Tinklalapio „Pakartot" (www.pakartot.lt) idėja atrodo kaip iš svajonės: visa lietuviška muzika vienoje vietoje, patogiai, nemokamai ir legaliai. Nuo rudens ji tapo realybe. Tik kur džiaugsmas?

Visų pirma – žaiskime atviromis kortomis: kurį laiką buvau Lietuvos atlikėjų ir įrašų gamintojų asociacijos AGATA ryšių su visuomene atstovas, o šiuo metu vedu asociacijos pristatomą radijo laidą. Tad suprasiu, jeigu mano mintys apie tinklalapį „Pakartot" – ambicingiausią AGATA'os projektą nuo asociacijos įkūrimo (1999 m.) atrodys šališkos. Tačiau apie muziką ir jos industriją rašiau ir prieš, ir po darbo AGATA'oje, o minėtoje radijo laidoje dalyvavo ne vienas projekto kritikas. Prieš save jaučiuosi ramus ir nepriklausomas, bet jei manysite kitaip –­ suprasiu.

Kas gi atsitiko? „Pakartot" pradėjo veikti, jame – daugiau nei 50 tūkst. lietuviškų dainų, atliktų daugiau nei 1,5 tūkst. Lietuvos grupių ir atlikėjų. Dainas sukėlė ir patį portalą sukūrė AGATA'os darbuotojai – belieka klausytis. Maža to, dainų klausymasis tinklalapyje tampa tiesiogine nauda autoriams ir atlikėjams: už kiekvieną perklausą jiems priskaičiuojama nedidelė dalis pinigų. Planuojama, kad kitų metų viduryje, remiantis „Pakartot" perklausų statistika, bus paskirstyta apie 100 tūkst. litų. Kuo daugiau tavo kūriniai bus klausyti per „Pakartot", tuo didesnis šio šimtatūkstantinio pyrago gabalėlis tau atiteks. Portalo kūrėjų teigimu, apsaugomis nuo sukčiavimų ir netikrų perklausų pasirūpinta.

Tikėtina, kad uždirbta suma per „Pakartot" bus didesnė, nei Lietuvos muzikantai gali uždirbti už jų muzikos grojimą kituose kanaluose, pavyzdžiui, „Spotify" (plačiai nuskambėjo istorija, kai už 6 tūkst. dainos perklausų šioje platformoje viena amerikiečių grupė gavo... 1 dolerį) ar „YouTube" (dauguma Lietuvos atlikėjų neturi kontraktų su šia platforma, tad iš jų muzikos klausymosi ten neuždirba nieko).

Iš kur pinigai, jei portalas vartotojams nieko nekainuoja, yra nekomercinis, neturi reklamų? Faktiškai, „Pakartot" nėra nemokamas. Kaip pamenate, prieš porą metų buvo daug diskusijų apie „tuščių laikmenų apmokestinimą". Įstatymas buvo priimtas. Dabar už kiekvieną Lietuvoje parduotą kompiuterį, telefoną ar USB atmintinę nedidelė dalis lėšų keliauja į fondą autorių ir atlikėjų atlyginimui. Šie pinigai yra kompensacija už kūrinių kopijavimą į laikmenas. Pabrėžtina – legaliai įsigytų kūrinių. Tai nėra „kompensacija už piratavimą", kaip daug kas teigia. Tai, kad pirkdamas USB atmintinę vieną litą sumokėjai šiam fondui, nereiškia, kad dabar gali iki pat susidėvėjimo į ją keltis muziką iš „Pirate Bay". Minėti 100 tūkst. Lt (tikslią sumą asociacija dar turi patvirtinti visuotiniame narių susirinkime) atkeliaus iš šio fondo.

