Tomas Dirgėla. Dvi pjesės

JONIUKO SAPNAS

Prie daržinės durų, ant didžiulės spalių krūvos, miega senas Brisius. Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas. Sunkiai kelias Brisius iš guolio ir loja užkimusiu mieguistu balsu.

BRISIUS. Am! Am!

BILIŪNAS (šnabžda). Ša, šunie, ša –­ pas tavo šeimininką atėjau dėl tavęs pakalbėt. Vieno reikaliuko būta...

Brisius susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly.
Išgirdęs šuns lojimą, iš trobos išlenda Šeimininkas su šaudykle rankose, ją nutaiko į Biliūną.

ŠEIMININKAS. Kas būsi, ko ieškai?

BILIŪNAS (pusbalsiu, trindamas rankas). O, ir šaudyklę turi...

ŠEIMININKAS. Ką ten murmi? Klausiu, kas būsi?

BILIŪNAS. Rašytojas garsus, tamsta, būsiu. Gal net ir po šimtmečio žmonės mane prisimins...

ŠEIMININKAS. Tai eik ir rašyk, po svetimus kiemus nesitrainiojęs!

BILIŪNAS. Matot, tamsta, aš čia neseniai atsikrausčiau, vis einu pro šalį ir matau, kad šunelį turit...

ŠEIMININKAS. Turiu, ir ką?

BILIŪNAS. Beje, kuo vardu?

ŠEIMININKAS. Mykolas.

BILIŪNAS. Turbūt labai mylit, kad žmogaus vardu jį pavadinot...

ŠEIMININKAS. Ką čia pliurpi? Mykolas tai aš! O šunį Brisium vadinu.

BILIŪNAS (pusbalsiu, susimąstęs). Brisiaus mirtis, paskutinioji, pabaiga, galas... Taip. Brisiaus galas!

ŠEIMININKAS. Ką?! Tamsta gal koks ligonis būsi, kad į gyvūnų galus žvilgsnį kreipi? (Nutaiko šaudyklę į Biliūną.) Lauk iš mano kiemo, kad nematyčiau! Atsikelsiu kokį rytą ir rasiu tvarte ant kiaulės užsilipusį. Tfu, kad tave, besarmati!

BILIŪNAS. Ne taip supratot, ponas Mykolai, aš čia su pasiūlymu pas jus...

ŠEIMININKAS. Lauk!

BILIŪNAS. Gal, sakau, pasiimkime Brisių, šaudyklę ir į pamiškę nueikim? (Mažais žingsneliais juda link pamiškės.) Sa, Brisiau, sa...

BRISIUS nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskui...

ŠEIMININKAS. Lauk, sakau! (Paleidžia į orą šūvį.)

Biliūnas pradeda bėgti. Bėgdamas prasilenkia su Berniuku.

BERNIUKAS (džiaugsmingai). Dėde Jonai, nušoviau, kaip ir prašėt!

BILIŪNAS (pridusęs). Balta buvo?

BERNIUKAS (didžiuodamasis savimi). Taip!

BILIŪNAS (perbraukia ranka Berniuko galvą). Šaunuolis! Užsuk rytoj, saldainių gausi...

ŠEIMININKAS (šaudydamas į orą ir bėgdamas Biliūno link). Ak tave, žalty, dar ir prie vaikų traukia?!

Biliūnas bėga, pamiškėje sustoja ir bailiai žiūri į artėjantį Šeimininką su šaudykle.

BILIŪNAS. Kam čionai mane atvedei?

Šeimininkas nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo Biliūno per kelis žingsnius ir pradeda į jį taikyti... Biliūnas nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės pamiršta, jog tokios neturi.
Staiga ugnis ir baisus trenksmas. Pramerkęs akis Biliūnas tik spėja pamatyti, kaip link jo eina Žmona, rankoje laikydama lanką.

ŽMONA (ant stalo padėdama lanką). Kažkoks berniukas atnešė, sakė, kad iš tavęs pasiskolinęs buvo. Dar ir saldainių paprašė... Na, kelkis jau, į bažnyčią pavėluosim!

 

JŪRATĖ IR KASTYTIS. IR OSTRAUSKAS

Pjesė buvo perskaityta 2012 m. gegužės 9 dieną Lietuvos edukologijos universitete vykusiuose Kosto Ostrausko kūrybos skaitymuose

Mariose valtyje meškerioja Kastytis. Vanduo suburbuliuoja, išnyra kelios negyvos žuvelės. Kastytis ištraukia tinklą, o ten –­ Jūratė.

JŪRATĖ. Kas gi čia per sutvėrimas iš marių dugno mane ištraukė?

KASTYTIS. Tai aš! Kastytis baltalytis!

JŪRATĖ. Taip taip... Tu ne pirmas čia toks, girtas į marias išplaukęs... Tai meškerioji?

