos“. Dabar atrodo, kad dėl mentalinių žemėlapių man pasisekė išsilaisvinti nuo daugelio dalykų ir tiesiog iliustratyvių epizodų. Žvilgsnis iš viršaus padėjo sutvarkyti romano pasaulį, suvokti, kas ir kodėl nereikalinga. Jeigu patinka, galima kiekvienam epizodui sukurti atskirą žemėlapį ir vėliau juos sujungti. Veikėjų sistemą, išgalvotas biografijas ir genealogijas, įvykius erdvėje – yra be galo daug galimybių. Dar vienas pavyzdys iš mano patirties: rašydamas platų ir nuodugnų įžanginį žodį Reginos Ezeros pakartotiniam romano leidimui, dar kartą skaitydamas romaną piešiau jo žemėlapį, kuris mane labai nustebino. Pažvelgęs į jį supratau, kodėl romanas toks kasdieniškas ir, manding, R. Ezeros prozai netipiškas lyriškas meilės pasakojimas su visiškai pasenusiu socialiniu ir visuomeniniu fonu priskiriamas prie meistriškų kūrinių. Žemėlapis patvirtino, kad romane nėra nieko nereikalingo ir atsitiktinio – bet kuris siužeto vingis, bet kuris dialogas telpa didelės apimties struktūroje, formuojančioje romano ritmą. Nors savo metu „Šulinys“ buvo skaitytas, perskaitytas ir dar kritiniuose straipsniuose apžvelgtas, romano žemėlapis leido išvysti šį tą nauja ir esminga.

Kita gerokai paprastesnė mentalinių žemėlapių versija – amerikiečio Mike’o Rohde’o užrašų eskizai (sketchnotes).² Visi naudojame bloknotėlius, užrašų knygeles, lipdukus. Tai tiesiog kasdieniška veikla – ką nors užrašyti ant lapelio, pavyzdžiui, neįtikėtinai šviesią idėją, kuri šovė į galvą ir kurią būtina užrašyti, kad nedingtų. Suplanuoti būsimą darbą. Sukonspektuoti kurį nors rašinį ar knygą. Būtinai škicuoti kuriamo romano mazginius taškus. Ir taip toliau. Mes užrašome net gerai nesuvokdami, ką ir kodėl darome. Svarbiausia – kad nepamirštume. Gal kada prireiks. Tačiau pamiršti pačius būtiniausius dalykus, jau nekalbant apie sudėtingas teorines konstrukcijas arba proto polėkį erdvėje – tiesiog žmogiška. M. Rohde’as siūlo užsirašyti, kad nepamirštume. Tegul faktas, įvykis, informacija būna prisegti atminty; visa tai žaibiškai išnyra, kai prieš akis iškyla tas prieš kelis mėnesius ar metus aprašytas lapelis. M. Rohde’as pasakoja, kad užrašų eskizų idėjos pagrindas – buvęs nusivylimas. Autorius įvairius pradėtus darbus, pokalbius susitikimuose pagal galimybę stengėsi užsirašyti ir konspektuoti, tačiau jo užrašų knygelėse susikaupė begalė sudėtingų ir nereikalingomis detalėmis prikaišytų tekstų, be to, bet kaip sukeverzotų. Vėliau nebenorėjo jų perskaityti, o žvilgtelėjęs nieko tuose tekstuose nebesuprato. Logiškas klausimas: kokia tokių užrašų prasmė, jeigu paskui nebesinori prie jų sugrįžti? Atsakymas irgi logiškas – jokios prasmės. Net jeigu užrašyta iš pareigos, stengtasi, kad nepasimirštų. 