Taigi, papildomai nieko neinvestavus, muzikantai gavo naują terpę savo muziką skleisti ir netgi užsidirbti iš jos įrašų perklausų (kas 2015-aisiais dar tikėjosi tai pasiekti?), o klausytojai – patogią vietą pasiekti tuos įrašus, kuriuos anksčiau galėjo rasti nebent senelio ar pusseserės archyvuose. „Pakartot" yra ir ansamblis „Nerija", ir Čiurlionis, ir „Karališka erdvė". Net pasakos vaikams. Ligi šiol, norint tai rasti internete, reikėdavo ieškoti piratiniuose tinklalapiuose, bandant nepasigauti viruso, arba tikėtis, kad kas nors bus įkėlęs norimas dainas į „YouTube" – greičiausiai, irgi nelegaliai, be deramo aprašymo, su bet kokia nuotrauka. Dabar viskas pakankamai tvarkinga, prieinama keliais mygtukų paspaudimais.

Tačiau reakcija į „Pakartot" dar kartą parodė, kad dabartinėje informacijos pertekliaus visuomenėje pats saldainio turinys yra tiek pat, o gal ir mažiau svarbus nei popierėlis, į kurį jis įvyniotas. „Pakartot" saldainis yra skanus ir dar neragautas, tačiau popierėlis – susilamdęs. Nors AGATA'os atstovai teigia informavę daugiau nei 4 tūkst. asociacijos narių (atlikėjų ir muzikos leidėjų) apie šį grandiozinį projektą, daugelis šalies muzikantų nustebo ten radę savo muziką. Nėra taip, kad dainų autoriai ir atlikėjai prieštarautų jų buvimui ten – tačiau jausmas, kai tai, į ką sudėjai galbūt pusę gyvenimo, dabar tau nežinant įdėta į kokį nors tinklalapį, nėra malonus. Ypač, kai tai daro asociacija, kuri įsikūrė, kad tavo teises saugotų, o ne, kaip patiems muzikantams atrodė, jomis naudotųsi prieš jų valią. Cituojant vieną iš muzikantų „Facebook" diskusijoje: „Mano šūdinos muzikos yra visokiuose jutubuose ir linkomanijose nemokamos, bet kažkaip vis tiek susinervinau, kai tam pakartot.lt atradau sudėtus beveik visus įmanomus albumus. Net tiksliai nežinau kodėl. Kažkaip nesaugiai pasijutau (...). Jeigu būtų koks piratinis saitas visaslietuvosmp3foryou.com.eu.tk, tai būtų kažkaip ramu, bet kai kažkokia rimta organizacija užsiima tokiais didžiuliais moraliai abejotinais projektais, tai gąsdina."

O viskas, ko būtų reikėję – paklausti (ne formaliai išsiunčiant elekt­roninį laišką) muzikantų, ar jie sutinka, kad jų muzika būtų įdėta į „Pakartot", paaiškinti portalo siste­mą. Ir absoliuti dauguma būtų sutikę, nes kodėl gi ne? Jų muzika „Linkomanijoje", šiaip ar taip, yra, o gal ir „Spotify" ar „Bandcamp", jų pačių įdėta. Pritrūko elementaraus, žmogiško bendravimo,­ kaip ir daugelyje kitų sričių Lietuvoje, kalbant apie komunikaciją tarp institucijų ir atskirų žmonių.

Vienas iš dalykų, su kuriais susidūriau dirbdamas AGATA'oje, yra išankstinė neigiama žmonių nuostata. Kadangi asociacija dirba su pinigais, ji avansu gauna įtarumo šleifą, nors realaus pagrindo tam nėra. Kaip ir analogiškos asociacijos Vakarų šalyse, AGATA surenka pinigus už muzikos trans­liavimą prekybos centruose, baruose, viešbučiuose ir kitose verslo šakose, taip pat radijuje ir televizijoje –­­ ir juos išmoka muzikantams. Logika paprasta: baras gauna naudą iš to, kad klientams gali groti muziką šeštadienio vakarą? Gauna. Jeigu negautų – parodykite barą, kuriame muzika neskamba. Šią naudą sukuria tie, kurie muziką kuria ir atlieka (tai ne visada būna tas pats žmogus), tad yra sąžininga jiems atsiskaityti. Tai daroma sumokant licencijos mokestį –­ nedidelį, dažnai kelių alaus bokalų kainos per mėnesį. Tačiau kaip ir į VMI, „Sodrą" ar Ligonių kasas – į sistemą žiūrima įtariai.

