Klausimas, į kurį bandau surasti atsakymą, – ko vertas instrumentas, jei nėra kas juo groja? Visi mes skirtingi, išsiskiriantys ar tiesiog išskirtiniai, kaip ir teatras, kuriame pilna teatralų, teatrališkas.

Mano teatriniai ieškojimai prasidėjo teiginiu – tik profesionalūs, kompetentingi savo srities specialistai gali sukurti tikrą ir visavertį produktą. Ilgą laiką tuo tikėjau ar bent jau vyliausi, kad taip turėtų būti... Išsakyti savo nuomonę menininkui, kūrėjui ne mažiau svarbu, kaip ir muzikantui gerai atlikti savo partiją. Klausančių ir išklausančių visuomet atsiras.

Gyvenant demokratinėje visuomenėje, „laisvai ir nevaržomai" 15 metų narpliojant teatro kloakas aiškėja viena –­ visi teiginiai turi būti motyvuotai pasverti. Pirminis mano teiginys po kurio laiko nenorom apsitraukė abejonėmis. Suvokiau, kad ne menkesnės prabos literatūrą, teatrą – kultūrą – gali kurti ir provincialai. Kiek anksčiau vadinti saviveiklininkais, o vėliau sušvelnintai įvardyti – mėgėjais. Ir jie gali išdrįsti ir kapstytis genialiųjų Shakespeare'o, Maughamo, Hugo kūriniuose ir ieškoti ten prasmės, kuri visiems tarsi aiški, tačiau būtina vėl ir vėl ją iš naujo įžvelgti, išnešioti, savitai pateikti.

Būčiau linkusi kalbėti apie provincijos teatrą, jo kūrimą, puoselėjimą. Jis ir jo kūrėjai yra matomi ne mažiau, nei profesionalai. Juo domimasi, jį analizuoja, narsto ir visa išmanančia intonacija kritikuoja. Nors viena studentė, studijuojanti režisūrą Maskvos GITIS'e, labai taikliai pasakė apie spektaklį: yra produktas arba jo nėra, ir kokios čia filosofijos dar ieškot, kam ką įrodinėti ar tikrinti?

Žiūrovo neapgausi. Jei profesionalai atvežė spektaklį į provinciją, tai vaidinimui pasibaigus kažkodėl visi atsistoję ploja. Vieni galvoja –­ pagaliau ta nesąmonė baigėsi, kiti – pasipiktinę, kad už šitą šlamštą sumokėjo pinigus, ir ne tokią jau menką sumą, o įgudę apsimetinėti ir neparodyti savo nepasitenkinimo iš paskutiniųjų stengiasi visus išeinančius nužvelgti paniekinamu žvilgsniu ir tikrąją pagiežą išleidžia tik įsėdę į automobilį.

Paradoksalu, bet kai savi provincialai, tie mėgėjai, išeina į sceną, – aplodismentai santūrūs, garsiau reiškiamų komentarų negirdėti, visas veiksmas prasidės tik kitos dienos internetiniuose komentaruose, kur nevaržomai galima demonstruoti tikrąjį savo mentalitetą ir niekas nepatikrins, kuris iš mūsų – tikrasis teatro žinovas. Tokia ta provincijos kūrėjo lemtis. Ir nereikia įrodinėti, kad kitose provincijose scenarijus kitoks.

(O visgi nuostabu gyventi ir kiekvieną dieną atrasti kažką naujo šioje dekadanso visuomenėje. Nors vertybių suvokimą iškreipia rėmenį deginanti pagieža ir pavydas. Kodėl tokie pikti?)

...Niekuo neišsiskiriantis provincialas nutaria išleisti tam tikrą sumą pinigų. Kam? Pramogai. Perskaitęs nuspėjamos pramogos pavadinimą afišoje, suabejoja, ar patirs vadinamąjį dvasinį pa-si-ten-ki-ni-mą? Sukandęs dantis, kamuojamas nežinios jis vis dėlto įsigyja bilietus ir bando save įtikinti ar net apgauti, jog privalo pramogauti. Tuomet jį apninka svarstymas – kuo pasipuošti? Norėtų (ir galėtų) pasirodyti kitiems (ir sau gal patiktų), jei ne dar viena užknisanti priežastis: Kultūros centro salė visuomet šalta, nesvarbu, kad talpina 800 žiūrovų. Ir prasideda ilgas svarstymas: gal tenkintis kasdiene apranga, nes vilkint striukę vis tiek niekas nieko nepastebės? Visi atrodys kaip visi, tiesa... viena kompanija išsiskirs. Į renginius ji ateina pasidabinusi, gėlėmis nešina ir šitaip auklėja mases.

Vėliau, pasipuošus ar nepasipuošus, ima braižytis mintis, kad tik netektų susitikti nė vieno pažįstamo... Deja, maldų niekas neišklauso. Tenka nuolat tiesti sužvarbusią ranką, kad pademonstruotumei mandagumo pradmenis, o sutiktasis niekuomet net nebuvo mielas tau, o ir visi kiti sutiktieji... Pagaliau atsisėdęs į išdilusį krėslą, bandai nusiteikti, kad jau dabar tave visi paliks ramybėje. Ne, ne, tavo pramogos tęsiasi. Pasirodo, kad bilietai dubliuojasi ir reikės pereiti į kitą eilę, ir sėsti į kitas vietas... Na, kas dar gali įvykti tokio, kol salėje užges šviesa? Veiksmas tęsiasi... O gal tik prasideda? Išjunkite, prašom, mobiliuosius... Paskubomis provincialas bando atlikti tik ką siųstą komandą, žiūrėk, jau veiksmo pradžios ir nepamatė.

Taigi, veiksmas. Sė-di. Ste-bi. Kraštutinumai. Atrodo, kad keršijam gyvenimui, o, pasirodo, patys sau.

Veiksmas pernelyg užsitęsė, bet tai, ką regėjo provincialas, suintrigavo. Basomis kojomis, baltai apsirengusios žmogystos mojavo bambuko lazdomis: pirmyn, atgal, pirmyn... Laivas lengvai skriejo jūros platybėmis, buvo ramu. Spindulys, šviečiantis iš aukštai, įsakmiai lyg pirštu rodė kelią. Jie –­ nepasiklydusieji, jie – ieškantys savo tikrojo aš. Atrodo tuoj, tuoj, dar truputėlį, suplasnos sparnais ir jau šį kartą tikrai pakils. Aukštyn. Didingiesiems nebūtini sparnai, atstumtiesiems nereikalingas ir dangus.

Vertybių suvokimas suformuoja matymo lauką. Stebėk kitus, norėk tobulėti ir tinkamą linkmę pasirinkęs atrask savo visavertį aš. Tie paklydėliai, kurie įpusėjus kelionei per gyvenimą yra pagiežos kupini savanaudžiai, kurie nesugeba net irklo išlaikyti, vietos laive niekuomet ir neatras. Neturintys savojo aš ir norintys jį pasisavinti iš kitų. Tuo mes ir skirtingi, išsiskiriantys ar tiesiog išskirtiniai. Kaip ir teatras, kuriame niekuomet nestinga teatralų, teatrališkas.

Daiva Gedvilienė,

Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro mėgėjų teatro trupės „Visavi" režisierė