Europos kultūros sostinės palikimas Eleusine

 

Julie Desprairies performansas buvusioje Eleusino geležinkelio stotyje. Pantelio Lado nuotrauka

 

2023-iųjų pradžioje „Dviračio žinių“ peliukai postringavo, kad Kaunas galėtų neperduoti Europos kultūros sostinės vardo, mat jį perimančių miestų, tarp jų ir Graikijos Elefsinos, niekas nežino, pavadinimų ap­skritai neįmanoma ištarti. Vargu ar per metus padaugėjo lietuvių, sužinojusių apie Eleusiną dėl jam suteikto vardo, o seni graikiški vietovardžiai išties dažnai skamba painiai. Vis dėlto besidomintys Antika apie Eleusiną ir jame vykusias misterijas tikrai girdėję.

Užsienio turistai Eleusiną aplenkdavo beveik du dešimtmečius, tačiau, pernai po ilgos pertraukos atidaręs archeologijos muziejų, aptvarkęs infrastruktūrą ir atvėręs naujas kultūrines erdves, miestas tikisi juos susigrąžinti. Skrydžiai į Atėnus populiarūs ir iš Lietuvos.

Eleusinas – ketvirtas Graikijos miestas, tapęs Europos kultūros sostine. 1985 m. pirmąja buvo Atėnai, 1997 m. – Salonikai, 2006 m. – Patrai. Po trijų didmiesčių garbė ir atsakomybė teko dabartiniam Atėnų „priemiesčiui“, kurį trumpai apibūdinti sunku, šiandien patys graikai pripažįsta, kad vertina jį stereotipiškai kaip apskurusį ir nualintą kraštą. Kaunas 2022-aisiais kūrė pasakojimą apie mitinį žvėrį, o Eleusinui to daryti nereikėjo, nes jo mitas – Persefonės mitas – seniausiai egzistuoja. Eleusinas pagarsėjęs čia vykusiais Antikos slaptaisiais kultais – misterijomis, čia derlingumo deivė Demetra gedėjo požemių valdovo pagrobtos dukters, čia iškilo šventykla ir buvo garbinama su metų ciklu ir gamtos atgimimu siejama deivė, išmokiusi eleusiniečius žemdirbystės. Apie misterijas dėl slaptumo šiandien žinių turime nedaug, dalyvauti jose galėjo tik įšventintieji. Eleusine gimė garsusis tragikas Aischilas, o misterijos prisidėjo prie dramos vystymosi. „Antikos kultūros šaknys, kurias mes pamiršome“, – taip šią vietą apibūdino archeologinėje vietovėje performansą statęs režisierius Romeo Catellucci.

Miestas įsikūręs vakarinės Atikos pakrantėje, apie 23 km nuo Atėnų, priešais Salamino salą, pakeliui į Peloponesą, kadaise jį supo įspūdinga, vėliau sužalota gamta, jis atsidūrė pramoninės zonos širdyje, iš pradžių klestinčios, vėliau kraujuojančios ir merdinčios, su laivų kapinynu ir apleistomis gamyklomis. Iki XIX a. pabaigos čia buvo žemės ūkio kraštas, apylinkėse gyveno apie 250 000 gyventojų, dėl itin patogios vietos iškilo aliejaus spaudykla, muilo fabrikas ir kitos gamyk­los, ieškodami darbo čion pradėjo traukti žmonės. Dar prieš 1922 m. graikų išvarymą iš dabartinės Turkijos teritorijos Eleusine apsigyveno pabėgėliai iš Mažosios Azijos. Po Antrojo pasaulinio karo čia ėmė kilti sunkioji pramonė, plėstis vakarinė industrinė zona. Deja, aplinkai buvo padaryta nepataisoma žala, nors šiandien ir dėl pasikeitusio požiūrio, ir apmirus gamybai padėtis po truputį gerėja.