Tai suprantama. Visuomenėje, kurioje 95 proc. (!) gyventojų mano, kad šalyje yra paplitusi korupcija (ES vidurkis – 76 proc.), kitaip būti negali. Įdomu tai, kad tie patys žmonės kasdien naudojasi „Google" – sistema, kuri padariusi prieinamą informaciją apie visus žmones visiems nemokamai ir atvirai, neatsiklausus. Tačiau niekas dėl to ant kompanijos nepyksta. Jie taip pat naudoja „Facebook" – socialinį tinklą, kuris šią vasarą prieš vartotojų valią eksperimentavo su 700 tūkst. žmonių tikrindama, kaip jų emocijos keičiasi reaguojant į skirtingą informaciją jų naujienų sraute. Bet ant „Facebook" pykstančių taip pat nėra. Nes jie – toli ir, tikima, sąžiningi.
Vis dėlto vienoje vietoje „Pakartot" vaikšto ant plono ledo: į portalą sudėti ir tų muzikantų, kurie nėra asociacijos nariai, kūriniai. Tai ypač aktualu pogrindžio grupėms, kurios dažniausiai neprieštarauja nemokamai savo muziką atiduoti nemokamai – tai jau ir taip daro. Tačiau jos prieš priklausymą bet kokioms asociacijoms ir buvimą sistemoje, kurią sieja su biurokratija ir nelaisve. AGATA pripažįsta, kad „pastatė vežimą prieš arklį", t. y. sudėjo dainas tikėdamiesi, kad muzikantai taps nariais, kai jiems reikės atsiimti per „Pakartot" surinktą atlyginimą. Panaši sistema veikia radijuje: radijo didžėjus gali groti bet kokį kūrinį, kuris yra prieinamas viešai – tik vėliau turi pranešti AGATA'ai apie tai, kad kūrinys nuskambėjo eteryje, o asociacija įsipareigoja surinkti ir paskirstyti pinigus kūrinio autoriams ir atlikėjams. Jeigu kūrinio kūrėjai ir atlikėjai nėra asociacijos nariai – jiems atlyginimas saugomas trejus metus.

Trumpai tariant – jei įrašą paleidai į viešumą, negali uždrausti radijo stotims –­ net „Pūkui"! – jo groti. „Pakartot" sistemoje muzikantai turi daugiau galių negu radijuje – jie gali užrakinti savo muziką, tada jos klausytis lankytojai negalės. Tačiau, kad užrakintum, pirma turi sužinoti, jog tavo muzika ten apskritai yra. O jei apie „Pakartot" išgirsti tik iš šio teksto? Štai dėl to argumentą apie „moraliai abejotiną" veiklą gali suprasti.
Kita vertus, galbūt tikslas pateisina priemones. Jei „Pakartot" komanda būtų mėginusi žūtbūt susisiekti su kiekvienu muzikantu ir laukusi, kol gaus kiekvieno leidimą įkelti dainas, bazė niekada nebūtų užpildyta.

Lietuviškos muzikos sutartys ir teisių pasiskirstymas yra atskira, paini tema. Pavyzdžiui, viena didžiausių šalies istorijoje leidybinių kompanijų „Bomba" 2011 m. bankrutavo. Kam dabar priklauso teisės į jų įrašus, negalėtų atsakyti ir patys muzikantai, kurių albumus „Bomba" leido. AGATA, kaip atlikėjus vienijanti asociacija ir su jais (tais, kurie yra nariai) pasirašiusi kolektyvinę sutartį, turi teisę šiuos įrašus naudoti. Tik dėl asociacijos iniciatyvos sukurti šį portalą atsirado galimybė įrašus klausytojams vėl pasiekti.