KASTYTIS. Ne, žuvytes tau vilioju! O, Jūrate nemarioji...

JŪRATĖ. Užteks užteks, nedaryk gėdos! Be to, žuvytės ne mano –­ gamtos apsaugos inspekcijai priklauso...

KASTYTIS. Iš mano vyriškos krūtinės jėgos trykšta begalinės!

JŪRATĖ. Vyriškos mat! (Nusikvatoja.) Plaukuota kaip beždžionės ta tavo krūtinė...

KASTYTIS. Pamylėki žemės sūnų!

JŪRATĖ. Jau seniai mečiau tą verslą –­ pinigų ir taip pakanka...

KASTYTIS. Pasiruošęs su tavim nerti aš į marių dugną!

JŪRATĖ. Vėl per žinias praneš apie mariose rastą skenduolį – gal tiek to...

KASTYTIS. Gintaro rūmuos prie šono tau gulėsiu, akis tau bučiuosiu!

JŪRATĖ. Visi taip sako: „Prie šono tau gulėsiu, akis tau bučiuosiu..." O paskui tik: „Jūrate, būk gerutė, išvirk barščių" arba „Jūratėle, šiandien grįšiu vėlai, juk supranti – krepšinio čempionatas, tai mes su vyrukais bare alučio išgersim..."

KASTYTIS. O, Jūrate nemarioji!

Jūratė išsineria iš tinklo ir paneria į marias. Vanduo suburbuliuoja, išnyra kelios negyvos žuvelės.
Eina Kastytis namo. Mato – stovi Maironis su Perkūnu. Maironis perpykęs, net pažaliavęs, Perkūnas taip pat piktas, iš akių žaibuoja, rankoje laiko tabletę.

KASTYTIS. Tegu bus pagarbinti!

MAIRONIS. Oi, Kastyti, tu belyti...

PERKŪNAS. Marių deivės, tos Jūratės...

MAIRONIS ir PERKŪNAS (choru). Negalėjai patvarkyti!

KASTYTIS. Bet... Pati ji nenorėjo...

MAIRONIS. Na ir kas, kad nenorėjo!

PERKŪNAS. Valtin įsitempt reikėjo!

MAIRONIS (Perkūnui). Gal tas bernas negalėjo?

PERKŪNAS. Gal, sakau... Nesugebėjo?

Maironis su Perkūnu kikena.

MAIRONIS (staiga surimtėjęs). O tempora! O mores!

PERKŪNAS. Imk, Kastyti, tu belyti, šią tabletę sudoroki ir atgal išplauk žvejoti!

MAIRONIS (Kastyčiui). Ir dabar, kai vėl sutiksi marių deivę tą Jūratę, pasielki taip, kaip reikia, negadink mano baladės!

Kastytis praryja tab­letę.

KASTYTIS. Basta!

Kastytis, trykšdamas ener­gija, greitai įšoka į savo valtelę ir po kelių sekundžių dingsta horizonte. Maironis ir Perkūnas stovi krante ir žvelgia į marias.

MAIRONIS. Bet gerai čia sugalvojai! Kur tabletę tą gavai?

PERKŪNAS. Aš dar ir vaisingumo dievas, tamsta pats žinai...

MAIRONIS. Tai, sakai, dabar pamatęs mūs Kastytis tą Jūratę, pagalvos, kad ji –­ Venera, ta gražuolė Botičelio?

PERKŪNAS. Taip ir bus! Na, man jau metas... Dabar audra? Ar kaip ten rašėt...

MAIRONIS. Rašiau, kad viesulas pakils, sujus tuoj bangos apmaudingos... Klausyk, Perkūne, gal ir man... tabletę tokią gali duoti? Na, ne man... Draugas prašė... Taip...

PERKŪNAS. Jūs čia šefas...

Perkūnas paduoda Maironiui tabletę ir nueina. Maironis ją praryja ir nusiveja Perkūną.
Netrukus virš jų pasirodo lėktuvas, judantis Amerikos link, kuriame – Ostrauskas žiūri pro iliuminatorių apačion.

OSTRAUSKAS (nustebęs). Kas ten apačioj po kopas bėgioja? Vienas su pensnė, kitam iš akių žaibuoja... Pensnė! Taip ir parašysiu: „Maironiui nukrenta pensnė!"

Lėktuvą ir pro iliuminatorių apačion žiūrintį Ostrauską pastebi Maironis. Nustoja vytis Perkūną.

MAIRONIS (grūmodamas kumščiu į skrendantį lėktuvą). Tu, parše, neskraidyk, o atsiprašyk!

Lėktuvas nuskrenda. Maironis skubiai išsitraukia iš sutanos brevijorių, persižegnoja ir puola įnirtęs melstis.

Gyčio Norvilo paišas