Persefonės mito padiktuota amžinybės tema, pramonės klestėjimo pėdsakai ir skirtingų bendruomenės grupių patirtys bei žvilgsnis į ateitį – pagrindiniai vykdytos Kultūros sostinės programos atspirties taškai. Šventiniams metams baigiantis akis užkliuvo už režisieriaus Filipo Kucafčio filmo „Eleusiniečiai“ anonso naujame dokumentinių filmų festivalyje „In Situ Realities“. Daugeliui graikų Eleusinas asocijuojasi su šiuo dokumentalistu. 2000 m. jis sukūrė filmą „Liūdesio uola“ („Agelastos petra / Mourning Rock“), įamžinusį Eleusiną, jo gyventojus ir archeologinių kasinėjimų erdves, vėliau užverstas ir užstatytas. Filmas, išgarsinęs jo kūrėją, pradėjo ir naują graikų dokumentikos etapą, o šis darbas sumanytas kaip pirmojo tęsinys. 2016 m. režisierius grįžo į miestą ir ėmė kalbinti jo gyventojus. F. Kucaftis XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje Eleusine pirmą kartą susidūrė su graikais pabėgėliais, prisimenančiais 1922 m. Mažosios Azijos katastrofą ir norinčiais dalintis prisiminimais. F. Kucafčio atminties dokumentika pasižymi ilgu kruopščiu pasirinktos vietos stebėjimus ir fiksavimu. Jo nuomone, visos Europos kultūros sostinės turėtų sukurti filmą apie programą vykdantį miestą. 

Pirmą kartą Eleusine teko lankytis 1995-ųjų vasarą, varginančią kelionę viešuoju transportu pamenu iki šiol. Anuomet pakeliui užsukome ir į įspūdingą XI a. Šv. Dafnio vienuolyną, kuris smarkiai nukentėjo per 1999 m. žemės drebėjimą. Galima jį aplankyti ir dabar, tik važiuojant reikėtų pasidomėti, ar jis nėra uždarytas dėl eilinių remonto darbų. Šiandien pasiekti Eleusiną iš Atėnų paprasta viešuoju transportu, metro ir autobusu. Jo link vedantis Šventasis kelias nepasikeitusį pavadinimą išlaikęs iki mūsų dienų. Atnaujinta mažo archeologinio muziejaus ekspozicija patogi – jei nepataikysite susidurti su didele turistų grupe – ir leidžia susipažinti su misterijomis, kiek tai yra įmanoma, mat jų dalyvius varžė slaptumo įžadai. 

Atėnai skolingi Eleusinui, iš kurio gamtinių ištek­lių ir syvų išaugo, dabar laikas atiduoti skolą ir kelti vietinių savivertę. Tai gerai suprato kultūros sostinės programos varikliu, siela ir veidu tapęs jos vadovas, garsus graikų režisierius Dimitris Marmarinas, užsimojęs suteikti Eleusinui naują kvėpavimą. Jis spėjo viską: kūrė programą, prižiūrėjo jos vykdymą, stebėjo pasirengimą, itin daug dėmesio skyrė jaunimui. Programa visų pirma buvo skirta graikams. Daug edukacinių veiklų, ekskursijų, spektaklių rengta nedidelėms grupėms, o ir į didesnius pasirodymus nebuvo leng­va užsiregistruoti, nes erdvės dažnai ribojo žiūrovų skaičių. Eleusiniečiai tapo ne tik žiūrovais, bet ir istorijos pasakotojais, atvėrė savo namus, vaidino spektakliuose, pristatinėjo bendruomenių paveldą ir papročius, apie nebeveikiančias gamyklas dalinosi prisiminimais, kurie vėliau sugulė į meno kūrinius. Užsienio kūrėjai į Eleusiną nevežė senų darbų, kūrė miestui ir apie jį, vėliau pasakojo apie išskirtinę praturtinusią patirtį dėl vietos energijos.

Lankiausi Eleusine 2023-iųjų balandį, savaitgalį. Miestas buvo pilnas graikų turistų grupių, šeimų su vaikais. Tada dar vyko daug darbų, bet per metus miestas apsitvarkė, atsirado 10 naujų kultūros erdvių, didžiausia iš jų – senos aliejaus spaudyklos kompleksas – šiandien jau aktyviai naudojama. Eleusiniečiai itin džiaugiasi atidarytu vieninteliu mieste kino teat­ru, kuris neveikė 35 metus, o į naują riedlentininkų parką atvažiuoja net atėniečiai.

Nemažai graikų šią istorinę Atikos vietą atrado iš naujo. Eleusinas pasidarė patrauklesnis kultūriniam turizmui, tačiau nereikia apsigauti. Su šiuo miestu gyvenimą susiejęs F. Kucaftis tvirtina, kad prasmingai kelionei į Eleusiną reikia skirti laiko ir gerai pasiruošti.