„Pakartot" dar nėra toks, koks turėtų būti. Tęsiant saldainio ir popierėlio metaforą – tinklalapio vartotojo sąsaja, nors greita ir svarbiausia – grojanti dainas – yra primityvoka ir ne itin draugiška vartotojui. Sunku susiorientuoti tarp grupės singlų ir albumų, nes jie traktuojami kaip vienas ir tas pats objektas, sudėtinga dirbti su grojaraščiais (nėra drag & drop funkcijos), nėra interakcijos tarp vartotojų, nėra mobiliosios aplikacijos, nėra... Daug ko dar nėra. Ir reikia tikėtis, kad AGATA į šiuos dalykus investuos. Nes dabar puslapis greičiau primena demo versiją nei pabaigtą projektą.

Tačiau svarbiausia tai, kas yra: o yra tokia lietuviškos muzikos bazė, kokios lig šiol nebuvo. Internetas atėjo su pažadu demokratizuoti tai, ką žmonija sukūrė per tūkstantmečius. Žinios („Wikipedia"), knygos („Google Books"), vaizdo klipai („YouTube") –­ informacija tapo priei­nama taip, kaip jokiai kartai iki mūsų. Lietuviška muzika anksčiau šiame procese dalyvavo chaotiškai – ji buvo prieinama, bet daugiausia – ne pačių muzikantų, o muzikos piratų dėka. Dabar ji pasiekiama tvarkingai ir legaliai. Piratų idėja ir buvo padaryti, ką padarė „Pakartot": kad muzika būtų visiems prieinama ir, bent iš pirmo žvilgsnio, nemokama. Užuot kaip anksčiau bergždžiai mėginusios pažeidėjus bausti, su „Pakartot" teisių gynimo organizacijos žengė priešingu keliu: pasiūlė alternatyvą, kuri išties gali veikti.

Šio tinklalapio dėka lietuviška muzika tapo interneto, kaip demokratijos įrankio, dalimi. Kaina, kurią už tai moka muzikos kūrėjai, – nemokamumas ir su juo ateinantis muzikos nuvertėjimas ne tik kūrėjų piniginėse, bet dažnai ir mūsų galvose. Tačiau tai, kad muzika yra prieinama, svarbiau už viską – patiems muzikantams taip pat. O jeigu jie vis dėlto nenori šiame žaidime dalyvauti – tam ir yra galimybė užrakinti savo albumus.

„Pakartot" buvo pristatytas kaip „visa lietuviškos muzikos istorija". Tai logiška, turint omenyje, kad išskirtiniausia, ką portalas turi, yra iš naujo atrastos „senienos" – ypač tokios neįtikėtinos, kaip, pavyzdžiui, grupės „Ekspresas" įrašai (faktas: grupė tikrai turi albumą pavadinimu „Tu nesakyk, kad aš tau antras"). Tačiau istorija yra ir tai, kas nutiko vakar. „Pakartot" naujausių albumų skiltyje radau pankroko grupę „Werewolves". Pirmą kartą girdžiu apie jų egzistavimą. Pagūglinu – pasirodo, iš Šiaulių, albumą išleido spalio pabaigoje. Patinka, suku antrą kartą. Tikiuosi, grupei už tai nubyrės eurocentų. Ar jie irgi nežino, kad jų muzika yra „Pakartot"? Turbūt. Ar supyks sužinoję? Visko gali būti. Ar būtų nesutikę ten įdėti albumo, jei prieš jį įkeliant su jais būtų buvę susisiekta? Kodėl turėtų –­ juk „Bandcamp" jų muzika prieinama lygiai taip pat nemokamai. Tad ką gi daryti? „Pakartot" komandai susisiekti su grupe ne masiniu elektroniniu laišku, o skambučiu: „Sveiki, mes norime jums padėti." Nėra to, ko neišspręstų pokalbis. Bendraukime.

Straipsnis spausdinamas vykdant Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos projektą „Autorinės teisės: situacija ir praktika"