Todėl M. Rohde’as rekomenduoja tokias pa­stabas pakeisti regimaisiais eskizėliais, regimomis pastabomis, ranka rašytais teksto fragmentais, piešiniais, schemomis, kitais regimaisiais elementais, kurie reikiamu momentu būtų pagauliausi – strėlikėmis, įrėminimais, skirtingo dydžio raidėmis ir t. t. Sudėtingą idėją erdviau ir, svarbiausia, galima pa­stebimiau pavaizduoti paprastu piešiniu, o ne ilgu aprašu. (Tenka pridurti, kad knygos autorius yra ir menininkas, ir dizaineris, todėl įvairiai pataria, kaip greičiau, neapsunkinus smegenų, nuškicuoti žmogų arba kokį vaizdelį.) Nesvarbu, kaip elegantiškai ir estetiškai atrodo šie piešiniai ir ar kitų žmonių akiai jie apskritai suprantami. Svarbiausia, kad autoriai prisimintų, ką tą akimirką piešdami galvojo. Šiuo atveju prisimenu Hoffmano ir Puškino rankraščius ir dienoraščius, mūsų dienomis išleistus originalus su visomis vaizdinėmis autorių marginalijomis. Puškinas rašydamas išmargindavo puslapio kraštus išraiškiais moterų siluetais; Hoffmanas moteris piešė rečiau, užtat tais momentais, kai jam įsimesdavo yda persikelti į anapusinį pasaulį, piešė pistoletą, o kitąkart, kai prasiblaškydamas padaugindavo alkoholio, piešdavo vyno butelį. Net skaitytojui, kuris beveik nieko nežino apie šiuos autorius, jau iš pirmo žvilgsnio tampa aišku, kas tam tikrą akimirką veikė jų protus. Kartą pasitaikė vienas tekstas – pilnas braukymų, taisymų, įterpimų Fiodoro Dostojevskio „Demonų“ rankraščio puslapis, kurio krašte keliais plunksnos brūkštelėjimais nupieštas Williamo Shakespeare’o profilis. Be to, W. Shakespeare’as įtartinai panašus į Vasilijaus Perovo nupieštą F. Dostojevskio portretą. Nesirengiu ilgai ir plačiai aiškinti šios nereikšmingos meninės kūrybos marginalijos, tegul ji lieka F. Dostojevskio kūrybos ir biografijos tyrinėtojams, kodėl būtent W. Shakespeare’as, kodėl būtent „Demonuose“ ir kodėl toks panašus į F. Dostojevskį? Galima sukurti ištisą interpretacijų vaivorykštę. Išvada nedviprasmiška: labai paprastas, primityvus simbolinis piešinys su poros žodžių komentaru išreiškia, primena labai ilgą ir sudėtingą įsimylėjimą, gyvenimo nuobodulį arba pagirių nevilties aprašymą.

Teko iš arti matyti, kaip romaną rašo Juris Zvirgzdinis, kuris negirdėjo nei apie M. Rohde’ą, nei apie užrašų eskizus, užtat šį metodą labai elegantiškai pritaikė praktikoje. Juris yra vienas iš tų retų ir senamadiškų rašytojų, rašančių ranka ir ant popieriaus. Jo rankraščiai – popierių šūsnys, pluoštai ir krūvos. Puslapiai išmarginti ne dailiai parašytomis teksto eilutėmis, o netikėtai į galvą atėjusiomis mintimis, veikėjų vardais, variacijomis, dialogų fragmentais, veiksmo vietų planais su visų gatvių pavadinimais (kad suprastų, per kiek laiko veikėjai nueina nuo vieno gatvės kampo iki kito ir ką jie tuo metu suskumba pašnekėti arba nuveikti), vienas kitas žodis išsiplėtęs iki puslapio, kitur daug vietos užima ištiso epizodo aprašas smulkia rašysena ir pagaliau nesuprantami kringeliai, kuriuos gali perskaityti tik pats autorius. Visa tai liudija, kad protas dirba, o ranka automatiškai fiksuoja proto veiklą. Ar šie kringeliai turėjo ryšį su kuriamu tekstu, to tikriausiai nežinojo ir pats Juris, kažkoks sąmonės judesys tai inspiravo ir egzistavo it grįžtamoji jungtis.

Šio skyriaus pradžioje apytiksliai aprašyta labai tvarkinga planuotojo ir labai chaotiška intuityvisto darbo vieta; pridursiu, kad tiek planuotojų, tiek intuityvistų rūšies atstovai kaip grynuoliai gamtoje sutinkami retai, greičiau laikomi sąlygiškais psichologiniais modeliais. Vis dėlto, manau, gali kilti klausimas: o kaip tada atrodo šios knygos autoriaus stalas, prie kurio jis dirba? Jis labiau planuotojas ar intuityvistas? Pasakysiu iškart: man rašomasis stalas mažiausiai reikalingas. Kvailiau negali būti – sėdėti prie rašomojo stalo kėdėje idiotiškai nukabinus kojas, man atrodo tiesiog nenatūralu, be to, kaip sakoma, tai kenkia stuburui. Reikia plataus minkšto fotelio, jį kartais pavadiname sofa, kuri ne vienam primena nuobodų tinginiavimą arba kiurksojimą prie televizoriaus. Joje gali sėdėti ištiesęs kojas, gali pritūpti arba sėdėti sukryžiavęs kojas, gali išsitiesti pusiau gulomis – žodžiu, įsitaisyti poza, atitinkančia tos akimirkos nuotaiką. Pageidautina, kad toks fotelis-sofa būtų kambario kampe ir tik ne prie lango. O prie jo – mažas, žemas stalelis, ant kurio būtų vietos kompiuteriui ir peleninei, o jeigu nėra staliuko, galima išsiversti ir su kėdute. Man ilgai amžinosios agonijos būklės buvo sovietmečio žurnalinis staliukas (kartą, kai tas labai vėlyvą vakaro valandą iširo po stipraus trinktelėjimo, pasibeldė agresyvokai nusiteikęs žemiau gyvenantis kaimynas, bet aš supratau jį – dievaži, nemalonu, jeigu naktį nuo lubų ima kristi tinkas). Tačiau prieš aštuonerius metus vienoje sendaikčių parduotuvėje pamačiau pigų staliuką, kuris, matyt, laukė manęs – gana žemą, gana sunkų, kad neslidinėtų ant grindų, ir pakankamai tvirtą, pagamintą iš penkių centimetrų storio lentos. Pardavėjas užtikrino, kad jis iš Ispanijos, aš juo šiek tiek patikėjau, nes apie staliuko pietietišką kilmę liudijo ypatingi ornamentai, trumpos, elegantiškai išlankstytos kojos. Staliukas nepriminė meistriško darbo. Tikriausiai jį pagamino kažkoks provincijos amatininkas, jokios čia antikos, stalelio biografijos pradmenų reikėtų ieškoti XX a. pirmoje pusėje, jo biografiją priminė truputį aptrupėję kampai ir smulkūs peilio įpjovų brėžiai ant paviršiaus, nuo ilgo naudojimo stalviršis buvo lygus ir blizgus. Staliukas iš tiesų buvo nemažas: įvirtęs į savo fotelį-sofą, ištiesiu ant jo kojas, įsidedu glėbin kompiuterį – nuostabu. Nieko daugiau nebereikia, trokštamas patogumų burbulas sukurtas. Kokia tvarka ar chaosas už peršviečiamų burbulo sienelių – manęs nėmaž nedomina.

Jau minėjau, kad iš chaoso gimsta pasaulis. Tai tiesa. Tik reikia pridurti – tvarkingas pasaulis, o literatūrinis tekstas visada esti tvarka. Abu šie elementai, chaosas ir tvarka, visados kovoja rašyto viduje, o iš pirminio suvokimo chaoso gimsta tvarka. Kuriuos metodus šiai tvarkai sukurti naudoja kiekvienas autorius – tai, žinoma, jų valia. 

 

1 Nėra prasmės išskirti kurią nors iš daugelio kompiuterinių programų mentaliniams žemėlapiams kurti, nors skirtingų niuansų, bet funkcionaliai vienodų. Yra ir įvairios tiesioginės jungtys su mentalinių žemėlapių servisu.

2 Mike Rohde. „The Sketchnote Handbook. The Illustrated Guide to Visual Note Taking“.

 

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis